Kai visi vasario 14-ąją švenčia meilės ir už jos slypinčių malonumų dieną bei keikia niūrias lietuvių šventes, niekas nesusimąsto, kad ir lietuviai turi gražią savo meilės šventę ir savo šv. Valentiną – dievaitę Mildą. Tai deivė, kurią turėjo kiekviena iškili senovės tauta: graikai – Afroditę, romėnai – Venerą, lietuviai – Mildą.
Pamiršę speiguotą vasarį, puikiai galime švęsti meilės, piršlybų ir giminės tęstinumo dievaitės Mildos šventę. Ji švęstina žieduotą ir saulėtą gegužės 13-ąją dieną.
Mildos garbintojus vadino mildauninkais. Žmonės tikėjo, kad Milda apskriejanti visą pasaulį oro vežimu, kurį traukia grupė baltų kaip sniegas balandžių. Ji turėjusi sūnų – sparnuotą nykštuką, užkrečiantį širdį meilės nuodais.
Spėjama, kad Mildos šventykla buvo Vilniuje, Gedimino sode, toje vietoje, kur dabartinis Kryžių kalnas. Kaune Mildos šventykla buvusi Svirbigaloje. Kita Mildos šventykla buvo alke, Nemuno ir Neries santakoje.
Narbutas mano, kad deivę Mildą vaizduoja 3 colių aukščio žalvarinė statulėlė, 1840 m. surasta Gedimino kalno požemyje. Panaši statula – moteris su puokšte gėlių rankoje – buvo rasta 1782 m. Kaune, užmūryta namo, statyto prieš 1400 m., sienoje. Kunigas Mingaila, išvydęs nuogos moters statulą, palaikė ją nepadoriu dalyku ir sudaužė į gabalus.
Narbutas Mildą prilygina graikų Afroditei, romėnų Venerai. Pasak jo, Deivės Mildos šventė buvo vadinama meilės diena. Šiuo metu ji švenčiama gegužės 13 dieną.
Milda, nepabėk!
Pranešimai
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą