Šventoji sandora

sándora sf. (1) Š; L 1. H, H169, Q149, B963, R116, MŽ149,152, Sch160, N, KBII86, K, Rtr taika, sutarimas: Sandora vargu bau ilgai patvers J.Jabl. Mūsų tėvai nuo amžių sandoroj gyveno S.Stan. Sandora abiejų tautų tad sugriuvo A1885,302. Darykim sandorą BsMtI166. Vyras su moteriške sandoroj gyvena NTSir25,2.Sandoroje būkit tarp savęs Bb1PvT5,13. Tatai yra vienybė, sándora ir regėjimas pakajaus DP67. Viendūmystė, sandora, vienširdystė R114. 2. sutartis: Taikos sándora BŽ118. Daryti bendras sutartis ir sandoras rš. Sandora, padaryta, nesilaikant įstatymų numatyto pavidalo, neturi galios rš. |bažn.: Ir padariau su jais sandorą, kad jiems duosiu Kanaano žemę, jų keleivystės žemę Skv2Moz6,4. Ir ėmęs sandoros knygą, skaitė, girdint tautaiSkv2Moz24,7. 3. derybos, tarimasis: Čia jau meilė paliekta šalyje, o darosi sandora apie turtus A1885,98. 4. darna, susiderinimas: Ne plytos padarė architektūros stebuklą, bet jų sandora B.Sruog. Elementų, jėgų arba veiksmų sandora EncIX1083. 5. sandara, struktūra: Sándora ištarmės, antrykščiai smagumai (kirčiai) … bus paskum geriaus išpasakyta LTI425(A.Baran). 6. bažn. testamentas: Pamokslams tekstai reikia imti iš visų vietų rašto šv. abiejų sándorų A.Baran. Evangelijos skelbėjus vadina trimis vardais, paskolintais iš senosios sandoros SkvMt23,34(komentarai). Tai yra mano kraujas naujosios sandoros SkvMr14,24. ◊ sándoros skrynià NdŽ; Ser, brš bažn. dėžė, kur buvo laikomos dešimties Dievo įsakymų plokštės kaip Dievo susitaikymo su žydais įrodymas. Dievas susitaikė su žydais!

Pr 17,10 Šita yra mano sandora, kurios jūs privalote laikytis. Kiekvienas vyras tarp jūsų bus apipjaustytas!

Pr 17,11 Jūs apipjaustysite savo kūną, ir tai bus tarp manęs ir jūsų esančios sandoros ženklas.

Pr 17,12 Kiekvienas berniukas aštuonių dienų tarp jūsų bus apipjaustytas: gimęs namuose ar iš svetimšalio nupirktas, kuris nėra iš tavo palikuonių.

Pr 17,13 Kas gimsta tavo namuose ir ką nusiperki už savo pinigus, tas turi būti apipjaustytas. Ir mano sandora jūsų kūne bus amžina sandora.

Pr 17,14 O neapipjaustytas vyras bus išnaikintas iš savo tautos, nes jis sulaužė mano sandorą”.

Praslinkus aštuonioms dienoms, kai reikėjo apipjaustyti berniuką...

Toji žaizda, kuri liks Jėzaus kūne visam laikui, parodo, kad jis yra Abraomo sūnus, t.y. esantis neatšaukiamoje ir amžinoje sandoroje su Dievu: ženklas, įrėžtas Jėzaus kūne, žymi tai, kad jis yra izraelitas ir izraelitas amžiams.

Su Abraomu buvo sudarytos trys sandoros. Pirma sandora, kai Dievas perėjo tarp perrištų gyvulių, antra siejama su apipjaustymu ir trečia su įvykiu, kai Abraomas sutiko paaukoti savo sūnų Izaoką.

Kas vyko toliau? 

Izaokui gimė Jokūbas, kuris vėliau buvo pervadintas Izraeliu, 

o Jokūbas turėjo 12 sūnų, iš kurių vėliau kilo dvylika Izraelio giminių. Iš jų svarbesnės būtų levitai, Levio palikuonys, tapę kunigiška gimine, ir Judo giminė, iš kurios kilo Dovydas ir iš šios giminės yra kildinamas Jėzus Kristus. Nors Kristus gimė iš Šventosios Dvasios, vadinasi, fiziškai neturėjo žemiškojo tėvo, bet jo globėjas Juozapas buvo iš Judo giminės, todėl Jėzus taip pat priskiriamas tai giminei.

Tad kas vyko su tomis dvylika giminių? Mylimiausias Jokūbo sūnus buvo Juozapas. Broliai nelabai jį mėgo ir susitarę pardavė Juozapą į vergovę Egipte. Kadangi jis buvo Dievo žmogus, Juozapui taip sekėsi, kad galiausiai padarė didžiulę karjerą ir iš kalinio pakilo į antrą žmogų po faraono, ką dabar būtų galima palyginti su Ministro Pirmininko postu...

Žydai, žydai, vieni žydai...

O kaip gi žydės?