Vytis Trispalvėje

1918 m. balandžio 25 d. Valstybės Taryba priėmė Jono Basanavičiaus, Daugirdo ir A. Žmuidzinavičiaus pasiūlytos vėliavos variantą, t.y. geltona, žalia, raudona.

...tuomet galvota vėliavoje pavaizduoti ir raitelį. Buvo pasiūlyti bent keli variantai: vienur raitelis turėjo būti trispalvės centre, kitur – viršutiniame priekiniame kampe prie koto. Bet kai 1922 metais buvo tvirtinama Konstitucija, raitelių nebeliko, liko tik trijų spalvų trispalvė.

J. Basanavičius pasiūlė Lietuvos tautine vėliava pripažinti Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės (LDK) vėliavą su baltu raiteliu raudoname lauke, tačiau dėl neigiamų asociacijų su tuo metu per revoliucinį judėjimą paplitusias raudono lauko vėliavas daugeliui visuomenės veikėjų LDK vėliava neatrodė priimtina kaip atsikuriančios valstybės simbolis.

„J. Basanavičius jau 1907 m. pasakė, kad geriausia būtų Lietuvos tautine vėliava vadinti istorinę vėliavą – raudoną su baltu raiteliu. Tą patį jis siūlė ir 1917 m., tačiau visiems tuomet raudona spalva (nepaisant to, kad dar Žalgirio mūšyje visos mūsų vėliavos buvo raudonos) asocijavosi su revoliuciniais įvykiais.

Kai Taryba patvirtino trispalvę, J. Basanavičius pasakė, kad dar nesame galutinai nusprendę ir dėl valstybės vėliavos – raudonos su baltu raiteliu, bet ji Konstitucijoje taip ir nebuvo įteisinta per visą pirmąjį Pirmosios Respublikos laikotarpį, nors buvo naudojama. Tiesa, ne taip viešai ir daug, bet virš Prezidentūros ir prie Vytauto Didžiojo muziejaus ji buvo keliama“, – pasakoja E. Rimša.

Vytis vaizdavo didįjį kunigaikštį (kuris Lietuvos Valstybė(lė)s Aukščiausiam  Pareigūnui žvengia)

Vytis – dar vienas mūsų valstybės simbolis. Skirtingai nei trispalvė, jis turi labai ilgą istoriją. Šis simbolis siekia XIV amžių.

„Vytis, kaip Lietuvos valstybės herbas, pradėtas naudoti XIV a. pabaigoje. Iš pradžių jis vaizdavo didįjį Lietuvos kunigaikštį ant žirgo su ginkluote. Pradžioje raitelis buvo su ietimi. Vėliau buvo suprasta, kad ietis tinka ir žemesnių rangų valdovams, o aukščiausi valdovai turėtų turėti kalaviją“, – dėsto istorikas Stanislovas Sajauskas.

Šuoliuojantis raitelis su pakeltu kalaviju reiškė valdovą, kuris gali apginti savo kraštą, savo tėvynę.

„Juo labiau kad ir Lietuvos metraščiai XVI a. pradžioje taip interpretuoja tą simbolį. Metraščiai rašo, kad Lietuvos valstybės herbas – tai subrendęs valdovas, kuris kalaviju turi apginti savo kraštą. Taigi herbas išsirutuliojo iš portretinių valdovų antspaudų“, – priduria E. Rimša.

Ką reiškė Vytis mūsų protėviams?

Mitologai iki galo nesutaria, tačiau daugelis jų mano, kad Perkūnas buvo karo dievas. Tad šį pagonišką dievą ir turėtų simbolizuoti kalaviją pakėlęs šuoliuojantis raitelis.

„Dar XX a. pr. užrašytoje arba pateiktoje tautosakoje Perkūnas dažnai pristatomas kaip jojantis ant balto žirgo, tarsi su iškeltu kalaviju. Štai ir turime įvaizdį: joja Perkūnas ant balto žirgo su iškeltu kalaviju, galėtume sakyti – Vytis. Nors Perkūnas vis dėlto dažniau ratuose važiuoja. Be to, turi labai daug kitų apraiškų. Todėl, jeigu, tarkime, būtent Perkūną kunigaikščiai būtų rinkęsi simboliu, o po to ir Lietuvos valstybės herbu, manau, būtų daug įvairesnių, galbūt net ryškesnių mitinių apraiškų. Tarkime, degantys plaukai, rankoje galbūt laikytų ne kalaviją, o kokį kirvuką“, – pasakoja mitologas Dainius Razauskas.

Tačiau Vyčio simbolis – ne tik karys mūšio lauke. Jis turi gilesnių prasmių. Kaip teigia mitologai, tai kartu yra ir dvasinis riteris. „Paliudytos laidotuvių apeigos teigia, kad ne pats mirusysis joja per dangų, bet jis veža velionio karstą. Velionį į kapines palydėdavo raita palyda, mojuodavo kardais ir šaukdavo: „bėkite, velniai, šalin“.

Na, ne visai lietuviškai: čia Sūduvoje paliudyta: „Begeite, pekole, begeite“. Šaukė iš dalies prūsiškai, gal sūduviškai, jotvingiškai. Tai reiškė „bėkite, velniai, bėkite“.

Tai irgi yra vienas užsimojusio kardu raitelio aspektas, nes juk kardais kapojamos ne gyvos būtybės, o piktosios dvasios. Tai rodo, kad Vyčio, kaip raitelio iškeltu kalaviju, simbolis turi ne tik žemiškąjį kario, bet galbūt ir antgamtinio dvasinio kario simbolikos aspektą“, – aiškina mitologas.

Dar vienas aspektas – baltas Vytis vaizduojamas raudoname fone.

„Raudona spalva turi bendrą simboliką – tai yra kraujo, aistros, gyvenimo spalva. Iš esmės tai yra tarpinė spalva tarp baltos ir juodos, pagrindinių, archaiškiausių, archeologiškai paliudytų spalvų. Beje, indų tradicija čia turi tris spalvas – satvą, radžą ir tamą. Satva – nušvitusi sąmonė, radžas – aistra, tamas – tingulys, snaudulys, tamsa. Iš esmės tamsa perkeltine šio žodžio prasme reiškia tą patį, ką reiškia juoda. Taigi tarp balto, kas yra nušvitimas, ir tarp juodo, kas yra aptemimas, yra raudona, gyvenimo, gyvenimo šurmulio, gyvenimo sumaišties, aistros spalva. Taigi mūsų baltas Vytis, dvasios karys, joja per šį gyvenimo karo, gyvenimo kovos, gyvenimo mūšio sumaištį“, – sako mitologas.

Tad Vytis – tai raitelis, kurio pasirodymas lemia pergalę*. Nebūtinai kare. Šis simbolis gali būti labai efektingas šiandienos pasaulyje, nes pergalė reiškia nebūtinai kito pralaimėjimą. Tai visų pirma savęs nugalėjimas.

„Štai jums atsakymas, ką iš tikrųjų reiškia mūsų Vytis. Tai reiškia, kad vien jam pasirodžius, priešas yra nugalėtas, tik reikia tikėtis, kad tas priešas yra mūsų pačių tamsioji pusė, kurią, padėk Dieve, jam nugalėti“, – įsitikinęs pašnekovas.

* :((