Algirdas Šukys
Labai gerai, kad mes turime tikslą, nes jo turėjimas suteikia žmogaus gyvenimui prasmę ir jo veiklai – kryptis. Labai gerai, kad tas tikslas mums visiems bendras, nes jo pagrindu mes galime burtis į vieningą kolektyvą ir tapti jėga, su kuria jau negalės nesiskaityti koks nors savanaudis, uzurpavęs valdžią mūsų valstybėje ar jos regione. Labai gerai, kad mūsų tikslas kilnus, nes kilnūs tikslai puošia mūsų gyvenimą, veda mus prie kilnių poelgių, kurie savo pavyzdžiu patraukia ir suburia kitus kilnius žmones, todėl tikiuosi, kad mūsų būrys augs ir jo daugumą sudarys kilnūs žmonės. Tai apsaugos mūsų judėjimą nuo išsigimimo, ko, deja, sunkiai išvengia kolektyvai, į kuriuos buriasi žmonės, siekiantys karjeristinių tikslų.
Todėl dar kartą sveikinu visus, puoselėdamas viltį, kad mūsų sėjami mokslo ir tiesos grūdai duos gražų derlių.
Savo pranešimą pradėsiu nuo prisistatymo: kas aš esu ir kuo galėčiau būti naudingas siekiant ką tik minėtojo tikslo.
Nors esu jau gana senas (man – jau 86-ieji), tačiau šalia savo bendraminčių jaučiuosi dar pakankamai jaunas, nes atstovauju labai jauną mokslą, gerokai jaunesnį už mane patį.
Tas mokslas dar mažai žinomas Lietuvoje ir vadinasi sistemų mokslu – sistemų teorija. To mokslo požiūriu pasaulis susideda iš sistemų ir pats yra labai sudėtinga sistema, kurioje, kaip ir kiekvienoje sistemoje, veikia sisteminiai dėsningumai. Juos išsiaiškinus, pasaulio vaizdas tampa žymiai sudėtingesnis, bet kartu – ir žymiai suprantamesnis, o jame vykstančių procesų pasekmės – labiau nuspėjamos. Pailiustruosiu šią mintį pavyzdžiu, aktualiu šios konferencijos dalyviams.
Sistemų teorija skirsto sistemas į tipus. Visos pirmojo tipo sistemos, kurioms priklauso ir tas pasaulis, kuriame gyvename, turi labai įdomią savybę, kuri, tinkamai ja pasinaudojus, gali tapti labai mums naudinga: visos to tipo sistemos, jungdamos savo elementus į tam tikras struktūras, įgyja naujų savybių, vadinamų sisteminėmis, kurių neturėjo jų elementai, paimti atskirai.
Sisteminių savybių pavyzdžiai: skraidymo aparatai (lėktuvai, malūnsparniai, oro balionai, paukščiai ir t.t.) sugeba skristi, nors tų aparatų dalys, paimtos atskirai, tokios savybės neturi; vandens savybė – gesinti ugnį, nors vandens molekulės sudėtinės dalys – vandenilis ir deguonis – paimtos atskirai, gaisrų gesinimui tikrai netinka; šeimos, sudarytos iš vyro ir žmonos, sisteminė savybė – sugebėjimas pratęsti giminę, kai tuo tarpu nei vyras, nei žmona, paimti pavieniui, to padaryti nėra pajėgūs. Panašių pavyzdžių sąrašą galima tęsti ir tęsti.
Naujų savybių atsiradimas, elementams jungiantis į pirmojo tipo sistemą, yra sisteminio dėsnio pavyzdys. Tas dėsnis sistemų teorijoje vadinamas emerdžencijos dėsniu ir priklauso sisteminių dėsnių sistemai, kurią sudaro daug kitų sisteminių dėsnių.
Emerdžencijos reiškinys nėra koks nors stebuklas: naujos sisteminės savybės atsiranda ne iš niekur, o iš tų santykių, sąryšių ir sąveikų tarp sistemos elementų, kurie atsiranda jungiant tuos elementus į sistemą. Todėl atsirandančios naujos savybės labai priklauso nuo to, kaip tie elementai yra sujungiami. Moksliškai tariant, tai reiškia, kad atsirandančios sisteminės savybės labai priklauso nuo konstruojamos sistemos struktūros. Todėl, konstruojant kokią nors sistemą, labai svarbu pasirinkti tinkamą struktūrą, kad sukonstruota sistema turėtų tokias savybes, kokios mums reikalingos. Pasirinkus netinkamą struktūrą, negausime norimo rezultato, kokius elementus tos sistemos konstravimui bepasirinktume.
Pavyzdžiui, tokios sistemos kaip Lietuvos valstybė mus netenkinančio funkcionavimo, pasireiškiančio visuomenės didelės dalies nuskurdinimu, žmonių moralės smukimu, neleistinai išaugusia bedarbyste, pavojingai augančia emigracija, nesutramdoma korupcija, teisingumo stoka mūsų teisinėje sistemoje ir valstybėje bei eile kitų nelaimių ir nusikaltimų, pagrindinė priežastis yra ne tik ir ne tiek tame, kad į valstybės valdymo sistemą (Seimą, Vyriausybę, Prezidentūrą, teismus ir t.t.) patenka ne tie žmonės, kiek tame, kad Lietuvos valstybės valdymo sistema yra netinkamai suformuota ir formuojama, netinkamai organizuojami Lietuvos visuomenės veikla ir gyvenimas.
Sakoma, kad Lietuvos valstybės valdymo sistemos formavimui pasirinktas atstovaujamosios demokratijos principas, reiškiantis, jog valstybėje veikiančius ir veiksiančius įstatymus kuria Lietuvos visuomenės daugumos pasirinkti atstovai, kurių interesai sutampa su visuomenės daugumos interesais, tačiau iš tikrųjų taip nėra: atstovaujamoji demokratija tik imituojama, ir daugelis priimamų įstatymų bei Vyriausybės nutarimų tarnauja ne Lietuvos visuomenei, o tam tikrų siaurų vietinių ar užsienio grupių interesams. Pavyzdžiai, ar visos visuomenės interesams tarnauja įstatymas, atleidžiantis bankų stambiuosius akcininkus nuo mokesčių valstybei už gaunamus dividendus, kai valstybė privalo taupyti lėšas, nurėždama pašalpas neįgaliesiems ir paramą gimdyvėms? Ar buvo klausiama visuomenės nuomonės, apmokant Saimonui Frikliui už jo sugaištas aštuonias dienas 17 milijonų litų – daugiau nei po du milijonus už dieną? Tuo metu, kai visuomenei siūloma dar kartą „susiveržti diržus“.
Kad suprastume, kodėl taip atsitinka, sistemiškai panagrinėsiu žmonių organizavimo bei organizavimosi į bendrijas (tame tarpe – ir į valstybes) principus ir iš jų išplaukiančius tų bendrijų valdymo sistemų formavimo būdus.
Žmonės, kad galėtų patenkinti savo gyvybinius bei dvasinius poreikius ir išgyventi, privalėjo išmokti naudotis mūsų planetoje esamais resursais ir kurti sau reikalingus produktus. Priklausomai nuo požiūrio, kam turėtų priklausyti tie resursai, kurių kiekis dažnai pasirodydavo ribotas ir nepakankamas, susiformavo skirtingi principai, kuriais vadovaudamiesi žmonės formavo tarpusavio santykius.
Jei buvo manoma, kad visa, ką gamtoje randu, privalo priklausyti man ir todėl bet kuris kitas žmogus, kuris bando naudotis tais resursais, nemokėdamas man duoklės už tai, daro man žalą ir todėl yra mano priešas, kurį aš privalau nugalėti, tai tarp žmonių susiklostydavo santykiai, grindžiami konfrontacijos principu, t.y. kovos kiekvieno su kitais dėl užvaldymo pageidaujamais resursais principu. Toje kovoje nugalėtojais tapdavo stipriausieji, sumaniausieji. Jie ta ar kita forma (vergovės, baudžiavos, ekonominio išnaudojimo) pavergdavo silpnesnius, priversdami juos tarnauti nugalėtojams. Aišku, kad nugalėtieji, nebūdami patenkinti tokia savo padėtimi, stengdavosi, progai pasitaikius, savo padėtį pakeisti. Nugalėtojai, tai suprasdami, kūrė tokias nugalėtųjų valdymo sistemas, kurios trukdytų nugalėtiesiems pasipriešinti nugalėtojų valiai. Taip atsirado valstybės valdymo sistema, formuojama „nuo viršaus į apačią“: aukščiausio lygio nugalėtojas (faraonas, kunigaikštis, diktatorius, karalius, chanas, caras, imperatorius ir pan.) suformuodavo sau artimiausių pavaldinių ešeloną, kuriems pavesdavo valdyti atitinkamas žemesniojo lygio nugalėtųjų dalis bei jų gyvenamąsias vietas; pastarieji – savo artimiausiųjų pavaldinių ešeloną ir t.t. – iki pačios „apačios“, kurioje atsidurdavo paprasti piliečiai ar net vergai, kurie neturėdavo jokių teisių ir būdavo priversti gyventi sąlygomis, kartais net blogesnėmis, negu aukštesniųjų ešelonų piliečiams priklausančių naminių gyvulių laikymo sąlygos.
Veikiant konfrontacijos principui vyksta nuolatinė kova (atvira ar užslėpta) ne tik tarp individų, bet ir tarp jų bendrijų, tame tarpe ir tarp valstybių. Labai daug resursų, kurie galėtų būti panaudoti individų gyvybės palaikymui ir kitų jų poreikių tenkinimui, išeikvojama tai kovai ir pasiruošimui jai. Pabandykite įvertinti, kiek lėšų ir žmonių laiko valstybės išleidžia ginkluotės kūrimui ir jos palaikymui kovinėje parengtyje, kiek vertybių sunaikinama karinių susirėmimų metu, kiek gyvybių nužudoma, kai tuo tarpu kiekvieno žmogaus pagimdymui, išauginimui ir išmokymui paaukota tiek laiko, pastangų ir meilės! O juk kiekvienas kūdikėlis yra stebuklas, kurio sukurti nepajėgia net pati tobuliausia šiuolaikinė technika! Kas kaltas, kad žmonija, sugebėjusi įveikti daugelį ligų, iki šiol nesugeba susidoroti su tokia baisia visuomenės liga kaip karas? Ar reikalingi ir naudingi karai daugumai žmonių? Ar jie kiltų, jei sprendimą būti ar nebūti karui priimtų pati visuomenė balsų dauguma?
Visa tai rodo, jog vadovavimasis konfrontacijos principu ir valstybių valdymo sistemų kūrimo „nuo viršaus“ būdas priveda prie daugybės labai nepageidautinų pasekmių. Ar gali mus tenkinti tai, kad šiandien, kai žmonijos techninės galimybės yra tokios, jog žmogus, dirbdamas tik keturių valandų trukmės darbo dieną, galėtų pilnai aprūpinti savo šeimą visu tuo, kas reikalinga sveikam ir kultūringam jos gyvenimui, badaujančių mūsų planetos žmonių skaičius jau viršija milijardą, o kasmet mirštančiųjų badu skaičius viršija dvidešimt milijonų. Įsivaizduokite: daugiau nei du tūkstančiai žmonių per valandą, daugiau nei 38 žmonės per minutę! O tuo pačiu metu įvedinėjamos įvairios kvotos, ribojančios maisto produktų gamybą, nes bijoma, jog gali nukristi jų kainos ir sumažėti jais prekiaujančių turtingų tarpininkų pelnai. Kai milijonai badauja, dirvonuoja didžiuliai žemės, galinčios duoti derlių, plotai, tuštėja statybų aikštelės, užsidarinėja gamyklos ir dešimtys milijonų žmonių, nebeturėdami galimybės dirbti ir užsidirbti, priversti gyventi iš bedarbio pašalpų, žlugdančių juos ne tik ekonomiškai, bet ir moraliai, nes pripratina vegetuoti jų parazituojamos visuomenės sąskaita. Tokie žmonės, net atsiradus galimybei dirbti, dirbti jau nebenori. Ar galima tokį visuomenės gyvenimo organizavimo būdą laikyti išmintingu ir moraliu?
Tarkime dabar, kad visuomenė, supratusi, jog konfrontacijos principas priveda prie nepageidautinų rezultatų, nusprendžia, kad toks principas jai nepriimtinas, ir, atmesdama jį, nutaria, jog visi visuomenės nariai privalo turėti vienodas teises į tuos resursus, kuriuos jiems galėtų teikti planetos gamta. Suprasdama, kad tų resursų kiekiai yra riboti, išmintinga visuomenė (o jos išsimokslinimas turėtų būti toks, kad jos nariai taptų pakankamai išmintingi) turėtų pasistengti, jog tie resursai būtų naudojami taupiai ir, kiek įmanoma, racionaliau. Tokia visuomenė gana greitai įsitikintų, kad savo individų individualia veikla ji sugebėtų tenkinti ne visus savo poreikius, kad daugelį jos nariams reikalingų darbų daug ekonomiškiau atlikinėti ne atskirai kiekvienam, o kooperuojant kelių ar net daugelio individų pastangas. Paaiškėtų, jog kai kurių reikalingų darbų net ir neįmanoma atlikti, nekooperuojant daugelio individų pastangų, o taip pat tai, kad pastangų kooperavimas, kaip tai
Žmonių savanoriškas jungimasis į kooperatyvus, neatima iš jų galimybės, esant norui, užsiimti ir individualia veikla, tačiau leidžia jiems papildomai naudotis ir kolektyvinio darbo rezultatais, kurių jie negalėtų gauti, veikdami tik pavieniui.
Jungdamiesi į kooperatyvus, individai savo laisva valia prisiimtų įsipareigojimus laikytis kooperatyvo narių daugumos bendru sutarimu prisiimtų kooperatyvo veiklą reguliuojančių taisyklių, užtikrinančių visų kolektyvo narių lygiateisiškumą ir jų veiklos efektyvumą.
Vadovaujantis pastangų kooperavimo principu, užtikrinančiu kiekvienam individui teisę rinktis, jungtis jam į bendrijas ar ne, žemiausiojo lygio bendrijos lygiai taip pat turėtų teisę rinktis, jungtis joms ar nesijungti į aukštesnio lygio bendrijas, o, pasirenkant jungimąsi, spręsti, kokiose sferose bendradarbiauti, kokius įsipareigojimus prisiimti, kokias teises ir naujas galimybes įsigyti.
Žemesnio lygio bendrijos, besijungiančios į aukštesnio lygio bendrijas, pačios deleguotų savo išsirinktus atstovus į aukštesniojo lygio bendrijų valdybas, pasilikdamos teisę juos keisti bei atšaukti, jei tų atstovų dalyvavimas aukštesnio lygio bendrijos valdyme netenkintų tos žemesnio lygio bendrijos narių, kurie tuos atstovus delegavo, daugumos.
Aukštesnio lygio bendrijos, lygiai taip pat pasinaudodamos savanoriško jungimosi teise, galėtų burtis į dar aukštesnio lygio bendrijas, kuriose net paties žemiausio lygio bendrijų nariai, kartu būdami ir paties aukščiausiojo lygio bendrijų nariais, turėtų visiškai lygias teises su visais kitais.
Tokiu būdu „iš apačios į viršų“ formuotųsi ir tokios bendrijos kaip valstybė ir valstybių valdymo sistemos. Aukštesniojo lygio bendrijos ne valdytų žemesniojo lygio bendrijas, o aptarnautų jas ir galėtų egzistuoti tik tol, kol jos būtų naudingos susibūrusioms į jas žemesniojo lygio bendrijoms.
Esant tokiai žmonių bendradarbiavimo organizavimo sistemai, visuomenė nesusikurtų sau „ponų ant savo galvos“, kaip yra dabar, kurie spręstų, kokiais mokesčiais apmokestinti žemiau esančius ir kokias algas sau iš piliečių tokiu būdu „sureketuotų“ pinigėlių sau pasiskirti. Algas valstybės aparato darbuotojams skirtų pati visuomenė, atsižvelgdama į tų darbuotojų darbo rezultatų naudingumą visuomenei.
Ir pats valstybės valdymo aparato formavimas, tol, kol tas aparatas dar būtų reikalingas, vyktų taikant tiesioginės demokratijos metodus, kurių taikymas, ryšių ir informacijos apdorojimo technikoms ir technologijoms pasiekus tokį lygį, koks yra dabar, tapo pakankamai lengvai ir pakankamai pigiai realizuojamas.
Kaip greitai galima pereiti nuo sistemų, sukurtų vadovaujantis konfrontacijos principu, prie sistemų, kuriančių save, vadovaujantis kooperacijos principu? Tai priklauso nuo to, kaip greitai mokslo atstovams pavyks įtikinti visuomenės daugumą, kad toks perėjimas yra naudingas, galimas ir neišvengiamas, jei visuomenė nenori sunaikinti pati savęs.
Tokio perėjimo dabar egzistuojančios valstybių valdžios ir jas palaikantys turtuolių klanai greitu laiku neorganizuos. Tokį perėjimą gali organizuoti tik visuomeniniai judėjimai, subrendę pačioje visuomenėje.
Dabar dar nėra sąlygų tokiems judėjimams atsirasti, nes Lietuvos Atgimimo Sąjūdžio vadovai praleido progą atlikti tokį perėjimą, išsilaisvinant iš sovietinės okupacijos, ir patys, kurdami atsikuriančios nepriklausomos valstybės valdymo sistemą, „patarėjų“ iš užsienio skatinami, nuėjo jau pramintu valstybės valdymo sistemos kūrimo „nuo viršaus“ keliu ir supriešino bei demobilizavo ir demoralizavo visuomenę, paragindama visuomenės narius kurti savo gerbūvį individualiai, vadovaujantis konfrontacijos principu.
Tokią viskuo nusivylusią ir abejingą viskam, išskyrus galimybę asmeniškai kokiu nors būdu praturtėti, visuomenę dabar labai sunku suburti į galingą visuomeninį judėjimą, kuris galėtų pakeisti valstybės valdymo sistemą į sistemą, tarnaujančią ne užsienio ir savo turtuolių klanui, o savo šalies piliečiams.
Belieka tik viena galimybė – pradėti diegti visuomenės kooperavimosi principą „iš apačios“, padedant išgyventi smulkiajam verslui ir tuo pačiu metu keliant visuomenės sąmoningumo lygį taip, kad žmonės suprastų, jog norint išspręsti juos konkrečiai liečiančias ekonomines problemas, būtina keisti ir dabar valstybėje egzistuojančią politinę sistemą.
Savitarpio pagalbos kooperatyvų kūrimas „nuo apačios“ ir tų kooperatyvų bendradarbiavimo skatinimas, vietos ekonomikos integruota plėtra – vienintelis dabar realus kelias, vedantis į gerovės ir teisingumo valstybės Lietuvoje kūrimąsi.
Pirmųjų žingsnių, einant tuo keliu, apibendrinimui ir pagalbai pradėjusiems tuo keliu eiti kaip tik ir skirta ši konferencija.
Baigdamas šį savo pranešimą, išreiškiu viltį, kad mūsų šalies žmonės galų gale susipras išsigydyti nuo ligos, pražudžiusios LDK ir išmoks jungtis į bendrą bendraminčių judėjimą, siekiantį bendrų tikslų.
Labai norėčiau, kad šis mūsų kooperacinis judėjimas surastų bendrą kalbą su Nepartiniu demokratiniu judėjimu, su judėjimais, vadovaujamais A.Medalinsko ir R.Ozolo, bei su kitais patriotiniais judėjimais ir profesinėmis sąjungomis. Tik suvieniję jėgas mes laimėsime!
Visiems linkiu sėkmės!
P.S. Tiems klausytojams, kurie norėtų sužinoti daugiau apie sistemų teoriją bei jos taikymus, rekomenduoju pasinaudoti mano tinklalapiu http://www.mif.vu.lt/~sukys bei mano straipsniais „Ar galėjo būti kitaip?“ ir „Ką daryti, kad būtų kitaip?“. Jų tekstai perduoti konferencijos organizatoriams.
2012.03.27 Vilnius
Skaityti daugiau: http://infa.lt/20103/algirdas-sukys-vietos-ekonomikos-integruota-pletra-arba-visuomenes-burimasis-is-apacios/
© infa.lt
Pranešimai
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą