Dėl šiltėjančio klimato intensyviai žemdirbystei palanki geografinė zona planetos Šiaurės pusrutulyje gali pasislinkti 200–300 kilometrų į šiaurę ir užimti dabartines amžinojo įšalo valdas.
Nyksta ledo karalystė
Tūkstantmetė šalčio karalystė Žemėje mūsų dienomis silpsta ir traukiasi: neatlaikiusi kelis pastaruosius dešimtmečius kylančios vidutinės oro temperatūros ir staigių karščio bangų atakų, akyse nyksta maždaug ketvirtadalį planetos sausumos paviršiaus apimanti amžinojo įšalo juosta. Pasak mokslininkų, tai viršutinioji Žemės plutos dalis, kurios temperatūra visą laiką būna žemiau nulio laipsnių ir bent dalis joje esančio sušalusio gruntinio vandens niekad neatitirpsta. Bendras amžinojo įšalo juostos plotas mūsų planetoje siekia maždaug 35 mln. kvadratinių kilometrų, iš jų 10,7 – Rusijoje ir apie 7,2 mln. – Šiaurės Amerikoje.
JAV internetinio leidinio „Eurasianet“ teigimu, su šiltėjančiu klimatu susijusi amžinojo įšalo nykimo problema ypač aktuali Rusijai, nes, įvairiais vertinimais, nuo 55 iki 65 proc. visos šios šalies teritorijos yra amžinojo įšalo zonoje. Tai Vakarų bei Rytų Sibiras ir Užbaikalė. Amžinojo įšalo tirpimas – įvairiapusė klimato pokyčių grėsmė. Vienas jos aspektas itin akivaizdus: pasak ekspertų, tirpstant amžinajam įšalui, kada nors Sibiro gyvenvietėse ir miestuose, pavyzdžiui, tokiuose kaip Jakutskas, sugrius kone visi pastatai. Jie buvo suprojektuoti ir pastatyti atsižvelgiant į dešimtmečius ir šimtmečius šiaurinėse Rusijos platumose vyravusio klimato sąlygas. Kiti padariniai ne tokie matomi, bet, ko gero, gerokai blogesni: dar labiau klimato šiltėjimą skatinantis metano dujų išmetimas į atmosferą ir seniai pamirštų patogeninių mikrobų ir virusų, kuriuos šimtmečius buvo įkalinęs amžinasis įšalas, išlaisvinimas.
Labiausiai mokslininkai nerimauja dėl to, kad amžinajame įšale metano ir anglies dvideginio pavidalu yra sukaustytas milžiniškas anglies kiekis. Jei klimatui šylant šios „šiltnamio dujos“ pateks į atmosferą, gali įsisukti pragaištinga klimato šiltėjimo spiralė: didesnis šių dujų kiekis dar labiau šildys atmosferą, kartu spartindamas amžinojo įšalo tirpimą. Toks užburtas ratas nieko gero žmonijai nežada.
Iš pirmo žvilgsnio atrodytų, kad bekraštės tundros plotuose siūbuojantys kviečiai ar iki pat horizonto nusidriekusios kopūstų, morkų, burokų, kitų daržovių vagos būtų tikras išganymas, tačiau, matyt, optimistinės ateities vizijos nelabai atspindės tikrovę. Žemdirbystė buvusiuose amžinojo įšalo plotuose susidurs su mikrobiologinės aplinkos taršos iššūkiu: biologai perspėja, kad dėl sušilusio klimato iš grunto į aplinką pateks įvairių patogenų, pavojingų ligų sukėlėjų. Šylanti tundra jau dabar didelio pavojaus zonomis pavertė per dešimtmečius joje įrengtus nuo juodligės kritusių elnių kapinynus. Toli gražu ne visų jų vietos žinomos, gali būti, kad prie jų atsitiktinai gali atklysti besiganantys elniai ir užsikrėsti. Epidemiologai baiminasi naujų šios mirtinos ligos protrūkių. Be to, amžinajame įšale tūkstančius metų buvo įkalinti galbūt ir kiti, mokslui menkai žinomi ar išvis nežinomi patogeniški virusai ir bakterijos. Kartu su paviršiniu vandeniu tokie patogenai gali užteršti ir žemės ūkio produkciją, apsisaugoti nuo tokios taršos gali būti labai brangu, o gal ir apskritai neįmanoma. Taigi, kol kas skaičiuoti galimą naudą iš dirbamais laukais virsiančios ledinės tundros dar per anksti. Kaip šylantis klimatas pakeis gamtą ir žmonių gyvenimą rūsčiose Sibiro ir Aliaskos dykvietėse, kur iki šiol plytėjo šalčio karalystė, dar niekas nežino.
Pranešimai
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą