Besidomintys ekonomika pastarosiomis savaitėmis turėjo daugybę progų paskaityti siaubo istorijų. Šiurpinantys duomenys ir apokaliptinės pranašystės sklido iš visų pasaulio pusių, net ir tų valstybių, kurios mėgavosi kone amžina augimo ir plėtros vasara.
Daugiau nei keturis dešimtmečius į kalną sparčiai kopusi Kinijos ekonomika, koronaviruso pasiųsta į nokdauną, pirmą šių metų ketvirtį smuko 6,8 proc.
Vienas per 2008-ųjų finansų krizę JAV į atmintį įsirėžusių vaizdų – iš darbo atleisti bankų tarnautojai, panikos perkreiptais veidais vorele slenkantys iš dangoraižių su asmeninių daiktų prikrautomis dėžėmis rankose. Netrukus nedarbo šmėkla nusiaubė ir kitus sektorius, o piką JAV pasiekė paskutinę 2009-ųjų kovo savaitę, kai bedarbiais įsiregistravo 665 tūkst. amerikiečių. Lygiai po 11 metų, paskutinę 2020-ųjų kovo savaitę, naujųjų bedarbių JAV registruota 6,9 mln. Savaitę prieš – 3,3 mln., savaitę po – dar 6,6 mln. Ir tai tęsiasi. Jei prieš dešimtmetį praūžusią finansų krizę pavadintume katastrofa, tai šiuo metu stebimiems reiškiniams apibūdinti tinkamo žodžio nerasime jokioje kalboje.
Euro zonoje reikalai tikrai ne geresni. Europos Centrinio Banko optimistinis 5 proc. recesijos scenarijus atsigavimo leistų tikėtis kitų metų viduryje. Tačiau, ekonomikai šiemet smukus 12 proc., į 2020-ųjų pradžios lygį grįžtume tik po trejų metų – 2023-iaisiais. Grįžtume ten, kur buvome, o ne kur galėjome būti.
Nieko nuostabaus, kad suvokdami, kokius socialinius bei politinius tektoninius lūžius gali sukelti toks ekonomikos nuosmukis, JAV, Vokietijos ir kitų šalių lyderiai ėmėsi neregėto masto verslo gelbėjimo ir ekonomikos skatinimo planų -
Raudoną tekstą aš parašiau, o ne Ovidijus Lukošius* - jis štai ką rašo:
Vakarų šalyse suvokiama, kad verslą sustabdė epidemija ir politikų sprendimai, todėl jam skiriamos kompensacijos...
* Papasakokit, Ovidijau, su kuo alfa.lt įsisavinot.
Pranešimai
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą