Kodėl Japonų Vaikai NeKaprizingi?

Tekančios saulės šalį lankantys turistai stebisi neįtikėtinu įvairaus amžiaus japonų tarpusavio supratimu. Vaikai paklusnūs ir mieli, suaugusieji adekvatūs, močiutės ir seneliai mylintys, bet nepataikaujantys, kaip įprasta pas mus.

Pagrindinė tokio vieningumo priežastis yra ypatinga vaikų auklėjimo tradicija, kylanti iš tolimos praeities.

Prieš daugybę amžių japonų motinos derindavo darbą su vaikų auklėjimu. Bet nebuvo jokių vaikų darželių ar namuose sėdinčių močiučių, kurioms būtų galima visai dienai palikti vaiką. Tad mažylis visada buvo ten, kur ir jo mama. Net jeigu moteris ėjo į laukus, ji įsodindavo vaiką į aplink kūną apvyniotą skarą. Tai buvo puiki galimybė palaikyti nuolatinį ryši su mažyliu, pasakoti jam, ką ir kodėl veikia mama. Nenuostabu, kad vaikai greičiau išmokdavo kalbėti nei vaikščioti.

Ką duoda toks auklėjimas?

Mažylis jaučiasi įtrauktas į visus gyvenimo procesus (darbą, poilsį, pasivaikščiojimus), jam paprasčiau vystytis ir pažinti pasaulį.

Nenuostabu, kad ir dabar japonės renkasi auklėti vaikus laikydamosi šios tradicijos. Kad ir kur eina mama, kad ir ką ji veikia, mažylis visada šalia – ant rankų, už nugaros ar iš lėto eina šalia, laikydamasis jai už rankos.

Dažniausiai japonės sėdi namuose, kol vaikui sukanka 3 metai. Nors šalyje yra lopšelių, atiduoti ten vaikus laikoma šiek tiek gėdinga. Kaip ir prašyti senelių pabūti su vaiku. Mažyliui atšventus trečiąjį gimtadienį, jis pradeda lankyti darželį.

Tiek namuose, tiek darželyje vaikai mokomi atkreipti dėmesį į jausmus – ne tik savo, bet ir kitų žmonių, gyvūnų ir net negyvų dalykų. Pavyzdžiui, jeigu mažylis trenkia mašinyte į grindis ir ją sulaužo, mama žaislo neatims, bet būtinai pasakys, kad vaikas sukėlė mašinytei skausmą.

Nereikia manyti, kad vaikų auklėjimas – tik moterų reikalas. Tėčiai taip pat mielai leidžia laiką su vaikais.

Japonų auklėjimo taisyklės

Kaip jau buvo sakyta, Japonijoje vaikai sulaukia labai daug tėvų dėmesio – apkabinimų, pokalbių, bendrų pasivaikščiojimų ir kt.

Bet yra dalykų, kurių tėvai niekada nedaro:

•nekelia balso;

•nepamokslauja;

•netaiko fizinių bausmių.

Japonai moko vaikus:

•elgtis mandagiai;

•būti dėmesingus kitiems;

•niekam netrukdyti savo elgesiu.

Ką daro japonai, kai vaikas blogai elgiasi?

Natūralu, kad tėvus domina, kaip priversti vaiką nusiraminti. Japonai nešaukia, nebaudžia, tai kaip gi jie motyvuoja vaiką elgtis tinkamai? Atsakymas paprastas – savo nepasitenkinimą jie išreiškia intonacijomis ir žvilgsniu.

Japonų vaikai tiksliai atpažįsta, kada tėvai nepatenkinti jų elgesiu, jie jaučia kaltę ir apgailestaudami stengiasi pasitaisyti.

Kaip matote, Japonijoje vaikai tiesiog maudosi tėvų meilėje ir rūpestyje, bet tuo pat metu nuo pat gimimo įsisąmonina gyvenimo bendruomenėje principus. Be abejo, ši auklėjimo sistema yra labai neįprasta kitų šalių gyventojams. Bet šimtų metų patirtis parodo, kad ji yra be galo efektyvi ir padeda užginti paklusnius, išauklėtus ir malonius žmones.