Vitor

Šiandien Vėlinės.

Mūsų valdžia mums liepė eit dirbt, o artimųjų kapus leido aplankyt vakar, katalikų Visų šventųjų dieną.

Šv. Petras žiūrėjo žiūrėjo kaip Dievas Pasaulį tveria ir klausia neiškentęs:

- Viešpatie, kodėl taip neteisingai Pasaulį sutvėrei? Rusijoj, Sibiriuj – šalčiai baisiausi, per pusiaują – karšta kaip pekloj, dykumose vandens nėr, Japonijoj žemė vis dreba, Pietų Aziją potvyniai siaubia, o Brazilijoj padirbai rojų – ir vandens pakanka, ir žiemos nebūna, ir žemės derlingos, ir auga viskas, ką žemėn įkiši, ir gyvių visokiausių pilna, ir augalų nesuskaičiuosi, ir turtų žemėse prislėpta visokių.

Viešpats nusišypsojo:

- Tu dar nežinai, kokie čia bus žmonės...

Brazilijos lietuviai man pasakojo šitą brazilų anekdotą, kuriame jie patys iš savęs šaiposi.

Dar jie man sakė, kad Brazilijoj geri darbininkai būna tie, kurie labai balti arba labai juodi.

O šiaip tai ten žmonių visokių pilna – mirga marga.

O dirbti braziliškai (taip jie sako, nors kalba portugališkai) bus trabalho.

Brazilijoj taria “trabalia”, kirčiuoja kaip mūsų “tra-lia-lia”.

Atsidūriau Brazilijoj 1988 metų rudenį, mat, Gorbačiovas padirbo Perestroiką, ir ėmė leisti į užsienius važiuoti, o žmonos Mama, amžiną atilsį, apie kurios pusbrolį susiruošiau šiandien papasakoti, buvo Brazilijoj gimusi, lietuvių šeimoje. Jos tėvai, su vaikais, prieš II karą atvažiavo Lietuvon, ir neužilgo užėjo sovietai. Tai šeimos galva, apsižiūrėjęs, nuėjo pas tuos, katrie valdyt ėmėsi, ir sako:

- Esam brazilai, namo norim važiuoti.

O tie jam kiton pusėn parodė ir klausia:

- O ten nenorit?

Tai jie niekur nebenorėjo, pasiliko čia.

O mes tai prie Gorbačiovo, atvirkščiai, labai Brazilijon norėjom, ir nuskridom.

Tuo metu tai buvo labai egzotiška kelionė. Parvykęs namo savo tuometėj darbovietėj – LTSR Mokslų akademijos Matematikos ir informatikos institute – bendradarbiams susirinkimo metu gavau įspūdžius pasakoti.

Kainavo brangiai. Sakau dėl to, kad pora tūkstančių tikrų, nenuinfliavusių sovietinių rublių, kurių pristigau, paskolino draugas, toks Jura iš Novosibirsko, kur teko aspirantūroj (dabar doktorantūra) būti. Kai, grįžęs, po kurio laiko atidaviau, jis sako:

- Maniau, negrįši.

Manė, kad negrįšiu, bet paskolino.

Draugas.

Nusivežiau Brazilijon “Kosmos” cigarečių (tada rūkiau), kad nereikėtų “valiutos” rūkalams leisti, tai giminaičio fabriko kieme darbininkai per pertrauką mano cigaretes pastebėjo ir labai smalsavo, mat, ant to mėlyno pakelio buvo nupiešta raketa ir žvaigždė raudona, o Brazilija komunistavo, kaip dabar suprantu, daugiausiai todėl, kad engiama buvo.

Mane gatvėje kartais pavadindavo “amerikЭnos”, rusišką raidę įdėjau todėl, kad taip tą žodį tarė. Ilgas ir baltaodis – kas? Žinoma, kad - amerikЭnos!

Tai pavaišinau tuos darbininkus tuo “Kosmosu”, beveik visą pakelį išsidalino susižavėję – šitokios cigaretės! O po kurio laiko žiūriu – ilgiausios nuorūkos peleninėse...

- Baik rūkyti tą savo marichuaną, imk normalių cigarečių! – autobuse, važiuojančiame iš San Paulo į Rio de Žaneiro, atkišęs pakelį braziliškų cigarečių piktokai portugališkai subarė mane Viktoras.

Apie jį šis pasakojimas.

Viktorą pažinojo, matyt, visas San Paulo.

Na, jei ne visi 20 milijonų San Paulo gyventojų, tai per visą Braziliją susirinktų gerokai daugiau.

Nes jis žaidė Brazilijos futbolo rinktinėj, žr. Nr. 396 visų laikų žaidėjų sąraše.

Patys matot, jo vardas Brazilijos futbole – Vitor:

396. Vítor (Victor Ratautas), pirmojo mačo už Braziliją data - 29/04/1960.



Kai grįžom, nunešiau šūsnį Brazilijos laikraščių ir žurnalų iškarpų į tuomet Lietuvoj leidžiamo sporto laikraščio “Sportas” redakciją – juk lietuvis Brazilijos futbolo rinktinėj!

Sakė kad labai įdomu, bet atspausdino – nieko.

Ir laikraščių iškarpas pradaigojo.

Bet vieną dabar suradau:



Straipsnio, pasakojančio apie "um duelo historico", antraštę galima išversti su puikiuoju Google Vertėju.

Ką futbolas reiškia Brazilijoje, visi žino.

Kai Vitor nuvedė į savo klubą, SPFC - San Paulo futbolo klubą, po jo šimtatūkstantinį stadioną, po klubo muziejų mus vedžiojo it VIP-us.

Gidas, šampanas, nuotraukos.

Nes mus atsivedė Vitor.



Vitor žaidė tuo metu, kai pakilime buvo Pele.

Pele lošė už gero šimto kilometrų atstumu nuo San Paulo Atlanto pakrantėje įsikūrusio Santos miesto futbolo klubą “Santos”, kuris Brazilijos čempionate “kapodavosi” su Vitor klubu SPFC.

Pele buvo puolėjas, Vitor – gynėjas.

- Vitor, ar “kirsdavai” Pele per kojas, - klausiau sykį.

Vitor išsišiepė:

- O kaip tu manai?

Vitor buvo „kompanijos siela“ - jį sekė pokštai, juokas ir šposai.

Papasakočiau, bet šiandien susilaikysiu.

Jo sūnaus vardas – Vitinho, galbūt, neteisingai rašau portugališkai, reikia tarti „Vytinjo“.

- We are too lazy, Augis, - sakė man Vytinjo, veždamas į fazendą.

Aš taip nemanau.

Labai ten šokinėsi, kai šilta ir bananą gali nuskinti tik ranką ištiesęs.

Kai šaltis paspirgina, tai nepamiršti kitai žiemai bulvių sklepan pripilti, skyles užsikamšyti ir malkų pasiruošti.

- Vitor lietuviškai nemoka, - sakė man giminaičiai.

Jis gimė ne Lietuvoj - Brazilijoj.

- Vitor, neapsimetinėk, kad nemoki lietuviškai, - sakiau jam kelissyk, lietuviškai.

Jis tik nusišypsodavo savo paperkančia šypsena.

Tada, važiuodami į Rio, sėdėjom autobuse greta ir plepėjom apie šį bei tą, portugališkai, žinoma - pora mėnesių ten buvau, kelis žodžius išmokau. Nesupratau kažko, pora kartų perklausiau, Vitor susinervavo, ėmė ir prabilo lietuviškai, laužyta kalba.

- Vitor, falam Português! - rėžiau jam išsišiepęs.

Vitor pažiūrėjo, lyg būtų nustebęs, ir staiga nusikvatojo per visą autobusą.

Mirė Vitor 1996 metais.

O šita močiutė



su dukra priėmė mus trims dienoms į savo namelį su apelsinų ir mandarinų sodeliu Buenos Airėse, mat, Brazilijos lietuviai, su kuriais susipažinom, padėjo gauti mums Argentinos vizą ir pakeisti atgalinius bilietus taip, kad toms trims dienoms sustotume Buenos Airėse ir galėtume pamatyti Argentiną.

Svetingųjų moteriškių pavardes pamiršau.

O nuotrauką įdedu todėl, kad jos, pasakojo, rūpinosi Arvydu Saboniu, kai jis pirmąsyk traumavo savo koją 1986 metais Buenos Airėse, kai "Žalgirio" krepšininkai Argentinoje iškovojo patį prestižiškiausią pasaulio klubų prizą - tarpkontinentinę V. Džonso taurę.

O močiutė – nuo Anykščių, būdama šešiolikos, kaimo mergaitė, nuplaukė Argentinon „penkiems metams, ant uždarbio“.

O nuotraukoj ne pypkę ji rūko – matę geria savo kiemelyje.

Kas žino, gal tebegyva?

Tokios štai sportinės Vėlinės.