Asilioms Lietuvos Valdžioje

 

Kas yra ASILIOS?

Na, tai - NEI JOS, NEI JIE, VISIŠKAI PRIKLAUSOMI NUO EURO.

Gal pamiršot?

NE EURAS, BET EURO:)

Taigi:

Baimė gali peraugti į nevaldomą chaosą 

(184)2021 rugsėjo 08 13:20:00 

Vidmantas MISEVIČIUS Sveikatos teisės instituto narys, krizių valdymo ekspertas, psichoterapeutas

Darius Radkevičius perspėjo, kad šiuo metu padėtis Lietuvoje yra tokia bloga, jog, nepradėjus jos skubiai taisyti, netrukus tai padaryti bus per vėlu. Šiandien jį kalbiname „Vakaro žiniose. 

 - Savo kalboje minėjote krizę. Sakykite, kas ją išduoda? 

 - Kalbant apie žmonių būsenas, pastebiu didelį nerimą. Vertinant tai iš psichologo pozicijos, visada tikslinga atskirti, kuris jausmas yra tavo, o kuris - svetimas. Palyginimui, konsultuojant pacientą visada būtina atskirti, ar neigiamas jausmas yra tavo jausmas ar tai empatija - gebėjimas tiesiogiai pajusti kito jausmus. Ir šiuo metu Lietuvoje yra daugybė nerimu persismelkusių žmonių, o blogiausia, kad nerimas jau perauga į baimę. Kai žmogus bijo, besigindamas nuo savo baimės (toks psichologinis kompensacinis mechanizmas) jis linksta kaltinti kitus - jie blogiečiai, todėl pas mus viskas blogai. Tragiškiausia yra tai, kad tokie žmonės nėra linkę į diskusiją, o tik vadovaujasi iš baimės gimusiomis nuostatomis. 

 Tie, kas bijo COVID-19 ligos ir galimos mirties, net pasiskiepiję nenustoja bijoti. Tai pasireiškia pykčiu nesiskiepijančiųjų atžvilgiu. Tikėtina, kad baimę dar labiau skatina nerimas, jog vakcina veikia trumpai - apie pusmetį. Ir tai vyksta tuo metu, kai medikai tikina, kad virusai yra įveikiami, o vaistų užteks visiems. 

Tai matydamas suprantu, kad valdžia taip įbaugino visuomenę, jog baimė virsta panika. Turiu pastebėti, kad vieni bijo mirties nuo ligos, o kiti nuo vakcinos! Valdžia linkusi ignoruoti neigiamus vakcinacijos aspektus, o tai tik sukelia gandų cunamius Todėl ir turime tokią situaciją, kurioje abi pusės vadovaujasi tik savo nuostatomis ir nebelieka vietos mokslinei diskusijai. 

Galėtume tvirtinti, kad ir ši valdžia bloga, bet greičiausiai ji nežino, ką daryti, ir jaučia tokią pat, o gal ir stipresnę baimę kaip ir kiti. Slėpdami savo baimes, jie imasi griežtų priemonių ir viešai ieško kaltų. Bene geriausias tokio elgesio pavyzdys - sienos su Baltarusija atvejis. VRM vadovė Agnė Bilotaitė pareiškė, kad tai yra hibridinis karas, ir iškart pridėjo, jog Vyriausybė pati susitvarkys. Tačiau po savaitės, kai tvarka nebuvo įvesta, o visuomenė pamatė Vyriausybės pasimetimą, žmonės nusprendė padėti - eiti „kariauti". Ir su kuo jie susidūrė? Su valdžios pozicija - jūs ir esate mūsų priešai! 

Tą patį galima pasakyti ir apie skiepų batalijas. Po visu „tribūniniu" griežtumu slypi baimė, nežinia, ką daryti, ir negebėjimas tai pripažinti. Tikėtina, kad naujai išrinkti valdantieji papuolė į seniai žinomus psichologinius spąstus. Jie bijo, jog prisipažinus, kad nežino, ką daryti, nes tokia krizė pirmą kartą, tai pamatę aplinkiniai sakys, kad jie yra nevykėliai. 

Įprasta galvoti, kad šefas privalo viską žinoti ir neatsako į klausimus esą neturėdamas laiko. Bet yra ne taip. Šefai irgi yra tik žmonės, tik neišmintingi bijo pasitelkti komandą, kai tuo metu išmintingi problemų sprendimui pasitelkia visus, kas tik gali padėti. Neišmintingi pavaldiniams kelia baimes ir ieško, ką paskelbti priešu. 

Bendrą problemą dar labiau gilina tai, kad baimes stengiamasi „pastimuliuoti" verslininkams bei įmonių vadovams. Paskambina, tarkim, žurnalistas ir sako: „Matome, kiek įmonėje yra nepasiskiepijusių. Kodėl jie nesiskiepija?" Tai grubi manipuliacija. Teko susidurti su atvejais, kai vadovai patys nesiskiepijo ir nevertė to daryti pavaldinių. Pokalbio su manimi metu jie prisipažino, kad bijo, jog gali sulaukti tikrinimų ir kitų sankcijų. Jie klausė - ką daryti? Kaip aiškintis, kodėl nepriverčiau pavaldinių skiepytis? Visiems sakiau tą patį - negali versti, nes, jei kažkas nutiks, būsi kaltas teisiškai ir moraliai. 

Tokie pavyzdžiai nėra vienetiniai. Baimės vedini vadovai pradeda spausti darbuotojus, o darbuotojai nenoriai dalijasi savo ligos istorijomis, nes bijo, kad gali nukentėti (bus atleisti iš darbo, nepadarys karjeros) ir dėl savo sveikatos būsenos. Taip žmonėms kyla sunkiai išsprendžiama dilema - skiepytis ir galbūt nukentėti ar aiškinti vadovui apie savo ligas, kas irgi gali lemti kažką nepageidaujamo. 

 - Kodėl visa tai vyksta? 

 - Tai lemia nepasitikėjimo savimi baimė ir komandos neturėjimas. Turime biurokratus, valstybinį aparatą, bet ar kas nors girdėjo apie konservatorių „think tank'ą" (liet. k. - idėjų kalvę)? Be to, reikia nepamiršti, kad konservatoriai valdo ne vieni. Dar yra Laisvės partija, kurios ideologija visiškai priešinga TS-LKD, bei šiokia tokia Eugenijaus Gentvilo partijėlė. Turime skirtingų žmonių susibėgimą, kurie nežino, ką šioje krizėje daryti, ir dėl to dar labiau bijo. Jie vienas kitą įtikino, kad svarbiausia nesikišti į pasidalintus postus ir įtakos sferas. 

Taip pat čia gali kyšoti ir asmeninių interesų ausys, nors aš labiau būčiau linkęs tikėti chaoso teorija - kai viskas vyksta tik dėl to, kad sutapo tam tikros aplinkybės. 

- Kodėl žmonės dabartinę situaciją suvokia kaip priešpriešą? 

- Tam tektų grįžti į Sąjūdžio laikus, kai buvo Vytautas Landsbergis ir Algirdas Brazauskas. Žmonės nori tikėti, kad yra geroji jėga, kuri atėjusi kažką padarys. Todėl jiems ypač sunku pripažinti, kad jų remtas judėjimas nebeturi idėjų ir konceptualaus mąstymo. Nors jis deklaruoja „šviesų rytojų", galiausiai viskas išeina „kaip visada". 

 Susidūrėme su krize, nes žmonės nebežinojo, už ką balsuoti, - visi politiniai judėjimai išbarstė pasitikėjimo kreditus. Tai galėjo lemti ir naujos keistos koalicijos, kaip vaivorykštė ir konservatoriai, „stribai" ir „miško broliai", bei jų tarpusavio susitarimai, nes tapo aišku, kad viena partija nebegali laimėti rinkimų lemiama dauguma. 

 Kitas svarbus momentas - dabar esančių valdžioje veiksmai. Jie taip gerai kritikavo ankstesnį SAM vadovą Aurelijų Verygą. Net tais pačiais žodžiais, kuriuos jie patys dabar įnirtingai kartoja. Keista, nes jei viską matei, viską supranti, tai nebetęsk tų klaidų ir grąžink logiką. Deja, tai neįvyko. 

Vienas geriausių absurdo teatro 

pavyzdžių - kaukės. Vienkartinės iš karto tapo daugkartinėmis, tačiau akivaizdu, kad situacijos tai nepablogino. Tada kam jas dėvėti? Gerai, kad žmonės taupo ir nešioja tas pačias, nes kitaip būtų užversti šiukšlynai, o iš viso to tik ekologinė nelaimė ir jokios naudos. 

Jeigu taip norisi, kad jos būtų keičiamos, reikia užtikrinti jų išdavimą įeinant į tokias patalpas, kaip parduotuvės, jų surinkimą išeinant iš patalpų ir tvarkingą kaukių utilizavimą. Ir jos turėtų būti nemokamos, nes ne visi gali sau jas leisti. Dabar reikalavimuose nėra logikos, tad tikslingiau būtų kaukes panaikinti. Žmonės tai mato ir nesupranta, kiek tai gali tęstis. 

- Kur yra ta riba, kurą peržengus kelio atgal nebebus? 

- Raudona linija - tai fanatizmo gimimas abiejose pusėse, nes tuomet nebelieka galimybių logiškai šnekėtis. Bet kokia mokslinė argumentacija bus įvertinta kaip manipuliacija - aš to nežinau, vadinasi, to nėra. Geras pavyzdys - advokatūros vadovo Igno Vėgėlės kalba. Oponentai, net nepasigilinę, pranešime suskubo ieškoti „skylių". Jie ieško poros „skylių", kuriomis stengiamasi užmušti visą pranešimo esmę, nors buvo išsakyta daugybė gerų minčių. Kitoje pusėje yra antivakseriai, kurie tiki, kad visos vakcinos yra blogis. Su kai kuriais iš jų dabar jau nesusikalbėsi, nes pasiektas įsitikinimų fanatizmo lygis. Susiklosčius tokiai priešpriešai pradeda kurtis neprognozuojami judėjimai, galintys taikyti į teroro aktus. Be to, fanatikais nesunku paversti atskirus sutrikusios psichikos asmenis. 

Lietuvos visuomenei tikrai nereikia tokios situacijos, bet iki jos trūksta pavojingai nedaug. 

 - Ir kas nutiktų tuomet? 

 - Neramumai. Masiniai arba pavieniai išpuoliai tiek iš vakserių, tiek iš antivakserių, tiek iš dar kieno nors pusės. 

 Kaip tuomet elgsis valdžia? Įprastai. Kai valdžia mažai išmintinga, ji dar labiau stengiasi sugriežtinti ribojimus, bet reikia atminti, kad spyruoklę galima spausti tik iki tam tikro lygio. Vėliau ji vis tiek šoks atgal. Valdžia daro tipinę kiekvieno diktatoriaus klaidą - viską riboja ir ieško vidaus priešų. O štai mūsų kažkodėl ignoruojami skandinavai moko diskutuoti ir ieškoti bendro susitarimo. 

 - Ką dar galima padaryti? 

 - Kai žmoniją ištinka tokios krizės, valdžiai pasakyti, kad aš nežinau kaip elgtis ir kreiptis pagalbos yra teisingas kelias. Deja, mes tokiu keliu eiti nebegalime, nes bendruomenė suskaldyta į dvi priešingas stovyklas, turime apsčiai fiktyviai prikurtų vidinių priešų. 

 Tikslinga prisiminti Stokholmo sindromą. Tik viena yra, kai įkaitė įsimyli jos gyvybei grasinantį ir laisvę atėmusį vyrą, ir visai kas kita, kai kalbama apie tautą ar valstybę. 

Prisiminkime Holokaustą. Visi getai turėjo savo vietos žydų valdžią ir policiją. Nukentėjusi tauta savo jėgomis, savo administracine struktūra ir savo pačių policija palaikė tvarką, kad tik įtiktų grobikui. Holokausto istorijoje Stokholmo sindromas išreikštas ypač tragiškai. Nepaisant to, po karo žydai pasakė, kad nekaltins nė vieno žydo, nesvarbu, kam jis tarnavo ir ką veikė. Apie tai uždrausta kalbėti, visi, kas prisiliečia prie šios temos, tampa antisemitais. Ir visa tai tik tam, kad tautoje nebūtų priešpriešos, kad tauta susivienytų ir eitų savo keliu taip, kaip nori ji pati. 

Mes, deja, nuolat skirstome žmones. Buvę partizanai ir buvę stribai. Buvę komunistai ir buvę patriotai. Išmintingieji ir „runkeliai". Vakseriai ir antivakseriai. Pirmiausia reikia pabaigti šį niekur nevedantį susipriešinimą, o jau tuomet bus galima galvoti apie antrą žingsnį.