Mūšio prie Žaliojo tilto minėjimas

Sumaniau minėjimą aš, išgirdęs apie milžinkapį iš Prano Valicko, kurį matot nuotraukoj

antruoju iš kairės, susitikimo Lietuvos Sąjūdžio būstinėje, įvykusio mano prašymu Vytauto Steponėno, matomo nuotraukoje pirmuoju iš kairės, dėka, susitikimo su Lietuvos Sąjūdžio pirmininko pavaduotoju istoriku Romu Batūra, žinančiu istorines 1655 08 08 mūšio ant Žaliojo tilto Vilniuje aplinkybes,

metu.

Sumaniau, nes supratau, jog be viešo renginio sunku bus gerbiamam istorikui Romui Batūrai, nebe pirmus metus dedančiam pastangas siekiant įamžinti šio, manau, kertinio to meto Lietuvos valstybingumo istorijoje mūšio vietą, pralaužti mūsų istorinės atminties blokadą, naudingą Lietuvos nedraugams.

Paprasčiausia pastebėjau, kad šiemet sukanka apvali data nuo 1655 metų mūšio  - 360 metų, ir susitikimo Lietuvos Sąjūdžio būstinėje metu pasiūliau tokią sukaktį paminėti.

Tiesiog pirmasis tai pasiūliau - tai nereiškia, kad docentas daktaras Romas Batūra, be jokios abejonės, svarbiausias šioje istorijoje asmuo, pats būtų tokios sukakties nepastebėjęs.

Jis ir rūpinosi leidimu minėjimui Vilniaus miesto savivaldybėje, kukliai įvardindamas save Iniciatyvinės grupės nariu, bei KAM pritarimu.

Mane tikrai nustebino oficialiosios žiniasklaidos, beveik ignoravusios renginį, bei Lietuvos nacionalinio radijo ir televizijos, pasirašytinai informuotos apie minėjimą, užimta nušviečiant jį pozicija.

Spėju, kad tam yra gilesnių priežasčių.

Štai ką parašė šiandien Pranas Valickas:

2015 rugpjūčio 7 dieną prie Žaliojo tilto įvyko mitingas, kuriame paminėtas šioje vietoje prieš 360 metų vykęs mūšis su maskoliais. Tuomet lietuvių kariuomenė atmušė visus maskolių bandymus persikelti į dešinįjį Neries krantą. Mūšyje žuvo du tūkstančiai lietuvių karių ir jie buvo palaidoti mūšio vietoje — buvo supiltas pilkapis — milžinkapis.

Mūšis svarbus tuo, kad Jonušas Radvila išvežė iš Vilniaus valstybės iždą, kanceliarijos dokumentus, archyvą ir valstybės antspaudą.

J.Radvila išlaikė šauktinių kariuomenę – valstybingumo tęstinumą.*

Maskoliai kairiuoju Neries krantu nuėjo iki Kauno, bet į dešinįjį krantą nepersikėlė. Lietuvos kariai apgynė nors ir nedidelę valstybės dalį dešiniajame Neries krante nuo Vilniaus iki Kėdainių. Tačiau valstybė buvo išsaugota ir iš čia prasidėjo prarastų žemių atkariavimas.

Tuo tarpu Lenkijos karalius pabėgo į Vengriją, visą Lenkiją užėmė švedai, o lenkų bajorai švedų karalių pripažino savo karaliumi.

Labai nustebino, kad atsirado įvairiais moksliniais titulais apsišarvavusių istorikų ir politikų, smerkiančių minėjimą, ir įvairiais negražiais žodžiais vadinančių mitingo sumanytojus. Žodžiu jie sugeba tik labai jausmingai verkšlenti dėl Lietuvos patirtų nuostolių, bet nesugeba suvokti, kad valstybės išsaugojimas yra didžiulė vertybė.

Kas būtų jei Lietuvos kariuomenė nebūtų kovojusi, o išsibėgiojusi kaip lenkai, o vyriausybė, viską palikusi priešams, būtų pabėgusi į užsienį?

Valstybė būtų sunaikinta ne 1795 metais, bet 140 metų anksčiau, t.y. 1655-ais.

Antras dalykas, ko sąmoningai ar nesąmoningai nesupranta tie jausmingai verkiantys istorikai ir politikai, yra tai, kad visų šalių normalūs žmonės visada gerbia savo žuvusius karius nepriklausomai nuo to, kokiame mūšyje jie žuvo — pergalingame ar pralaimėtame. Šitie veikėjai smerkia žuvusių tėvynės gynėjų pagerbimą, nes, matai, jie leido priešui užimti sostinę. Pasižiūrėkite ką daro vokiečiai. Pralaimėjo abu pasaulinius karus. Lietuvoje yra ir pirmojo ir antrojo pasaulinių karų vokiečių kapai. Bet vokiečiai ir dabar važiuoja ir rūpinasi jų tvarkymu.

Trečia, pavyzdžiui, T.Baranauskas ir J.Panka sako, kad jei mes minėsime Žaliojo tilto mūšį, tai Maskva gali kažką pagalvoti ar pasakyti. Vadinasi, pagal jų logiką, jei darysime kažką kitą, tai turėtume dairytis ar ko nors nepasakys Varšuva, Berlynas ar dar kokie kiti veikėjai.

Ne veltui Kudirka rašė apie kinkų drebintojus.

Oi ne veltui.

Ketvirta, sostinės praradimas yra skaudus įvykis bet kuriai valstybei. Bet imkime, pavyzdžiui, 1920-sius metus. Lenkai užgrobė Vilnių, bet lietuviai nenustojo kovoti ir valstybę apgynė, o, pasikeitus aplinkybėms, Vilnių susigrąžino. Jei tuometinė Lietuvos vyriausybė būtų drebinusi kinkas ir verkšlenusi kaip šitie mitingo smerkėjai, tai Vilniaus nebūtų atgavusi, o gal ir visą Lietuvą lenkai būtų užgrobę. Kitas pavyzdys — Napoleonas Borodino mūšyje sumušė Rusijos kariuomenę ir po mūšio be kovos paėmė Maskvą. Ir ne tik paėmė, bet ir sudegino. Na ir ką? Rusai dūdų nepaleido, kovėsi toliau ir atkovojo, o pralaimėtame mūšyje žuvusiems kariams pastatė paminklą. Taip normalūs žmonės daro visame pasaulyje.

Komunistinė Maskvos vyriausybė Lietuvos gynėjų kapą — milžinkapį — sulygino su žeme**, nors jis niekam ir netrukdė.

Komunistams trukdė pats kapo buvimas, nes jis priminė, kad Lietuva yra buvusi laisva.

Lietuvos gynėjų kapą — milžinkapį

— reikia atkurti***.

Ir nesidairyti kas ką pasakys.

Tegul dairosi kinkų drebintojai.

Pranas Valickas 2015 rugpjūčio 8

* Šį istoriko Romo Batūros sakinį aš pridėjau.

** Tada, 1950-taisiais, nukasant milžinkapį, įvykio liudininkai pasakoja, byrėjo kaulai, kaukolės ir sudaužytų patrankų vamzdžiai.

Ten ir dabar tebėra aukštesnė vieta, kalnelis.

Gali būti, kad mes ir šiandien mindom savo protėvių, padėjusių galvas 1655 08 08 mūšyje prie Žaliojo tilto Vilniuje, kaulus.

Tokia padėtis kertasi ir su lietuviškais, ir su bendražmogiškais papročiais.

***
Vilniaus Šv. arkangelo Rapolo bažnyčia, pradėta statyti prabėgus 47 metams po mūšio ant Žaliojo tilto, pastatyta būtent toje vietoje galbūt todėl, kad Lietuvos laisvės gynėjų milžinkapis,

neabejoju, buvo gausiai lankomas ir gerbiamas.

Kas gi yra Šv. arkangelas Rapolas?

Согласно еврейскому мидрашу, Рафаил снял боль, которую испытывал Авраам после того, как сделал себе обрезание.

Be komentarų.