kandùs, -i̇̀ adj. (4, 3) K; B
1. kuris kanda: Tai kandùs šuva, tegu jį nogla tokį! Bgt. Ot kándžios musės, – a tik ne prieš lietų! Pn. Musės labai kándžios Ėr. Tokie kañdūs, kaip žvėrys Dgl.
kañdžiai skaudžiai: Kandžiai įkando šuo Šts.
kañdžiai skaudžiai: Kandžiai įkando šuo Šts.
2. aštrus: Jo (pjūklelio) dantys tur būti smulki ir kandi, idant lygiai nupjautų ir šerpetų nedarytų S.Dauk. Kandžiu (skudru) kardu graibstydamas galvas neprietelių, sau kelią skynė S.Dauk.
4. žvarbus, aštrus: Šiandieną toks kandus vėjas – kanda į ausis Šts. Kandus šaltis iš sykio sugriebė nuo miego įšilusį kūną rš.
5. prk. piktas, pašaipus, geliantis, ironiškas: Kandùs žmuo, kur tuoj įkanda J. Su kandžia pašaipa ir pykčiu Biliūnas pašiepia dvasininką apsakymėlyje „Klebonas“ sp. Tai kas, kad jis daug tyli, bet kandùs yra: kai užveža, tai ne bet kas atsikerta Vad. Naujoji kaiminka pasirodė kandi̇̀ Trg. Tuose pasakojimuose maišėsi žiaurumas ir kandus sąmojis rš. Jis kandus ir įžūlus savo priešams rš. Kandi svočia juokavo, ar tik krosniadangtė nebus prišalusi rš.
kañdžiai Tai pasakyta nepaprastai kandžiai rš. Vargu ar begalima pikčiau ir kandžiau išreikšti savo antagonizmą kritikams, kaip tai padarė Sviftas K.Kors.
kañdžiai Tai pasakyta nepaprastai kandžiai rš. Vargu ar begalima pikčiau ir kandžiau išreikšti savo antagonizmą kritikams, kaip tai padarė Sviftas K.Kors.
6. gerai dažantis: Šita kvarba labai kandi̇̀ Lš.
7. lengvai perkandamas: Kañdūs riešutai, net nejauti, kap razkandi Arm. Nuog kandų̃ riešutų nesopa dantų Arm.
Candeo?
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą