Geria Kaip Šaltyšiai

 ×šaltỹšius (l. szołtys) sm. (2) K, Š, Rtr, NdŽ, FrnW, KŽ, Šv, Krž, Gdl, Ldvn, Vv, Smn, Mrk; CII267, R, MŽ133, P, N, MitI205, L, šalti̇̀šius (2) J, Š kaimo seniūnas: Šaltyšius skelbė valstiečiams karaliaus bei vietos įstaigų įsakymus, tvarkė pašto pastotes, kelių priežiūrą, naktines sargybas, varė valstiečius į baudžiavą ir prižiūrėjo lažo darbus rš. Kap tik kur taisyt, naujus tiltus daryt, šaltyšius ir šaukia vyrus skodan Kpč. Aš nemoku nei rašyt, nei skaityt, o turiu šaltỹšium pastot Sch229. Į šaltyšius tave dėsim (d.) Nm. Pons taipo kai būrs šaltỹšių niekina seną K.Donel. Šalia kelio vieškelėlio gyveno šaltỹšius (d.) Alk. Mūsų ponai su šalti̇̀šiais slapčia susitarė JD223. Šaltyšiukas gana gėrė, kas nedėlią baudžiavužėn varė KlvD192.

^ Ger' kai veršis (šaltỹšius) Jrk121. Pramink šaltỹšium, tai ger̃s (sakoma, kai veršis negeria) Jrk122.

Šį antradienio vakarą, 20 val., LNK laidoje „Bus visko“:

Rinkimai:)))

Šaltyšius (sen. lenk. szoltys < vok. Schultheiss) – Prūsijos ir Lenkijos feodalinio laikotarpio kaimo steigėjas pagal vokiečių teisę vidinės kolonizacijos metu. Šaltyšiaus pareigybė buvo paveldima. Jis vadovavo valstiečių savivaldai ir teismui. Šaltyšius galėjo būti bajoras, miestietis ar valstietis. Gaudavo šeštadalį surinkto činšo, trečdalį baudų, 2–3 valakus (lanus) žemės.

Įsigalėjus baudžiavai (XVI-XVII a.), šaltyšius administravo dvaro valstiečius, juos varė į lažą, prižiūrėjo dirbančiuosius. Ekonomine, socialine padėtimi konkuravo su vidutiniais bajorais.

Šaltyšiaus pareigybės būta ir Mažojoje Lietuvoje. Prūsijoje šaltyšius kitaip buvo vadinamas šulcu.

Šaltyšiumi taip pat vadintas Lenkijos karalystės (ir jai priklausiusios Lietuvos Užnemunės), Lenkijos kaimo seniūnas (nuo 1864 m.).^[1]