Dabar studentai Amerikon ar dar kur vasarą uždarbiaut važiuoja, mes anais laikais traukėm į sovietinius Rytus.
Rublis ten ilgesnis buvo.
Toks vasaros atostogų leidimas vadinosi šabaške, šabašyjimu, žr. P.S.
Pirmon šabaškėn, 1975 metais, nuvykau šitaip: iš Piterio nuskridom Syktyvkaran, ten mūsų laukė GAZ-66 su būda, sulipom jon ir per kokias 8 valandas nusikratėm keliasdešimt kilometrų, įveikę kelias perkėlas, iki Kortkeroso, kur ir dirbom, namus vietiniams iš "bruso" - apipjautų rastų - statėm.
Vietinė publika, beje, pasų neturėjo - kad nesišsilakstytų.
Valdžia jiems pasų nedavė, jie, savo ruožtu, nedemonstravo komunizmo statytojo entuziazmo.
Todėl namus statėm mes, o ne jie.
Statėm, nes turėjom entuziazmo.
Gauti ilgą rublį.
Ir pasus turėjom.
Po poros savaičių kliuvo kitoks darbas. Rytą kokie aštuoni mūsiškiai plius vairuotojas susigrūsdavom į MAZ-o kabiną, nusvyruodavom duobėmis į apleistą medkirčių gyvenvietę, kur ardėm skydinius namus, o kiti mūsiškiai juos iš naujo rinko būsimojoj medkirčių gyvenvietėj.
Sykį kažkuriam sugedo "Družba". Draugui reikia padėti, ėmėm prie tos "Družbos" keliese krapštytis.
Karšta, apie +30C, bimbalai.
- Adatą žiūrėjot?
Nežiūrėjom.
Išties, karbiuratoriaus adata buvo įstrigus.
Užsikūrė "Družba", ir tik tada pastebėjom, kad patarėjas - ne mūsiškis.
- Ребята, я зэк, - pastebėjęs kad pastebėjom, prisistatė.
Zekas buvo gal dvimetrinis, liesas, tvirtas, pilkai kirptas, veidas rūstus.
Papasakojo, kad dviese pabėgo iš lagerio prieš pora savaičių. Draugelis žadėjo suveikti dokumentus, bet neužilgo paliko kompanioną vieną, pametė. Tai zekas pasibastė, pasibastė po taigą, ir nusprendė grįžti lagerin.
Mūsų prašė paliudyti, kad pats atėjo.
Vakare atvažiavo Maz-as namo, Kortkeroso mokyklos bendrabutin, vežti, sutilpom ir su zeku. Nuėjom su juo pas įgaliotinį ir papasakojom viską.
- Bl....! - pratrūko įgaliotinis.
Mat, jam kitą dieną su tuo zeku teko sėsti "Kazankėn" ir gal pusantro šimto kilometrų brūžinti prieš srovę iki lagerio. Paskui - namo. Kaip besuksi, dvi dienos neplanuoto-nepageidauto vandens turizmo.
Mes parašėm paaiškinimą. Buvo šitaip, va ir va kaip, mes tokie ir tokie, po šiuom ir pasirašom.
Po kurio laiko kažkas parnešė vietinį laikraštį. Laikraštis rašė:
"Бойцы студенческого строительного отряда Ленинградского государственного университета совершили героический поступок - задержали особо опасного преступника".
Ir pavardės mūsų.
Vadinasi, kažkodėl neužskaitė mūsų zekui savanoriško sugrįžimo į zoną.
Ar įgaliotinis užpyko dėl vandens turizmo, ar dar kas.
O mes herojais patapom.
Apie mūsų heroizmą laikraštis rašė.
2010-12-01
Užsisakykite:
Rašyti komentarus (Atom)
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą