Ruošiamos pasų dalybos PAR žydams – paskutinė vinis į Lietuvos karstą?
Birželio 23 d. „Respublika“ rašoma, kad „31 parlamentaras pateikė Seimo konservatorės Dalios Asanavičiūtės
parengtas pataisas, kurioms įsigaliojus didesnė žmonių grupė galėtų įgyti Lietuvos pilietybę. Vienas iš argumentų - to prašo Pietų Afrikos litvakų organizacija.“
Pagal galiojantį įstatymą Lietuvos piliečio palikuonis apibrėžiamas kaip iki 1940 m. birželio 15 d. Lietuvos pilietybę turėjusio asmens vaikas, vaikaitis ar provaikaitis.
Asanavičiūtės ir jos kolegų rengiamas dokumentas teigia, kad toks teisės aiškinimas ignoruoja didelę dalį Lietuvos Respublikos piliečių, kuriuos įvairios aplinkybės privertė išvykti iš Lietuvos iki 1940 m. birželio 15 d. ir kurie po 1940 m. birželio 15 d. nebegalėjo grįžti į Lietuvą, todėl būtina patikslinti įstatymo lingvistinę formuluotę, kad asmuo, turėjęs Lietuvos pilietybę kuriuo nors laikotarpiu iki 1940 m. birželio 15 d. (ir nebūtinai ją išlaikė iki šios datos), arba jo palikuonys turi teisę susigrąžinti Lietuvos pilietybę.
Projekto autoriai tikina, kad „Tai daugeliu atvejų aktualu gausiai Lietuvos žydų, litvakų bendruomenei, kurios nemaža dalis, išvykusi iki 1940 m. iš Lietuvos, išsigelbėjo nuo Holokausto ir neišvengiamos žūties. Įstatymo pakeitimas, kaip išskirtinis Lietuvos Seimo, valstybės ir Vyriausybės vadovų veiksmas istorinio teisingumo ir palankumo žydų bendruomenei vardan, bus sutiktas itin palankiai visų pasaulinių žydų organizacijų, litvakų bendruomenių."
O kodėl Lietuva taip myli žydus, bet taip neapkenčia lietuvių, iš kurių Lietuvos pasas atimamas, jei jis tampa kitos valstybės piliečiu? Tuo tarpu žydas gali kišenėje turėti bent kelis pasus, bet gauna ir Lietuvos pasą.
Šiuos DVIGUBUS STANDARTUS Lietuva šiandien jau taiko, o priėmus minėtą pataisą, naujų Lietuvos piliečių ratas dar išsiplės bent 100 000 piliečių, nesvarbu kur jie begyventų: Rusijoje ar PAR
695. Alasavoja kaip cicilistai* žydus
Oho, kiek https://lt.wikipedia.org/wiki/Bundas patarlių apie žydus!
70. Visi už vieną - kaip žydai
* Beje -
cicilìstas, -ė. cicilikas: Mes visi cicilistai! – visi išvien turime streikuoti.
cicilìkas, -ė. socialistas. Socialistai, cicilikai, cicilistai! – dideli vardai, garbinami, minėjami.
cicili̇̀kmetis sm. (1) Grž, Skr šnek. 1905–1907 m. revoliucijos** metas.
** Bundas (Algemeiner idišer arbeiter bund in Lite, Poiln un Rusland, אַלגמײַנער ײדישער אַרבײטערסבונד אין ליטאַ, פוילין און רוסלאַנד) – Visuotinė Lietuvos, Lenkijos ir Rusijos žydų darbininkų sąjunga, iki 1901 m. – Visuotinė Rusijos ir Lenkijos žydų darbininkų sąjunga) – žydų socialdemokratų organizacija.
Įkurtas 1897 m. spalio 7 – 9 d. Vilniuje žydų socialdemokratų grupių suvažiavime, kuriame dalyvavo 13 delegatų, iš jų 8 buvo amatininkai. Vienijo Lietuvos, Lenkijos ir Baltarusijos miestų ir miestelių smulkiosios pramonės ir amatų dirbtuvių savininkus. Bundas savo struktūra ir tikslais padėjo pamatus slaptai t.v. Baltijos masonijos organizacijai. Prie Bundo įkūrimo prisidėjo ir į Vilnių iš Peterburgo dvejiems metams ištremtas socialdemokratinių pažiūrų politikas – Martovas – Julijus Cederbaumas, vėliau tapęs menševikų lyderiu. 1898 m. Bundo vadovai – švenčioniškis Arkadijus Kremeris, D. Kacas ir A. Mutnikas, inicijavo Minske Rusijos socialdemokratų darbininkų partijos (RSDDP) I suvažiavimą, Bundas tapo autonomine RSDDP dalimi.
Kovojo prieš šovinizmą, antisemitizmą, žydų teises varžančius įstatymus, vykdė nacionalinio išskirtinumo politiką. XX a. pradžioje, praėjus pogromų bangai, Bundo įtaka žydų bendruomenėje išaugo, kūrėsi savigynos būriai, kurių veiklą koordinavo Bundo veikėjai. Į partiją pradėjo stoti ir pasiturintys žydai, įsikūrė organizacijos Pietų Rusijoje. 1903 m. partija turėjo apie 30 000 narių, iš jų apie 5000 Vilniuje.
RSDDP II suvažiavime jie pareikalavo pertvarkyti partiją nacionalinio federalizmo pagrindais. Kai šis prašymas nebuvo patenkintas, išstojo iš RSDDP, bendradarbiavo su sionistine partija Poalei Cion. Leido laikraščius „Arbeiterštime“ (Darbininkų laikas, leistas 1896–1905 m.), „Idišer arbeter“ (Žydų darbininkas, 1896–1904 m. leistas užsienyje), informacinį lapelį „Последние известия“ (Paskutinės žinios, 1901–1906 m.). 1904 m. apie 4500 Bundo veikėjų buvo suimta ir ištremta. Per 1905–1907 m. įvykius laikėsi reformistinių pažiūrų, reikalavo priimti Konstituciją, kuri Rusijos tautoms suteiktų nacionalines teises. 1906 m. RSDDP IV suvažiavime po suėmimų ir tremčių nusilpęs Bundas grįžo į šią partiją, nors nacionalinės autonomijos idėjų neatsisakė.
1912 m. RSDDP galutinai suskilus į bolševikus ir menševikus, liko reformizmo pozicijose. Po Vasario revoliucijos rėmė Laikinąją vyriausybę. Tuo metu partijoje buvo per 40 000 narių. Partijos lyderiai M. Lyberis ir R. Abramovičius rėmė menševikus. Po bolševikinio spalio perversmo dalis bundininkų emigravo, didelė dalis sukairėjo, ypač Ukrainoje, kur pilietinį karą lydėjo kruvini žydų pogromai. 1920 m. balandžio mėn. Maskvoje vykusioje Rusijos Bundo XII konferencijoje buvo atsisakyta opozicijos komunistams, o 1921 m. kovo mėn. Minske vykusioje XIII konferencijoje nutarė įsijungti į RKP.
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą