Advokatas dr. Antanas Bartusevičius:
Juk rinkimai į Seimą ant nosies, o mes prmiausiai girdime garsiausią čiauškėjimą apie Covid-19, kaip siaubingai greitai ši baisa pabaisa plinta Lietuvoje, kad šioje srityje pirmauja Ignalina, Prienai, Kaunas. Kitas leitmotyvas – padėtis Baltarusijoje, kad Lietuva pirmoji ES (o gal ir Pasaulyje) deklaravo, jog A. Lukašenka nėra legitimus prezidentas, (retorinis klausimas: „kas tikrasis prezidentas“) gal namų šeimininkė? Kaip padėti ir gelbėti Baltarusiją nuo diktatoriaus ir baisios kaimynės Baltarusijai žadamos įvairios pagalbos.
O kaip gi Lietuva? Joje neturime jokių problemų aibės? Rinkimai – tarsi tarp kita ko. Jie vyksta spengiančioje tyloje. Nesigirdi jokių naujų balsų, nes jie slopinami, prisidengiant koronavirusu, Baltarusija ir neduok Dieve nauji „iš gatvės“ užplūdusieji Tautos Akropolį. Susitikimai su rinkėjais eliminuoti iš rinkimų kalendoriaus. Tarsi būtų galima pabendrauti gamtos prieglobstyje. Jeigu patalpoje – tik su kaukyte. Per nustatytą atstumą. Bet geriau visai nebendrauti. Bendrauti sisteminėje žiniasklaidoje leistina tik seniesėms pažadūnams, jau 30 dešimtis metų naikinantiems Lietuvos žmones, pramonę, žemės ūkį, energetiką, laivyną, bankus, telekomunikacijų bendroves, švietimą, mediciną, teisėkūrą ir teisėsaugą, toliau leisti skalambyti, kad tik jie ir toliau jie aktyviai kurs darbo vietas, žmonės dirbs ir uždirbs. Tai kodėl šoka į lėktuvus jau ne pirmas milijonas? Nenorėjo gerai ir teisingai gyventi totaliame skurde? Pažadūnai tebežada šviesų rytojų ir naujas darbo vietas mums? Ne. Tik „saviems“. O kas gi mums? Nereikia nei vaikų, nei tėvų, nei tradicinių šeimų, nei pensijų, nei išmokų, nei pašalpų?
Ei, pažadūnai, išgirskite: toliau tyliai pritardami remsite mokesčių mokėtojų pinigais skurstančius graikų pensininkus, gaunančius po 700-900 Eurų ir didesnes pensijas; toliau tuntais priiminėsite migrantus – artimus ir visiškai tolimus, mokėdami jiems ne mažiau 1000 Eurų per mėnesį; vis uoliau didinsite investicijas į karinį kompleksą, nes juk jau keletą dešimtmečių puola arba tuoj tuoj puls tie blogieji kaimynai? Todėl šie rinkimai – tik tarpe kita ko, jie tarsi vyksta, bet ištikrųjų tai ne. Nes viskas turi būti stabilu. Apkerpėję ir supeliję pažadūnai turi likti savo vietose. Mielieji, ką darysime su Lietuva? Kai jos valstybingumas tikrai stabiliai naikinamas:
i) Vykdoma socialinė - ekonominė politika skatinanti emigraciją ir demografinės situacijos blogėjimą, didelę socialinę atskirtį.
ii) Vykdoma Lietuvos nutautinimo ir išvalstybinimo politika, naikinama tautinė ir valstybinė sąmonė, faktiškai suverenitetas nepriklauso tautai.
iii) Pasauliniu mastu skleidžiama Lietuvos valstybę niekinanti holokausto industrijos propaganda (beje, ir mūsų mokesčių mokėtojų pinigais), kad lietuviai – „žydšaudžių tauta“, o „sąžinė
aukščiau už nepriklausomybę“. Kaniūkų ir Pirčiupo nebuvo.
iv) Lietuvos visuomenės dalis ir valstybę valdantieji pareigūnai, neturi supratimo, kas ir kokia turi būti Lietuva – ES provincija ar suvereni Lietuvos valstybė.
v) Lietuva – sparčiausiai nykstanti valstybė Pasaulyje. Valstybės valdininkai neatlieka savo pareigos dirbti savo šalies žmonėms, bet vykdo kitų didžiųjų ES valstybių valią, nors tai tikrai prieštarauja
Lietuvos žmonių interesams.
vi) Lietuvoje turi įvykti esminiai pokyčiai valstybės valdyme. Būtent - atmesta 2012 metais patvirtinta vadinama „globalios Lietuvos“ strategija („Lietuva 2030”). Lietuva yra čia. Jokios „Stambulo konvencijos“. Lietuva negali pati bona fide skelbti savo galutiniu tikslu tautos ir valstybės susinaikinimo.
Esant tokiai padėčiai, mes nesame laisvi. Jokiomis prasmėmis: politine, ekonomine, socialine-kultūrine ar karine. Valstybę valdantieji paskendę globalaus Pasaulio vizijose. Mūsų „pareigūnija“ puikiai įgudo gelbėti „saviesiems“ įsisavinti ES lėšas ir paramas, sklypus už 1 Eurą, o taip pat itin uoliai pritariamai linksėti galvomis. Galima pritarti ir linksėti galva, bet daryti priešingai – tai, kas Lietuvos valstybei reikalinga ir naudinga. Atsimerkti ir pripažinti, kad Lietuvoje atvirai klesti nepotizmas. Ši Vyriausybė šiaip taip laviruoja koronės bangose. Broliškos konservatorių, liberatorių ir socdemų partijos „tradiciškai“ jau būtų paskelbusios karinę padėtį. Nes pastarosios ir raudonajame pomidore pomidore gali regėti žalią avokadą.
Sisteminiai portalai nuolat antrina, kad turime pamiršti savo tautos didvyrius ir tradicijas, jų nesilaikyti, tapti 72 socialinių lyčių genderiniais gerbėjais. Ką darysime? Turėdami ydingai funkcionuojančią valstybės įstaigų ir jos valdininkų bei odiozinę teisėtvarkos ir teisėsaugos sistemą?
Atgrąsus senolis vėl apgailestauja, kad Baltarusijoje per Prezidento rinkimus pralieta per mažai kraujo. O kad iš „teisingos ir sočios“ Lietuvos bėga jau antrasis milijonas – tai ne Tautos kraujas, tai tik tie, kurie vadovaujasi sveiko proto ir teisingumo principais, norintys pamiršti selektyvinį ir „užsakomąjį“ teisingumą. Nebrandūs nesusipratėliai, nes nori gyventi geriau. Stabiliai. Taigi, ne tartiufiški pažadūnai, o mes privalome atstatyti, atkurti, legitimuoti, suteikti šios valstybės žmonėms ir tautai teisę dirbti, uždirbti ir oriai gyventi Lietuvoje. Nesiekdami šių pagrindinių tikslų, liksime be valstybės. Kaip žinia, Lietuva įvairiais parametrais 100 000 gyventojų pirmauja Europoje:
daugiausiai prokurorų, policininkų, kalinių, daugiausiai emigruoja, žudosi, prasigeria, o tautinės televizijos kiekvieną savaitę mus džiugina laidomis sklidinomis tuštybės ir „kriminaline Lietuva“, arba įtakotojai porina: „Nešok nuo tilto, šok į lėktuvą“.
Kodėl Lietuvoje negailestingai kertami ir miškai? Maitojami keliai juose?
Kodėl nesibaigia politinių užsakymų ir iš nieko kurpiamų bylų laikai?
Kodėl Lietuvoje nesiranda viešąjį interesą ginančios prokuratūrų ir teismų?
Kodėl Lietuvos VSD nerūpi ginti mūsų žmonių teisių, net tada, kai žmonėms grasinama, kad bus fiziškai susidorota ar jie bus nužudyti?
Prokuratūros ir VSD vadovai net nereaguoja ir neatsako į žmonių skundus. Kodėl? Sakykite man, pažadūnai. Deja, jie tyli. Atsako amžiną atilsį profesorius Arvydas Šliogeris: „Tiek drebančių žmogelių kiek yra dabar, dar niekada nebuvo“. Nesprendžiamų klausimų aibė. Lietuva ypač šiuo metu mokoma tylėti. Kalba tik Seimo, Vyriausybės, savivaldybių senasėdžiai – jie - visažiniai. Nes tik išmokyta tylėti ir kentėti Lietuva bus laiminga. Nors akivaizdi totali krizė vyrauja įvairiose srityse, tame tarpe politinėje, social-ekonominėje ir teisinėje – Lietuvą valdantieji teigia, kad jau pasiektas „dugnas“, krizė baigia baigtis, o mes jau kopiame aukštyn antrąja koronaviruso banga. Argi? Kuo mažiau lėšų skiriama švietimui ir kultūrai, tuo daugiau jų tenka jėgos struktūroms ir augančiam kalėjimų kontingentui išlaikyti. Tokia valstybė jau nepajėgi išlaikyti savo pensininkų, mokėdama minimalią 300 Eur pensiją (ir mažiau) per mėnesį. Mūsų, tarsi avinėlių, tylėjimas patvirtina valdžioje esančių demagogiją.
Lietuva daroma ir turi tapti (gal jau tapo?) nebylia ES provincija, nedrįstanti net prasitarti apie savo tradicijas ir nacionalinius interesus, tada kai šie interesai kertasi su didžiųjų valstybių planais.
Būtent tokią Lietuvą nori matyti tie patys nomenklatūriniai naikinamos valstybės pažadūnai ir griovėjai, kaip paklusnią mankurtų provinciją, neturinčią nei ūkio, nei kultūros ir net savo nuomonės. Pažadūnai nemato būtinybės atsižvelgti į Lietuvos valstybės interesus ir net vargiai suvokia, kad tokie apskritai galėtų būti. Jie svajoja apie ištaigingus naujus 100-milijoninius banko rūmus. Net tarybiniais metais taip besąlygiškai pritarti viskam nebuvo norma – jau mokėjome tam tikros diplomatijos dėka pasipriešinti ir pasiekti savo tikslo. Reikalavome platesnių teisių valstybės valdyme ir socialiniame-kultūriniame gyvenime. Šiuo metu matau akivaizdų siekimą užgniaužti prieštaraujančius absurdui politiniame, ekonominiame ir teisiniame gyvenime bei užtvindyti tribūnas tik savo satelitais ir anūkais.
Pažadūnai negeba įsisavinti ES skiriamų lėšų, jeigu tai nenaudinga jų klanui ar giminei arba to negali apžioti oligarchas. Jie tikrai suteiks pilietybę artimiausiais metais į Lietuvą atvyksiantiems ir greitai sugebėsiantiems multipikuotis egzotiškiems ateiviams – pakaks tik nebylaus mostelėjimo iš
ES pusės. Tai reikštų tautinės valstybės laidotuves ir tapsmą kitas religijas išpažįstančia valstybe (galimai musulmoniška? Ar genderine ir „BLM“?).
Ko verta valstybė, jeigu ji nesuteikia galimybių ir teisių žmogui išgyventi? Kiek dar gali tyčiotis ir žeminti žmones, juos skurdinti ir versti bėgti iš Lietuvos partijų tandemai? Dabartinėje Lietuvoje rinkimai nepakeičia gyvenimo kokybės. Padaryti galą Lietuvos fenomenui – partijų savivalei gali tik žmonės, ne dejuojantys, bet drąsiai veikiantys. Juk žinome, kad nepakeičiamieji pažadų virtuozai seimūnai ir kitur sėdintieji linkę pamiršti savo dosniai dalijamus pažadus.
Jau vien tik todėl, mes turime balsuoti „prieš visus“ daugelį metų kenksmingus ir neįgalius seimūnus, išrinkdami žmones protingai veikiančius; palaikyti Vyšegrado valstybių pozicijas, kritiškai vertinti ES mums nenaudingus globalistinius sprendimus, isteriškai nesikišti į kitų valstybių vidaus reikalus, neturint patikimos informacijos nepulti vaduoti nuo diktatorių kaimynines valstybes, rėksmingai skelbdami blogiukams personalines ar ekonomines sankcijas, nepirkdami pigiau, bet tik būtinai brangiau, tikrai esame kelyje į atsisveikinimą su savo Lietuva. Kas už ir už ką?
Advokatas dr. Antanas Bartusevičius - kandidatas į Lietuvos Respublikos Seimą, Tautos susitelkimo sąrašas nuo Lietuvos liaudies partijos.
Politinė reklama parengta ir platinama kandidato savarankiškai
Užukalnis, 2020 m. rugpjūčio 17 d.
Pranešimai
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą