Tiems, kas neturi laiko skaityti visos istorijos, tai galiu trumpai pasakyti – jei kažkam atrodo (o tokių tikrai yra nemažai, sprendžiant vien iš komentarų skilties), kad lietuvaičių elgesys spektaklyje buvo šokiruotinas ir visiškai žemo lygio, tai greičiausiai jie nėra matę, kad gali būti ir dar blogiau.
Ir kalba eina ne apie kokią nors atsilikusią trečio pasaulio šalį, o apie vieną iš pasaulinių centrų – Londoną ir pačioje jo širdyje esantį Jos Didenybės teatrą, kuriame jau dagiau nei 31 metus nenutrūkstamai rodomas pasaulinio lygio šedevras, Endriu Loido Veberio „Operos fantomas“.
Ir visgi, pats pasirodymas buvo nepriekaištingas, sakyčiau, netgi tobulas. Aktorių vaidyba – aukščiausio lygio. Dainavimas – aukščiausio lygio. Viskas atlikta su tokia energija, kad momentais net užspausdavo kvapą, jau nekalbant apie nuolat per kūną bėgiojančius šiurpuliukus.
Stebėjau miuziklą, kuriame įspūdingos dekoracijos keitėsi taip lengvai ir taip greitai, jog kartais atrodė, jog viskas perjunginėjama kaip kokiame kino filme.
Buvo daugybė jautrių ir gražių momentų, kurie labai greitai nuplovė tas slogias mintis apie publiką, jos nepagarbą teatrui, kol staiga kažkam vidury dainos nesuskambo telefonas.
O didžiausias nusivylimas publika aplankė tada, kai miuziklui einant į pabaiga Kristin atliko jautrią dainą „Wishing You Were Somehow Here Again“, kurios metu stengiesi įsijausti į emociją ir ja gyventi, bet staiga už nugaros pradedi girdėti užkandžių pakuotės krebždėjimą ir po kelių akimirkų prislopintą jų traškesį tarp dantų (kažkuria prasme žmogus suprato, kad teatre nelabai gražu triukšmauti). Ir taip visą likusią dainą ir dar kurį laiką... Ir nusivylimas publika vėl sugrįžta...
Patys paskaitykit, kaip Karališkajame Landynės Teatre elgiasi publika.
Tad grįžtant prie esmės, kodėl nusprendžiau pasidalinti šia istorija yra tai, kad perskaitytas straipsnis apie situaciją lietuviškame spektaklio pasirodyme nėra toks tragiškas kaip kažkam galėjo pasirodyti.
Nenusižeminkim ir negalvokim, kad visur kitur yra gerai, o tik pas mus blogai. Palyginti su mano patirtimi Londono teatre, Lietuvoje publika teatrui rodo gerokai daugiau pagarbos ir tuo mes vis dėlto turėtume pasidžiaugti, kol dar galim.
Pranešimai
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą