Vidūnui - 150

Gimė 1868 m. kovo 22 d.

Kai Vidūnui suėjo 44 metai, jis išėjo į pensiją ir visiškai atsidavė kūrybiniam darbui. Leido paties ištisai prirašomus žurnalus „Šaltinis“, „Jaunimas“, „Naujovė“, „Darbymetis“. Bendradarbiavo Rytų Prūsijos lietuvių ir Lietuvos periodinėje spaudoje. Pirmuose savo darbuose Vidūnas rutuliojo abstrakčias filosofines problemas, idėjas. Vėliau pradėjo analizuoti savo tautos istoriją, bandė iš lietuvių kovų su kryžiuočiais sukurti tam tikrą tautos raidos schemą.

Vidūno nuomone, lietuvių tautos dvasinė galia pradėjo nykti seniai – po Žalgirio mūšio*. Nyko tautos savitumas, kurį silpnino įsigalėjusi lenkiškoji dvasia. Valdovams daugiau rūpėjo materialinė, o ne dvasinė kultūra. Pasiduota slavų įtakai. Tuo metu Prūsijoje įsigalėjo vokiškoji dvasia. Lietuviškosios dvasios silpimas tęsėsi 500 metų. Tai stebuklas, pasak Vidūno, kad tauta išvis išliko gyva.

Vidūnas:

Vidūnas savo tauria išmintimi bei dvasingu žodžiu atkūręs mūsų protėvių Amžinąją ugnį ir visą savo gyvenimą pavertęs šios ugnies spinduliais ir toliau tebešviečia mums Darnos, Doros ir Tautos kelyje.

vidas sm. Ak skelbėjas, pranašautojas. * Paprastas paaiškinimas - Žalgirio mūšis tebuvo mūsų tūkstantmečiais besitęsusio vidaus, vidinio karo mūšis... Ger'as?