Didžiausia nelygybė yra anglosaksiškame pasaulyje, ir tai – neatsitiktinis dalykas. Nes neoliberalios reformos, susijusios su finansų sektoriaus dereguliavimu, mokesčių turtingiesiems mažinimu, „lašėjimo“ (trickle down) teorijos (duokime turtingiesiems daugiau pinigų, ir jie jais galbūt pasidalins) propagavimu, – veda prie didelės ir nepateisinamos nelygybės. Politinėje scenoje dabar vykstantys dalykai atspindi visuomenės nepasitenkinimą tais procesais. Neoliberalizmas išsisėmė, ir tai suvokia vis daugiau intelektualų.
Kažkada buvo normalu, kad vadovas uždirba 20 kartų daugiau už paprastą darbuotoją, o dabar atotrūkis didžiosiose korporacijose pasiekė 300 kartų. Ar tai – pelnytas atlygis, ar daugiau – sugebėjimo pajungti sistemą savo naudai padarinys? Atsakymas – akivaizdus.
Tie, kurie sako, kad pasauliui reikia didesnės lygybės, dažnai pašiepiami kaip marksistai-leninistai. Bet klausimas turi būti keliamas visai kitu pjūviu: turime kovoti su nepateisinamu turtėjimu ir nepateisinamu skurdu. Pasaulyje daugėja tiek nepateisinamo turto, tiek nepateisinamo skurdo.
– O kai „gelbėtojai“ problemų neišspręs? Sulauksime revoliucijų?
– Jei gelbėtojai bus tokio tipo, kaip „drakonas mirė – tegyvuoja drakonas“, tai ves tik prie dar didesnio visuomenės susvetimėjimo, nepasitikėjimo valdžios institucijomis ir kitų dalykų, kurie dažnai baigiasi revoliucijomis.
– Akivaizdu, kad euro zonai reikia ekonominės paradigmos pokyčio. Nes tai – vienintelis pasaulio regionas, kuris dar tik vos pasiekė ikikrizinį pajamų lygį. Juolab turint galvoje, kad krizė prasidėjo anaiptol ne Europoje. Reikia keisti „diržų veržimosi“ paradigmą, nes tai yra savęs naikinimo procesas. Galima susiveržti biudžetą, bet tokiu atveju skolos ir BVP santykis šaus į viršų, ir „diržų veržimasis“ sugriaus ekonomiką. Europos pavyzdys liudijo, kad krizę pavyko suvaldyti tik dramatiškomis ir „nekonvencinėmis“ ECB priemonėmis.
Apie tai, kaip veikia ekonomika, praėjusio amžiaus šeštajame dešimtmetyje buvo žinoma net geriau nei dabar. O viena iš nuėjimo į aklavietę priežasčių kaip tik ir buvo neoliberalizmo doktrina, kurta vadinamosios Čikagos mokyklos ir politiškai išbandyta Ronaldo Reagano, Margaret Thatcher bei jų imitatorių epochoje.
Neoliberalizmas a priori atmeta prielaidą, kad finansų sektorius gali tapti per didelis ir siurbti iš ekonomikos gyvastį, kartu būdamas vienas didžiausių nelygybės katalizatorių. Po Antrojo pasaulinio karo finansų sektorius turėjo infrastruktūrinį statusą ir buvo griežtai reguliuojamas, ribojant kredito augimo tempus.
Tačiau ilgainiui šis sektorius tapo ekonominio pasaulio – ypač anglosaksiškojo – avangardu su visomis iš to plaukiančiomis pasekmėmis: milžinišku visuomenės įsiskolinimu, dažnėjančiomis ir didėjančiomis finansų krizėmis, iš kurių didžiausia – dabartinė. Šitie dalykai nėra atsitiktiniai.
Getas – atskiras ar izoliuotas miesto rajonas ar gyvenvietė, kurioje atskirai leidžiama gyventi tautinėms ar kultūrinėms mažumoms.
Pirmuosius getus XVI a. įsteigė Italija, Ispanija ir Portugalija, vėliau Vokietija apgyvendinti iki tol klajojusiems žydams.
Geto pavadinimas kilo pagal Venecijos* rajoną, kuriame 1516 m. apsigyveno žydų bendruomenė (it. ghetto nuovo – „Naujoji liejykla“).
* Venecijos** pirklys
Pranešimai
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą