Dar Kartą

ALBINAS KURTINAITIS, DAR KARTĄ

Ar verta, ar reikia, ar būtina dar kartą apie TĄ PATĮ?

Motina sūnui sako: „Kiek dar kartų tau reikės sakyti?“. Žilvinas Eglei – „Sugrįžus ant kranto, tris kartus pašauk mane vardu“, romėnai – „Repetitio est mater studiorum“. Jokio stebuklo, kad apie vieną įvykį per šimtą metų ir kiekvienais metais iškyla šimtas klausimų, ir į kiekvieną klausimą atsiranda šimtas atsakymų. Negaišdami: „Ar mūsų Tautą buvo prisijungę kitos tautos?“, „Ar mūsų Tauta buvo prisijungusi kitas tautas?“, „Ar mūsų Tauta buvo sujungta su kitomis tautomis?“ ir t.t. Pabandykime kiekvieną klausimą paliesti bent venu sakiniu. Pirmas. Mūsų Tautos visiškas dvasinis pakrikimas ir bejėgiškumas. Antras. Mūsų Tautos galybė ir viršenybė virš kitų tautų. Trečias. Mūsų Tauta vykdo valią ir savo pašaukimą kaip ir visos tautos. Štai vienas įvykis įklimpęs į kažkokį nenusakomą kalbų liūną. Kaip iš jo išsikrapštyti?

Mūsų tautosaka – Tautos įstatymų žinynas (dvasynas) sako, kad minties, žodžio, sakinio ir kalbos Autorius yra Vienas – Dievas – Tėvas – Aš. Puiku ir nuostabu, bet kodėl tokia gausa klausimų, atsakymų, teiginių, neiginių, prieštaravimų ir nesąmonių apie vieną įvykį.

Iš teismo salės. Senutė – motina našlė nori perduoti sūnui savo turtą. Teisėjas klausia, o ji atsako, bet pagal jos atsakymą neįmanoma pradėti bylą. Teisėjas mokina, ką ji turi atsakyti. Po septinto karto teisėjas liepė važuoti namo, o byla atidedama. Sūnus prašė dar bandyti. Galiausiai devintą kartą motina pakartojo reikiamą atsakymą ir galėjo tęsti bylą „Kaip dangui, taip ir ant žemės“. Mes pakartojame Tėvą ir dar pridedame Jo vardą, kad tikrai yra Jo bylojimai: „AŠ sakau...“, „AŠ klausiu...“, „AŠ prieštarauju...“ ir t.t. Bet iš teisėjo ir motinos našlės pastebėjome, kad autoriaus žodžių derinys, perėjęs per mano dvasių visumą, kartais pavirsta prieštara ar net nesąmone.
Įdomu, kaip kitos tautos ir kalbos sprendžia šią gimtąją atsineštąją dvasią „nuodėmę“ – nežinau, nemoku, negaliu. Jie sprendžia baisiai ir skausmingai pagal įstatymą „Iš klaidų mokomės“. Kuo daugiau klaidų, tuo arčiau TIESOS. Taip viso pasaulio tautos klampoja šiame klaidų liūne iki šios dienos, į kurį įžengėme prieš 700 metų, taip liudija kronika. Iki šio laiko mes gyvenome pagal įstatymą (nurodyta kronikoje): „... jie nesiima jokio svarbesnio darbo nepasiteiravę (nepasiklausę) savo dievų“. Patiksliname įstatymą pagal savo kalbą koks jis yra iš tikro: „Jeigu nežinai, pasiklausk Tėvo“. Tai svarbiausias mūsų įstatymas. Kitataučiui, kitakalbiui ir kitatikiui kronininkui šis įstatymas buvo įdomybė, stebuklas, „pagonybės kvailystė“, kurią reikėjo būtinai užrašyti. Jis užrašė, bet jis dvasininkas nebandė pažvelgti į tikėjimų skirtumų priežastis, nes jam tai tabu.

Pažvelkime į save, ką mes nuveikėme per 700 metų. Visiškai įsisavinome įstatymą – „Iš klaidų mokomės“ – įsitikinome ir tikime, kad mūsų tikėjimas – pagonybė, kalba – laukinė, mūsų žemėje nėra nė vienos šventos pėdos ir neturėjome karalių. Įvykdėme kaimynų ir visų reikalavimus pagal įstatymą „Iš klaidų mokomės“. Ir iš tikro užmiršome Tėvą, praeitį ir ateitį, ėmėme džiūgauti nežinojimu, nemokėjimu ir negalėjimu, gyvenimo pagrindas tapo baimė, melas ir pyktis, o ateities tikslas – daugiau klaidų, visus teisti ir naikinti priešus.

Klausiu Tėvo, ar mes žinojome prieš 700 metų, kur mus veda? Žinojome prieš 700 metų, 1000, 2000 ir prieš 4000 metų, nes, kurie kalbasi su tėvu, tiems jo žodis yra įstatymas, nes tarp Tėvo ir vaikų, su kuriais kalbasi, nėra kliūčių nei paslapčių. Toliau klausiu ar trys ankstesni klausimai yra teisingi. Pirmieji du neteisingi. Ar gali būti klausimas neteisingas? Gali. Pavyzdys „Ar diena tapati karvei?“ Akivaizdi nesąmonė. Aišku, viskas priklauso nuo pakartojančiojo galimybių. Tai patvirtina teisėjas ir motina našlė. Bet kartais klaidingumo neįmanoma patikrinti jokiais detektoriais. Ką daryti tokiu atveju? Aiškiau negali būti. Jeigu abejoji, vadinasi, nežinai. Įstatymas tas pats: „klausk Tėvo“ ar klausimas, atsakymas teisingas. Tėvas visada atsako pagal tavo sutartinį ženklą tik vienu žodžiu „Taip“ arba „Ne“.

Pirmieji du klausimai neteisingi ir su jais atkrinta vergovė, vergas, vergvaldys, skriauda, priespauda, nauda, puikybė, garbė teisėjavimas, kerštas, baimė ir t.t. Lieka vienas klausimas: „Ar buvome sujungti su kitomis tautomis?“. Buvome, nes buvo būtina. O dabar Tėvas pateikia šimtus klausimų, kurie apima praeities ir ateities tūkstantmečius. Mes, nors Jo vaikai, bet abejojame jo atmintimi praeities ir ateities nuspėjimu. Bet Tėvas neturi nei pradžios, nei pabaigos, tai yra nei praeities, nei ateities. Jis Esantysis ČIA ir DABAR, nes jo greitis milijardai milijardų kilometrų per sekundę, Jis yra RAMYBĖ.

Mes dar gyvename pagal įstatymą „Iš klaidų mokomės“, klampojame klaidų liūne ir nepažįstame savęs, savo kalbos nei savo Tėvo, todėl pirmas žingsnis PAŽINTIS.

Koks yra Tėvas? Jis yra aplinkinėmis klumpėmis, vilnonėmis kojinėmis, užtrauktomis ant galife kelnių, vatinuku ir lapine kepure. Toks kasdieninis Tėvas, bet vieną kartą Jis įžengė nusipirkęs barončinę kepurę... Kiek buvo klyksmo, išgąsčio, visų sumišimo – tikra pasaulio pabaiga. Štai kiek mes pažįstame savo Tėvą. Išmintingiausia pažintis su klumpėmis ir kelnėmis, ką visi gerai žinome, kad vienas tikrai yra vienas. Jeigu atsiras kuris sakys, kad prie vieno pridėjus vieną yra keturi. Nesiginčykime. Ištarkime: „Klaida eik į nieką“, kitos tautos sako: „Eik šalin, šėtone“, „Išnyk, nešvarioji dvasia“ ir t.t. Toliau sakome, kad visuose vandenynuose nėra dviejų tapačių (vienodų) vandens lašų, dviejų tapačių snaigių, žmonių, tautų, valstybių, kalbų, tikėjimų, nėra dviejų tapačių žemės pėdų ir t.t. Vadinasi, nėra dviejų lygiaverčių, lygiasvorių, lygiažinių, lygiagalių ir t.t. Dabar jau visi kartu galime ištarti: „Išskirtinė, nepakartojama, vienintelė mūsų Tauta, Tautos kalba, Tautos tikėjimas, Tautos gyvenimas, Tautos žemė“. Aišku, kad man būtinai reikėjo gyventi su kitomis tautomis pagal jų įstatymą – „Iš klaidų mokomės“. Daryti klaidas – klampoti klaidų liūne, užmiršti Tėvą, save ir kad buvau karaliumi. Bet... „Viskas turi pradžią ir pabaigą“, taip pat klaida ir jos liūnas.
Prieš 700 metų, kai dar gyvenome pagal įstatymą „Pasiklausk Tėvo“, tas pats kronkininkas toje pačioje kronikoje užrašė: „... jie turi vieną girtiną ir visiems siūlytiną paprotį – patys būdami netikėliai ... vis dėlto gyveno santaikoje su savo kaimynais, išpažįstančiais krikščionybę“. Ši kronikininko žurnalistinė pastaba liudija, kad kronikininkas dvasininkas nepažinojo nei krikščionybės, nei mūsų tikėjimo. Jis užrašė tame pačiame sakinyje priešpriešą: „jie girtini“ ir „jie netikėliai“, ir nesigilino į jos priežastis. Jam tereikėjo paklausti mūsų eilinio tautiečio „Kas aš esu?“. Tas nė nemirktelėjęs būtų atsakęs: „Tu esi Tėvo vaikas“. Aišku, kronikininkas tokios gerai visiems žinomos tiesos būtų neužrašęs, bet, jeigu jis būtų sužinojęs, supratęs ką iš tikro atsakė tautietis, kad „Tu esi Dievo Tėvo vaikas“, kronikininkas būtų parašęs visą lapą apie mūsų klaidatikystę ir pagonybę.

„Mums viso pasaulio žmonės yra Tėvo vaikai – broliai ir seserys“, – taip pasakė karalius Gediminas popiežiaus legatų pasiuntiniams. Mums nebuvo visame pasaulyje jokio bedievio, klaidatikio, pagonio, stabmeldžio, priešo, niekinamojo, nekenčiamo, velnioto nei dievinamo. Mūsų Tautoje gyvenantys svetimtaučiai vykdė savo prigimtines apeigas, papročius ir įstatymus, o mūsų žmogus svetimoje tautoje, valstybėje vykdė jų įstatymus, papročius ir apeigas. Mes žinojome ir tikėjome, kad VISKAS ir NIEKAS yra Vienas – Dievas – Tėvas – Aš. Kad mes vieninteliai pasaulyje esame Vieno Dievo Tėvo Trejybininkai – patvirtina mūsų kalba.

Mūsų Jungtuvės

Tėvas sako, kad nuo 1387 metų iki šios dienos esame jungti dešimt kartų su šešiomis valstybėmis ir devynis kartus atjungti. Jungtuvės tęsdavosi nuo kelių metų iki kelių šimtų metų. Pasipiršdavo visada kitos šalys, išskyrus paskutiniąsias jungtuves. Mes porininkės neprievartavome savo įstatymais, papročiais, kalba ar tikėjimu. Visada pildėme jų užgaidas. Daugeliui kyla klausimas: „Kokia mums nauda iš tų jungtuvių?“. „Klaidų mokyklos“ absolvento įprastinis klausimas, rodantis, kad jis niekada nesikalbėjo su Tėvu ir tikriausiai Jo nepažįsta. Tėvas liepia jo paklausti: „Kokia nauda deguoniui, kurį jis įkvepia į savo plaučius?“.

Mes nuo seniausių laikų iki šios eros penktojo amžiaus bendravome su Azijos, Afrikos ir Europos tautomis sakalavimo būdu. Jie mūsų sakalus įvardindavo Dievo ar dievų siųstaisiais, angelais, dievaičiais, stebukladariais, ypatingais žinovais, nežinia iš kur atvykusiais.

Prieš du tūkstančius metų Tėvas pradėjo naują bendravimo būdą su kitomis tautomis – skleisti mūsų Dievo Trejybės tikėjimą. Jis plito gana greitai ne tik Europoje, bet ir kituose žemynuose. Mes smalsūs ir mums įdomu kiek jis šiandieną panašus į mūsų tikėjimą. Į tai atsakė teisėjas su senele motina našle ir pagaliau mes patys, mūsų tikėjimas „vienintelis, nepakartojamas, nenukopijuojamas kaip ir mūsų kalba“. Todėl jokio stebuklo, kad sugrįžę jo platintojai po tūkstančio metų savo (– mus) gimdytojus, mokytojus įvardijo pagonimis, klaidatikiais, stabmeldžiais, velnio išperomis ir t.t. Ar tai blogai? Tai nuostabu ir reikia tik džiaugtis, nes jie jau turi pagrindą – Dievo Trejybę, o visa kita gaus per mus iš Tėvo. Taigi visiškai nesvarbu, kad kūdikis klykia išsigandęs savo Tėvo, bet jam Tėvas yra pamatas ir pagrindas tapti verta, reikalinga ir būtina esybe. Taip ir mes esame būtinu ir vieninteliu TILTU tarp Tėvo ir visų tautų.

Mūsų svarbiausias žingsnis į ateitį, kalbėtis su Tėvu „Iš praeities Tavo sūnūs te stiprybę semia“. Pastarasis pasakymas – įstatymas – jau veikia visose erdvėse, tik ne visose galvose. Jaunuolis, baigęs „Klaidos mokyklą“, pagrįstai pasakė: „Tėvuk, neverta grąžiotis atgal ir prisiminti praeitį, kurioje nebuvo nei techninės, nei technologinės pažangos, nebuvo energetinių galingumų. Tavo praeityje tiek trigalvis, tiek šešiagalvis, ir tiek devyngalvis slibinas per naktį tesurydavo vieną seną senę, o dabar slibinas korona per naktį praryja du tūkstančius senių ir daugiau. Ar verta ginčytis nenuginčijamą progresą?“ Tikrai neverta prieštarauti, nes jaunuolis tiksliai pateikė juodosios kiaulės pradmenis ir šiandieninius jos davinius. Deja, jis nieko nepasakė, kad ji su visomis techninėmis ir technologinėmis pažangomis ir nenusakomais galingumais stovi prie KALVĖS – mirtimi užmušti savo mirtį, ištaisyti visas klaidas ir patenkinti visų norus. Tai didingas juodosios kiaulės siekimas 2021 metais atšvęsti savo 3333 metų jubiliejų.

Mes žinome – be praeities einame niekur į nieką, nes esame niekas. Norime ar nenorime, su Tėvu teks pakratyti savo žodyną, kalbą, tikėjimą, praeitį, papročius, įstatymus, gyvenimo būdą. Išmokti kalbėti su Tėvu, su kiekvienu žmogumi ir su kiekvienu VIENETU.

Tėvas siūlo mums namų darbą – aprašyti Tautos dešimtąsias skyrybas, kada jos bus ir kokios. Darbo apimtis neribota: nuo vieno sakinio iki kelių tomų. Darbo pabaigoje užrašyti: „Mano pasikalbėjimų su Tėvu draudimo panaikinimas (data)“. Toliau iš naujos eilutės „Tėvo klausimai ir atsakymai apie Tautos dešimtąsias skyrybas“. Pastaba. Tik nebijokite – Tėvas ne teisėjas, ir Jis nesakys nei po septintojo, nei po šimtojo pakartojimo „Važiuok namo!“.