Ignoto Masalskio Paradoksas

Dar 1787 metais vyskupas Ignotas Masalskis

Vilniaus vyskupijoje uždraudė mišiose giedoti ar sakyti pamokslus lietuvių kalba (pačios pamaldos ir taip visur vyko lotyniškai*), o per visą XIX a. šiame krašte neatsirado nė vieno lietuvių kalbą ir tautybę įsileidžiančio vyskupo.

Vytautas Sinica šitaip rašo gvildendamas lenkų ir lietuvių santykius.

Ir kas gi nutiko vyskupui Ignotui Masalskiui?

Ignotas Jokūbas Masalskis (lenk. Ignacy Jakub Massalski, 1726 m. liepos 30 d. – 1794 m. birželio 28 d.) – Vilniaus vyskupas, Verkių rūmų statytojas, Vilniaus katedros rekonstrukcijos fundatorius, pirmasis Edukacinės komisijos pirmininkas. Targovicos konfederacijos narys; 1794 m. sukilimo laiku buvo viešai pakartas už išdavystę Varšuvoje.

Lenkijoje.

Kodėl?

Štai kodėl.

Varžuvoje.

:)

Štai ir atsiriša „paslapties mazgas": iki parklupdymo klūpatikiais ir mes, ir mūsų broliai, lenkais nusilenkę, vienodi - „pagonys" - buvom.

Labai paprasta.

Lenkus anksčiau „nulenkė", buožynytininkai su kryžeiviais ir dar kai kuriais, ant tų nulenktųjų sprandų tarpusiais, 

todėl ir visokeriopai stengtąsi tuos senesnius klūpatikius priešinti su vėlesniaisiais.

Gaila, kad ir cituojamo rašinio autorius, matyt, šito nesuprasdamas, tą patį daro:

Pats lenkiškumas sutapatintas su tiek lietuviams, tiek lenkams brangia katalikybe, iškeltas lozungas jog „Dievas su Marija danguje tik lenkiškai supranta“, o lietuvių kalba tuo metu itin įtakingose Vilniaus vyskupijos bažnyčiose paskelbta pagonių kalba, kuria gėda kalbėti kultūringiems žmonėms.

Žinoma, kad pagonių:

Paprasčiau derėtų sakyti: lietuvių (senakalbė) visaip stengtasi pakeisti naujakalbe (lenkų).

Išeikit mūsų Vilniuj į gatves ir pamatysit, kad vyksta tas pats: ten klesti naujakalbė - anglų.

* O ne lenkiškai. Visur - ir tuometėj Lenkijoj.