Ką Daryti Kad Būtų Kitaip

Algirdas Šukys.

KĄ DARYTI, KAD BŪTŲ KITAIP?

Savo straipsnelyje „Ar galėjo būti kitaip?“, parašytame kaip l997-01-25 savaitraštyje
„Literatūra ir menas“ išspausdinto mano straipsnio „Juodos mintys prie paminklo žuvusiems už
Lietuvos laisvę“ tęsinys, kuris irgi buvo skirtas spausdinimui tame savaitraštyje, buvau pažadėjęs
artimiausiu laiku parašyti dar ir trečią straipsnelį, skirtą atsakymui į dar vieną dabar labai svarbų
Lietuvos visuomenei klausimą „Ką daryti, kad būtų kitaip?“.
Tesėdamas šį savo pažadą, dabar ir rašau šį straipsnelį, taip jį ir pavadindamas. Nežinau ar
man pavyks jį kur nors išspausdinti, nes nei straipsnelis „Ar galėjo būti kitaip?“, nei prie jo
pridėtieji laiškai LR AT bei LR Seimo pirmininkui iki šiol niekur nespausdinti. Žodžio ir spaudos
laisvė pas mus dabar suprantama taip: „Jei turi pinigų, tai spausdink užsakomajį straipsnį.
Laikraščio redakcija paims pinigus ir, apsidrausdama nuo galimų nemalonumų, išspausdins tavo
straipsnį su prierašu, jog neatsako už jo turinį, nes redakcijos nuomonė nebūtinai sutampa su
straipsnio autoriaus nuomone. Na, o jei neturi tiek pinigų, kad mokėtum už laikraštyje išskirtą plotą,
tai tiek esi ir vertas. Todėl ir tavo mintys, išsakytos straipsnyje, – bevertės“.
Bet duotą pažadą tesėti būtina. Juk jei straipsnelį ir nepavyks išspausdinti laikraščiuose, jį
galima platinti kitais būdais. Sovietmečiu taip ir darėme, rizikuodami net savo ir savo draugų laisve.
Dabar tokios grėsmės nėra. Vadinasi, šioks toks progresas, lyginant su sovietmečiu, visgi yra.
Vadinasi, atkakliai siekiant, šio to pasiekti įmanoma. Todėl reikia siekti.
Norint mums išsigydyti nuo tos sunkios ligos, kuria dabar serga Lietuvos valstybė ir jos
visuomenė, pradžioje būtina išsiaiškinti ir pašalinti tas priežastis, dėl kurių ta liga atsirado.
Kodėl taip atsitiko, kad Sąjūdžio lyderiai, sugebėję sėkmingai pasinaudotiGorbačiovo pradėtąja
„pertvarka“ Sovietų Sąjungoje ir atvesti Lietuvos visuomenę į
Lietuvos valstybės nepriklausomybės atkūrimą, nesugebėjo pateisinti Lietuvos visuomenės
daugumos lūkesčių, kai stojo prie atkuriamos valstybės vairo?
Tam buvo net kelios svarbios priežastys.
Pirmoji priežastis. Gerai žinoma, jog kiekvienai veiklos rūšiai, jei norime, kad ji vyktų
sėkmingai, reikalingi atitinkami specifiniai gebėjimai. Gana retai asmenys, sugebantys sėkmingai
organizuoti žmones kovai už savo laisvę ir vadovauti tai kovai, sutraukiant laisvę varžiusius
pančius, sugeba taip pat sėkmingai vadovauti žmonėms, iškovojusiems tą laisvę, kad jie ja
išmintingai naudotųsi. Trumpai tariant, ne visada tiems, kam sekasi kritikuoti ir griauti, lygiai taip
pat gerai sekasi konstruoti ir statyti.
Sąjūdžio lyderiams, jei jie būtų buvę pakankamai išmintingi, reikėjo, vadovaujantis šia tiesa,
Sugebėti pasiskirstyti pareigomis taip, kad kiekvienas užsiimtų ta veikla, kuriai jis yra geriausiai
pasiruošęs. Kad taip atsitiktų, reikia, kad lyderių išmintis pajėgtų įveikti asmenines ambicijas.
Taip būna gana retai, nes dauguma lyderių yra labai ambicingi. Sąjūdžio lyderiams irgi pritrūko
išminties. O ambicijų jie turėjo net daugiau negu reikėjo.
Išminties ir atsakingumo trūko ir trūksta visoms po to buvusioms nepriklausomos Lietuvos
valdžioms, taip pat ir dabar esančiai valdžiai. Ir ne tiek todėl, kad į valdžią patekę žmonės nėra
pakankamai intelektualūs, kiek todėl, kad valdžios formavimo sistema nepakankamai tobula:
vadovaujančius postus užima politikai, sugebėję laimėti politinėje kovoje, tačiau šis
sugebėjimas nėra garantas, kad sėkmingas politikas, mokantis meistriškai manipuliuoti
intrigomis, taip pat meistriškai, kvalifikuotai ir išmintingai spręs valstybei aktualias
problemas, kurių sprendimui reikalingos ir specialios žinios, ir didelė patirtis.
Ar netrukdo tokios patirties kaupimui tokia dažna ministrų ir jų patarėjų bei pavaduotojų
kaita? Ar ministerijose ne per daug save politikais laikančių ministro partijos bičiulių, įgijusių savo
„šefo“ „politinį pasitikėjimą“, ir ne per mažai didelę patirtį turinčių secialistų?
Antroji priežastis. Pirmosios priežasties poveikį buvo galima žymiai susilpninti ar net visai
eliminuoti, jei Sąjūdžio lyderiai, tapę atsikuriančios valstybės vadovais, būtų susipratę pasitelkti
sau į pagalbą šalyje esantį patriotiškai nusiteikusį nesavanaudišką intelektą, pirmoje eilėje
dorų mokslininkų pajėgas, kad pastarieji sukurtų ir moksliniuose eksperimentuose aprobuotų
valstybės atkūrimui ir sėkmingai tolimesnei jos raidai reikalingų tikslinių programų
variantus, iš kurių paskui valstybei vadovaujantys asmenys galėtų rinktis tinkamiausius ir
siūlyti juos visos visuomenės aptarimui.
Taip darant būtų išvengta daugelio apmaudžių klaidų bei nusikaltimų ir visuomenės
nusivylimo bei pasipiktinimo neapgalvotais ir net kenksmingais visuomenei valdžios sprendimais.
Žmonės, dalyvaudami sprendimų aptarime, jaustų atsakomybę už priimtų sprendimų
įgyvendinimą, nes valdžios priimti sprendimai tuomet būtų ir pačios visuomenės priimtais
sprendimais. Nesėkmių ir apsirikimų atvejais, o tokių visada pasitaiko, visuomenė kaltintų ne tik
valdžią, kaip yra dabar, bet ir save, ir kitą kartą atsakingiau žiūrėtų į priimamų sprendimų aptarimą.
Visuomenės pilietiškumas ir sąmoningumas augtų kartu su valstybės tobulėjimu.
Tačiau Sąjūdžio vadovai, tapę valstybės vadovais, šia galimybe nepasinaudojo, kaip
nepasinaudojo (ar nepakankamai pasinaudojo) tomis unikaliomis galimybėmis, kurios buvo
atsiradusios žlugus pučui Maskvoje (žiūr. mano 1991-10-06 laišką ponams V. Landsbergiui ir G.
Vagnoriui – straipsnio „Ar galėjo būti kitaip?“ pirmąjį priedą).
Sąjūdžio lyderiai buvo taip apsvaigę nuo euforijos dėl „mažytės Lietuvos pergalės prieš
didžiulę Sovietų Sąjungą“ ir susirgę tokia savo didybės ir genialumo manija, kad ne tik nesikreipė į
Lietuvos mokslininkus pagalbos, bet ir taip atsainiai pasižiūrėjo į pastarųjų bandymus tą pagalbą
pasiūlyti, jog net nesiteikė atsakyti į jų laiškus. Tai liudija ir jau minėtojo mano laiško, rašyto
1991-10-06 ponams V. Landsbergiui ir G. Vagnoriui, bei laiško, rašyto 1997-04-18 p. V.
Landsbergiui ir įteikto jam asmeniškai mokslinės konferencijos metu, likimas. Panašius laiškus
rašiau ne aš vienas, bet ir kiti mano kolegos. Tačiau mūsų siūloma pagalba, už kurią mes neprašėm
jokio užmokesčio, aukštiems mūsų ponams nebuvo reikalinga.
Jie jautėsi pakilę taip aukštai, kad bendravimas su savo krašto žmonėmis jiems atrodė kaip
neleistinas jų brangaus laiko gaišinimas. Dainuojančios revoliucijos iškelti į visos mūsų šalies
vadovų postus, Sąjūdžio lyderiai, spręsdami gyvybiškai svarbius atsikuriančios valstybės
valdymo klausimus, kažkodėl daug labiau pasitikėjo ne savo piliečių gera valia ir protu, o per
atsidariusias sienas pradėjusių plūsti gerai apmokamų stambaus užsienio kapitalo pasiųstų
žvalgų ir konsultantų patarimais bei pasiūlymais, nesugebėdami (ar dėl tam tikrų priežasčių
nenorėdami) pastebėti, jog jų patarimai bei pasiūlymai gana dažnai yra labai savanaudiški ir
tarnauja ne Lietuvos žmonių gerovei, o užsienio kapitalistų interesams. Todėl nenuostabu,
kad mūsų valstybė tampa labiau išsivysčiusių valstybių „ekonomine kolonija“.
Trečioji priežastis. Ne tik dalį Sąjūdžio aktyvistų. bet ir didelę dalį Lietuvos visuomenės
užvaldė egoistiškoji individualizmo ir egoistiškam individui tarnaujančio kraštutinio
liberalizmo, nepripažįstančio to individo atsakomybės prieš visuomenę, ideologija. Tarp tos
ideologijos šalininkų ir užsienietiškų fondų remiamų jos propaguotojų labai populiariu tapo
lozungas, jog protingas žmogus privalo kuo greičiau tapti turtingas, ir todėl žmogaus asmenybė tuo
iškilesnė, kuo „veržliau“ (t. y. lipdamas per kitų, ne tokių „veržlių“ žmonių galvas) jis sugeba siekti
šio tikslo. Ši ideologija ypač suklestėjo ir jos „taikymo“ rezultatai tapo ypač ryškūs, kai po
pučo Maskvoje žlugimo paaiškėjo, jog, Sovietų Sąjungai griūvant, visas didžiulis turtas, kuris
sovietų buvo suvalstybintas, tampa niekam nepriklausančiu turtu, kurį tiems „veikėjams“,
turėjusiems ar dabar įgijusiems „priėjimą“ prie to turto, labai paprasta paversti savo
nuosavybe, kuri po to iškart tampa „šventa ir neliečiama“. Prasidėjusi viso to turto privatizacija,
kuri anot kai kurių labai liberaliai nusiteikusių atsikuriančios mūsų valstybės veikėjų turėjo atvesti
Lietuvą į jos „ekonomikos suklestėjimą“, gana greitai virto to turto „prichvatizacija“, t. y.
nebaudžiamu jo grobimu, atvedusiu šalies ekonomiką ne į suklestėjimą, o į „dugną“. Prasidėjusi
konkurencija tarp siekiančių kuo daugiau užgrobti ir tokiu būdu kuo greičiau praturtėti ne tik
suskaldė Sąjūdžio gretas, iki tol veikusias gana vieningai ir suderintai, bet ir paskatino nusikalstamų
mafiozinių struktūrų kūrimąsi ir jų veržimąsi į „valdžią“. Tie, kuriems nepavyko prasibrauti į
oficialiąją valdžią ir užsiimti legalizuotu reketu, sukūrė „neoficialiąją valdžią“, kuri, veikdama labai
žiauriai, gana greitai tapo labai galinga.
Nuo to laiko prasidėjęs veržimasis į oficialios valdžios struktūras ne todėl, kad „noriu ir
galiu duoti valstybei ir jos visuomenei“, o todėl, kad „noriu galėti kuo daugiau gauti sau ir
savo artimiesiems visų kitų piliečių sąskaita“, tebevyksta iki šiol.
Žmonės dabar kuria politines partijas ir stengiasi patekti į jų vadovų gretas ne todėl, kad
įgyvendintų savo susikurtą ar iš ko nors pasiskolintą moksliškai pagrįstą praktiškai patikrintą
valstybės valdymo tobulinimo programą, siekiančią pagerinti materialines ir kultūrines visų piliečių
gyvenimo sąlygas savo valstybėje, o todėl, kad patektų kuo arčiau prie „valdžios lovio“ ir dar
labiau pagerintų ir taip jau geras savo ir savo artimųjų gyvenimo sąlygas kitų piliečių nuskurdinimo
sąskaita. Juk įvairios finansinės machinacijos, leidžiančios gauti milijoninius pelnus,
nesukuriant jokių vertybių, yra ne kas kita kaip legalizuotas visuomenės apvogimas. O
tvermės dėsnis galioja visur ir niekas niekur negali atsirasti iš nieko: jei kas nors praturtėjo,
nieko nesukurdamas, tai reiškia, jog toks praturtėjėlis sugalvojo būdą, kaip legaliai ar nelegaliai
pavogti kitų žmonių sukurtas vertybes. Su nelegalizuotu vogimu dar bandoma kovoti
ir kartais ta kova baigiasi sėkmingai, o su legalizuotu vogimu, nepakeitus nusikalstamu būdu
„prastumtų“ įstatymų, kovoti neįmanoma. Tam, kad tokie įstatymai būtų pakeisti, reikia
pakeisti tų pačių lobistų specialiai „prastumtus“ į valdžią žmones. Tačiau to padaryti
neįmanoma, nes to neleidžia specialiai susikurta valdymo sistema, jų sugalvoti ir priimti
įstatymai. Taip ratas užsidaro, o taip vadinamoji atstovaujamoji demokratija tampa tik
vaidinimu. Todėl ir piliečių dalyvavimo rinkimuose (kurie iš išorės atrodo lyg ir demokratiški)
aktyvumas vis mažėja, o stambaus kapitalo „prastumtų“ į valdžią statytinių, uoliai tarnaujančių savo
šeimininkams, elgesys vis įžūlėja. Ir tai tęsis iki tol, kol trūks engiamų eilinių piliečių kantrybė.
Bet kas gali garantuoti, kad, nuvertus vienus išnaudotojus, į jų vietą neateis kiti – dar godesni, dar
žiauresni. Reikia keisti ne tik ir ne tiek žmones valdžioje, nes dabar visuomenę valdo ne tiek
žmonės, kiek pinigai, tapę galingesniais už juos sugalvojusius žmones, kiek vyraujančią
ideologiją ir dabar egzistuojančią jau atgyvenusią ir išsigimstančią santvarką.
Ketvirtoji priežastis. Tapę atsikuriančios Lietuvos valstybės vadovais, Sąjūdžio lyderiai
neišdrįso žengti ryžtingą žingsnį pirmyn, atsiribodami ne tik nuo okupantų mums primestos
prievartinės sovietinės sistemos, bet ir nuo jau išsigimstančio finansinio kapitalizmo,
„stebuklingai“ sugebančio iš pinigų gaminti pinigus, nesukuriant jokių vertybių, tačiau kaip tik
todėl nesugebančio išsiversti be krizių, bankrotų, grobuoniškų karų ir labai didelės dalies žmonijos
nuskurdinimo, paverčiant ją pigia darbo jėga, o dar vieną tos dalies dalį – visuomenės išlaikomais ir ją
parazituojančiais bedarbiais – pigios darbo jėgos rezervu, savo buvimu padedančiu palaikyti
drausmę dirbančiųjų gretose, mokant pastariesiems už jų darbą darbo užmokesčio minimumą.
Tuomet, 1990-91 -aisiais metais, kai suvalstybintas turtas buvo dar neišdalintas ir neišgrobstytas, o
Sąjūdžio suvienyti žmonės dar buvo tikri Lietuvos patriotai, pasiryžę aukotis savo Tėvynės labui,
perėjimas į naują daug teisingesnę, humaniškesnę, racionalesnę ir tikrai demokratišką santvarką,
pagrįstą pirmoje eilėje žmonių pastangų kooperacija ir tik antroje eilėje įstatymais griežtai ribota
konkurencija, neturinčia galimybės pavirsti į nuožmią žūtbūtinę kovą be jokių taisyklių, nesilaikant
teisės normų ir sąžinės, buvo daug lengviau realizuojamas negu dabar, kai žmonės taip supriešinti ir
susvetimėję ir, kuo toliau, tuo labiau supriešinami ir susvetimėja vienas kito atžvilgiu. Vietoj
žingsnio pirmyn, galėjusio tapti sektinu pavyzdžiu visoms kitoms pasaulio tautoms ir todėl
galėjusio paversti mūsų nuostabiai gražų kraštą Oskaro Milašiaus pranašautais Šiaurės Atėnais,
buvo žengtas žingsnis atgal – į laukinį kapitalizmą. Toks žingsnis automatiškai įrašė Lietuvą į sąrašą
atsilikusių šalių, neturinčių galimybių ne tik tapti pirmūne, bet ir lygiuotis su tomis šalimis, kuriose
kapitalizmas jau buvo spėjęs tapti šiek tiek civilizuotesnis.
Man atrodo, žingsniui į naują socialinę erą, kurį anksčiau ar vėliau turės padaryti kokia
nors valstybė, o po jos – ir dauguma kitų, nes mokslinis ir techninis progresas, nors ir su
pavėlavimu, neišvengiamai prives prie socialinio progreso, mūsų valdžios vyrai nesiryžo ne tik
todėl, kad neišdrįso, bet ir todėl, kad nenorėjo, nes jiems nuosavas gerbūvis buvo svarbiau už
šalies gerbūvį. Tuo labiau, kad materialinis nuosavas gerbūvis buvo ranka pasiekiamas, o
šalies gerbūvį pasiekti nėra taip jau paprasta, kai neturi nei reikiamų žinių, nei patirties.
Nepadaręs to lemtingo žingsnio pirmyn, o vietoj jo – žengęs žingsnį atgal, mūsų kraštas
palaipsniui tampa „bananine respublika“ – pigios darbo jėgos tiekėju labiau išsivysčiusioms
šalims ir jose gaminamos produkcijos atliekų vartotoju bei sąvartynu. Pildosi pačios
„juodžiausios“ prognozės, išsakytos sausio 13-osios Brolijos vardu mano parengtame laiške,
1991-10-06 išsiųstame LR AT ir LR MT pirmininkams. Tokia padėtis, kai išparceliuojamos ir
išgrobstomos anksčiau Lietuvoje veikusios įmonės, kai atsirado ir auga bedarbystė, anksčiau ar
vėliau prives prie mūsų visuomenės aktyviosios dalies masinės emigracijos į labiau
išsivysčiusias šalis, sukūrusias ir išlaikančias žymiai aukštesnį gyvenimo lygį negu mūsų šalyje bei
galinčias užtikrinti aukštesnį visuomenės užimtumo lygį. Mano studentų atlikto modeliavimo
rezultatai rodo, jog tokios emigracijos mastai gali pralenkti visų anksčiau buvusių emigracijų iš
Lietuvos ir net tremčių mastus. O tai dar labiau nuskurdins mūsų šalį bei mūsų tautos genofondą ir
galų gale gali privesti prie mūsų tautos „išsivaikščiojimo“ išparduodant savo žemę turtingiems
iš užsienio atvykusiems kolonizatoriams, bei lietuvių tautybės „ištirpimo“ gausesnių tautų,
pasiekusių aukštesnį materialinio ir kultūrinio išsivystymo lygį, „katile“ kaip savo laiku
„ištirpo“ prūsai.
Pasaulyje prasidėję ir vis intensyvėjantys globalizacijos procesai labai pavojingi mažoms tautoms,
ypač jei jos pradeda atsilikti nuo techninio ir kultūrinio progreso. O tokios ligos požymiai atgavusioje
nepriklausomybę Lietuvoje jau tampa daugiau nei akivaizdžiais: kultūrai,
mokslui ir švietimui bei žmonių sveikatos palaikymui pradeda chroniškai nebeužtekti pinigų
ir vis dažniau pradedama kalbėti apie šių svarbių valstybės funkcijų perdavimą į privačias
rankas, o tai reikš, jog aukštasis mokslas, elitinė kultūra ir šiuolaikinės aukšto lygio žmonių
sveikatos palaikymo ir jų gydymo priemonės gali tapti tik tų visuomenės sluoksnių, kurie turi
pakankamai pinigų, privilegija, beveik neprieinama likusiai visuomenės daliai.
Manęs, buvusio tremtinio, karo metais Sibire mačiusio tikrą badą, negali nejaudinti
toks palyginimas: praėjus šešeriems metams po sunkaus ir žiauraus karo, net labai neefektyvi
Sovietų Sąjungos ekonomika sugebėjo pasiekti tokį lygį, kad net Sibire jau visiems užteko duonos
ir jau niekas nesirausė šiukšlynuose, o dabartinėje nepriklausomoje Lietuvoje, kurioje jau pusė
amžiaus nebuvo jokio karo, praėjus šešeriems metams po nepriklausomybės atgavimo, netekę
darbo žmonės pradėjo raustis po šiukšliadėžes ir šiukšlynus, ieškodami to, ką turtingieji išmetė
kaip netinkantį jų vartojimui daiktą ar produktą. Ir tokių besirausiančių šiukšlėse ne mažėja, o
daugėja. Daugėja žmonių, kurie priversti prarasti žmogiškąjį orumą! Štai ką reiškia žengti
žingsnį atgal – į laukinį kapitalizmą! Ar šito tikėjosi žmonės, gindami Lietuvos nepriklausomybę,
negailėdami ne tik savo sveikatos, bet ir gyvybių? O juk buvo galima ir reikėjo žengti žingsnį ne
atgal, o pirmyn ir, išmintingai pasinaudojant tomis unikaliomis nepriklausomos Lietuvos
galimybėmis, apie kurias rašiau 199l-aisiais metais jau ne kartą minėtame savo laiške LR AT ir MT
pirmininkams, sutelkti nepriklausomybę atgavusios Lietuvos piliečius efektyviam darbui, siekiant
tokio gyvenimo lygio, kuris būtų ne žemesnis negu išsivysčiusiose šalyse.
Manau, jog žmonės, sugebėję pasiaukojančiai kovoti dėl savo valstybės nepriklausomybės,
būtų sugebėję ne mažiau pasiaukojančiai dirbti savo šalies suklestėjimo labui. Dabar tas
žmonių entuziazmas ir jų pasitikėjimas savo jėgomis bei savo valdžia yra prarastas ir
tas praradimas yra žymiai skaudesnis negu mūsų valstybės turėto turto išvogimas ir
iššvaistymas. Prarastą turtą galima atstatyti per porą dešimtmečių, o prarastos
žmonių moralės, jų entuziazmo ir pasitikėjimo savimi bei savo valdžia atstatymui,
net susidarius palankioms sąlygoms, prireiktų net kelių kartų, t.y. ne mažiau nei
pusės šimtmečio. O ar susidarys tokiam dvasiniam pakilimui palankios sąlygos, kai
psichologinis klimatas šalyje vis blogėja?
Penktoji priežastis. Po nepriklausomybės atkūrimo mūsų valstybės valdymo
sistema buvo pradėta kurti ne demokratiškai – „iš apačios į viršų“, o autokratiškai – „nuo
viršaus į apačią“.
Paaiškinsiu šį teiginį, aprašydamas šiuos du valdymo sistemos kūrimo būdus detaliau,
kurių pirmasis skirtas visuomenės savivaldos sistemos išugdymui, o antrasis – visuomenės
prievartinio valdymo sistemos sukonstravimui ir jos primetimui visuomenei, įteisinant tą
primetimą valstybės Konstitucijoje kaip valdančiųjų „dovaną“ valdomiesiems.
Einant pirmuoju keliu, laikoma, jog svarbiausia kuriamos sistemos (valstybės, įmonės, kokios nors
bendrijos, šeimos ir pan.) komponentė yra žmogus su savo prigimtinėmis teisėmis ir
būtinaisiais natūraliais poreikiais, ir todėl visos žmonių kuriamos bendrijos (valstybės ir įvairios
kitos organizacijos, tame tarpe ir šeimos) turi tarnauti žmonėms, padėti jiems spręsti iškylančias
problemas (pavyzdžiui, bendromis jėgomis statyti namus, tiesti kelius, steigti mokyklas, ligonines
ir pan. yra lengviau ir ekonomiškiau negu pavieniui). Trumpai tariant, einant pirmuoju keliu,
laikoma, jog valstybės turi būti kuriamos tam, kad tarnautų tų valstybių piliečiams, jų gerovei,
o ne tam, kad būtų galima priversti piliečius tarnauti valstybėms, tiksliau, tų valstybių
valdžioms.
Einant antruoju keliu, laikoma, jog valstybė (tiksliau, jos valdžia) yra svarbiau už tą
valstybę sudarančius piliečius, suvarytus į valstybę net neatsiklausus jų noro, reikia ar
nereikia jiems tos valstybės, nori jie ar nenori būti jos piliečiais. Todėl, einant tuo keliu,
kuriama valstybė, kurioje jos piliečiai turi tarnauti valstybei (tiksliau, valstybės valdžiai), atlikdami
įvairias tos valdžios nustatytas prievoles, mokėdami valdžios nustatytus mokesčius, reikalingus tos
valdžios išlaikymui, aukodami savo gyvybes valstybių valdžių sukeltuose karuose, kilusiuose tų
valdžių iniciatyva, joms siekiant savų tikslų, savo interesų bei ambicijų tenkinimo.
Nors dabar dažnai skelbiama, jog valstybės tarnauja savo piliečiams, tačiau dažniausiai būna
atvirkščiai, nes istoriškai taip susiklostė, kad pirmosios valstybės kūrėsi, einant antruoju keliu,
ir tai tęsiasi iki šiol.
Bet iš teiginio „taip dažniausiai buvo iki šiol“ nebūtinai išplaukia teiginys „taip turėtų
visada būti ir ateityje“. Todėl, demokratėjant visuomenės santvarkoms, turėtų būti vis labiau
orientuojamasi į pirmąjį – demokratiškąjį – valstybės valdymo sistemos kaip visuomenės savivaldos
sistemos kūrimo, pradedant „nuo apačios“, būdą.
Jei, kuriant Lietuvos valstybės Konstitucijos ir kitų jos įstatymų projektus bei steigiant
valstybės valdymo sistemos įstaigas, būtų buvę pasistengta į šią veiklą įtraukti kuo platesnius
visuomenės sluoksnius, jei tų projektų aptarime, išreikšdama savo nuomonę bei pasiūlymus,
būtų aktyviai dalyvavusi mūsų vasltybės piliečių dauguma, jausdama atsakomybę už kuriamą
savivaldos sistemą, tai, manau, visuomenė būtų pasirinkusi pirmąjį – demokratiškąjį –
valstybės valdymo sistemos kūrimo kelią, kuris kartu būtų buvęs ir visuomenės pilietiškumo
ir jos atsakomybės jausmo už savo valstybę saviugdos kelias.
Tačiau atgavusios nepriklausomybę Lietuvos valstybės valdymo sistemą ir įstatymų
projektus kūrė siauras jau atėjusių į valdžią žmonių ratas, pasitelkdamas jam paklusnius
juristus, gerai žinančius, kokių įstatymų ir kokios valdymo sistemos dabar jau egzistuojančios
valdžios atstovams reikia. Todėl įstatymų projektai buvo rašomi taip, kad mūsų valstybėje
būtų įteisinta santvarka, atsirandanti, kuriant valstybės sistemą antruoju – autokratiniu –
būdu. Tokioje sistemoje į valdžią patekusieji asmenys įgyja daug teisių, kuriomis galima
piktnaudžiauti, ir galimybę išvengti asmeninės atsakomybės už padarytas klaidas bei
prasižengimus, besiribojančius su nusikaltimais ne tik moralei, bet ir pačių susikurtiems
įstatymams. Todėl dabar ir turime tai, ką patys sau susikūrėme.
Kaip jau esu rašęs 199l-l0-06 laiške LR AT ir MT primininkams, atsikurianti Lietuvos
valstybė turėjo puikią ir retai valstybių istorijoje pasitaikančią progą žengti naują progresyvų
žingsnį valstybinėje politikoje ir pasirinkti tikrai demokratiškos valstybės valdymo sistemos
kūrimo būdą, pasitelkdama Sąjūdžio pažadintus aktyviai patriotinei veiklai plačius
visuomenės sluoksnius visuomenės savivaldos sistemos kūrimui, pradedant „nuo apačios“
Bet tai padaryta nebuvo. Tuometiniai mūsų valstybės lyderiai taip pasielgė ne tik dėl
politinės patirties stokos, bet ir sąmoningai, stengdamiesi eliminuoti iš Sąjūdžio moralinių
vadovų gretų tuos, kurie jiems buvo „ne pakeliui“, nes valdžią įgiję karjeristai,
pasinaudodami visos mūsų visuomenės iškovota laisve ir jiems visuomenės suteiktu
pasitikėjimu, stengėsi susikurti valstybės valdymo sistemą, patogią pirmoje eilėje sau,
ruošdamiesi ne tarnauti valstybės visuomenei, o ją valdyti.
Tai, kad Lietuvos visuomenė leido savo valstybės valdžiai taip pasielgti ir susikurti
tokią valstybės valdymo sistemą, buvo ir visos mūsų visuomenės, pirmoje eilėje jos
inteligentijos, klaida, atsiradusi dėl Lietuvos visuomenės politinio nebrandumo ir per didelio
(galima sakyti „euforiško“) pasitikėjimo Sąjūdžio lyderiais, sėkmingai atvedusiais mūsų
visuomenę į pergalę prieš galingo okupanto mums primestą prievartos sistemą.
Ne tik eiliniai Lietuvos piliečiai, bet ir didelė dalis įžymių Lietuvos inteligentijos
atstovų ne iškart pastebėjo, kad mūsų valstybėje įsigali nesveikos tendencijos, todėl pavėlavo
joms pasipriešinti dar tada, kada didelė dalis visuomenės dar buvo aktyvi ir galėjo tą
pasipriešinimą palaikyti. Tai buvo ne tik mūsų inteligentijos klaida, bet ir nusikaltimas.
Prasidėjusios sovietų valdžios suvalstybinto ir, pradėjus byrėti Sovietų Sąjungai, likusio be
savininko didžiulio turto dalybos, virtusios beveik nevaldomu jo grobstymu, leidusiu nedidelei
apsukrių veikėjų grupei lengvai ir greitai neišpasakytai praturtėti apgautų žmonių nuskurdinimo
sąskaita, suskaldė ir supriešino visuomenę, sumenkino žmonių tikėjimą moralinių vertybių svarba ir
pasitikėjimą valstybės valdžia. Buvusi pagarba ir meilė Sąjūdžio lyderiams transformavosi į
nusivylimą ir net priešiškumą nepriklausomos valstybės vadovams. Tą transformaciją labai ryškiai
atspindi toks faktas: 1991-ųjų metų pirmojoje pusėje Lietuvos žmonės buvo pasiruošę net nuogomis
rankomis ginti savo išsirinktą valdžią nuo sovietų kariuomenės tankų ir desantininkų, o dabar,
stebint, kaip dabartinė Lietuvos valdžia „bendrauja“ su paprastų piliečių minia, susidaro įspūdis, jog
aukšti mūsų valstybės valdžios pareigūnai bijo savo piliečių ir stengiasi atsitverti nuo jų vis
aukštesnėmis tvoromis bei vis stipresnėmis apsauginių užtvaromis. Gali ateiti toks laikas, kai
mūsų valdžiai, jei ji nepakeis savo požiūrio į savo valstybės piliečius bei elgesio su jais, teks
nuo jų gintis. Kyla klausimas, kas tada ją gins. Nejaugi tada teks samdyti užsieniečius, pavyzdžiui,
NATO karinius dalinius?
Aš čia paminėjau tik keletą svarbių priežasčių, dėl kurių Lietuvos visuomenė nusivylė savo
valstybės valdžia, dėl ko ji dabar nebesugeba išsirinkti tokią valdžią, kuria ji galėtų pilnai pasitikėti,
kurią ji gerbtų ir mylėtų taip, kaip gerbė ir mylėjo Sąjūdžio lyderius, kai šie pasiaukojančiai ir
pagirtinai išmintingai vadovavo Lietuvos žmonių kovai už savo tautinį orumą, už Lietuvos
valstybės nepriklausomybės atkūrimą.
Yra ir daugiau tokio nusivylimo priežasčių, kurių čia nebevardinsiu, o apsiribosiu iš visų čia
išvardintų ir neišvardintų priežasčių išplaukiančia apibendrinančia išvada.
Pagrindinė visų dabartinės nepriklausomos Lietuvos bėdų ir prarajos tarp jos
visuomenės daugumos ir valstybės valdžios atsiradimo priežastis yra sisteminė: dėl per didelio
ir nekritiško susižavėjimo Vakarais buvo per daug pasitikėta užsienio „konsultantais“ ir
nekritiškai nukopijuota, o po to, net rimtai nepasitarus su Lietuvos visuomene, jai primesta
ydinga valstybės valdymo sistema, pasirinkta ir pradėta įgyvendinti ydinga politinių ir
ekonominių reformų strategija.
Valstybės valdymo sistema buvo kuriama ne „nuo apačios“ kaip visuomenės
savivaldos sistema, privalanti padėti jos piliečiams susitarti, kaip bendromis jėgomis spręsti
tas jiems aktualias problemas, kurių individualiai išspręsti neįmanoma, o „nuo viršaus“ kaip
valdžioje atsidūrusio „elito“ sukonstruotas ir apačioje esančių „runkelių“ miniai
užmaunamas „apynasris“, kurio paskirtis – priversti visuomenės daugumą uoliai tarnauti į
valdžią prasibrovusiai bei sugebėjusiai likusios visuomenės apvogimo sąskaita svaigiai
praturtėti „apsukruolių“ mažumai.
Valstybės valdymo įstaigos buvo kuriamos ne tam, kad, pasitardamos su visuomenės
dauguma, stengtųsi kuo geriau ją aptarnauti, organizuodamos kokybišką visuomenei
reikalingų paslaugų vykdymą, o tam, kad komanduotų visuomenei, kaip ji privalanti elgtis,
vykdydama „viršuje“ priimtus sprendimus, įstatymų, nutarimų ir įsakymų pavidalu
nuleidžiamus į „apačią“, t.y. tam, kad visuomenė nuolankiai tarnautų ją valdantiems ponams.
Nors Lietuvos Respublikos Konstitucijos 9-ajame straipsnyje ir įrašyta, jog „svarbiausi
Valstybės bei Tautos gyvenimo klausimai sprendžiami referendumu“, t.y. kad svarbiausius
sprendimus priima pati visuomenė, tačiau ten tuoj pat „pasirūpinta“, kad teisė spręsti, kokius
klausimus ir kada referendumuose juos aptarti, priklausytų ne visuomenei, o Seimui, nes akivaizdu,
jog per nustatytą gana trumpą laiką surinkti iš gyventojų net 300 tūkstančių parašų, reikalingų
referendumo paskelbimui, nesamdant didžiulės armijos parašų rinkėjų, tiesiog neįmanoma. Tai
patvirtina ir gyvenimo praktika: kiek per nepriklausomos Lietuvos gyvavimo metus buvo įvairių
pilietinių iniciatyvų surengti referendumą pačioje visuomenėje susikūrusių grupių keliamais
klausimais, nė vienai grupei tiek parašų surinkti nepavyko, tuo labiau, kad renkant parašus
reikalaujama tokios informacijos, kurią galima gauti tik atvykus į piliečių namus, t.y. tik vakarais,
kai žmonės grįžta iš darbo. Ar lengva surasti žmones, kurie sutiktų vakarais vaikščioti po kiemus, ar
nepabijos eiliniai piliečiai įsileisti nepažįstamų žmonių į savo namus?
Tai rodo, jog jau 1991-92-aisiais metais, kuriant Konstitucijos projektą, buvo iš
anksto specialiai „pasirūpinta“ tuo, kad didžiąją dalį visuomenės sudaranti „runkelių minia“
neturėtų galimybės ką nors pakeisti toje valdymo sistemoje, kurią susigalvojo ir įtvirtino savo
pačių sugalvotais įstatymais į valdžią patekusi godžių ir įžūlių ponų grupelė, nusprendusi, jog
ji yra „tautos žiedas“, jos „elitas“, turintis teisę diktuoti savo valią nesusigaudančiai politikoje
neorganizuotai „runkelių“ miniai.
Tai miniai leidžiama dalyvauti demokratijos vaidinime ir išsirinkti iš politinių partijų,
atstovaujančių gal tik porą procentų visuomenės, pateiktų sąrašų ją valdysiančius ponus,
tačiau nesuteikiama teisės pareikalauti iš tų ponų atsakomybės už dėl neišmanymo ar dėl
savanaudiškų paskatų padarytas klaidas bei nusikaltimus. Visuomenei nesuteikta teisė atleisti iš
pareigų savo išrinktąjį, bet nepateisinusį rinkėjų vilčių „atstovą“ valdžioje, tačiau pasirūpinta, kad
tuo atveju, jei koks nors „runkelių“ išrinktas atstovas taptų „balta varna“ ir neįtiktų įtakingiems
Lietuvos ar užsienio ponams, tie ponai bei jų patikėtiniai bei statytiniai galėtų tą „baltąją varną“ ne
tik atleisti iš pareigų, net neatsiklausdami jo rinkėjų nuomonės, bet ir išrašyti tokiai „varnai“ „vilko
bilietą“, t.y. atimti teisę dar kada nors pretenduoti į tik „elitui“ priklausančią valdžią. Juk teismuose
„teisingumą“ vykdo valdžios paskirti teisėjai, nedalyvaujant visuomenės atstovams.*
Visuomeninės ir profesinės organizacijos bei regioninės bendruomenės, kokios gausios ir
kokios autoritetingos jos bebūtų, kokius išsilavinusius, patyrusius, dorus ir išmintingus piliečius
savo sudėtyje jos turėtų, pagal dabartinio mūsų „elito“ susidarytus ir visai visuomenei primestus
įstatymus neturi teisės iš savo tarpo savo nuožiūra kelti kandidatus rinkimams į valdžios institucijas
Kandidatų sąrašų sudarinėjimo teisė suteikiama tik politinėms partijoms. Tiesa, savo kandidatūras
gali kelti pavieniai asmenys, įmokėję solidų užstatą ir surinkę nustatytą skaičių juos palaikančių
balsavimo teisę turinčių piliečių parašų, tačiau tam, kad sugebėtum būti tokiu būdu išrinktas, reikia
turėti pakankamai daug pinigų, t.y., tokie piliečiai turi būti arba pakankamai turtingi, arba juos turi
„stumti“ kokios nors įtakingos grupės, norinčios turėti „savus žmones“ valdžioje. Tokiu būdu
užsitikrinama, kad dauguma patekusiųjų į „valdžią“, pavyzdžiui, į Seimą, būtų lojalūs „elito“
įvestai „tvarkai“ ir priiminėtų tokius įstatymus bei nutarimus, kurių pageidauja vietiniai ir
užsienio galingieji. Todėl, kuo toliau, tuo labiau didėja atskirtis tarp vis labiau lobstančio ir
vis labiau įžūlėjančio „elito“ ir tarp vis labiau skurdinamų „runkelių“, vis daugiau
skurstančiųjų priversti ieškoti darbo turtingiau gyvenančiose užsienio šalyse.
Šio pražūtingo proceso, kurį pagimdė nusikalstamai neatsakinga mūsų valdžių politika,
modeliavimo rezultatai rodo, kad jis veda prie arba tautos „išsivaikščiojimo“ ir Lietuvos
kolonizavimo, jei pasaulio galingieji, spręsdami demografinio sprogimo problemą „neperlenks
lazdos“ ir sugebės išvengti socialinių katastrofų, arba prie socialinių katastrofų – socialinių
revoliucijų ir karų, jei pasaulio galingieji dėl savo godumo praras sveiką protą ir, spręsdami
socialines ir demografines problemas, „perlenks lazdą“.
Pirmuoju atveju Lietuvos ekonomika taps pilnai priklausoma nuo ją užvaldžiusių
galingų užsienio firmų, kuriose už skurdų atlyginimą dirbs iš neturtingų Rytų į Lietuvą
emigravusieji juodadarbiai bei tie vietiniai Lietuvos gyventojai, kurie nesugebėjo ar nesuspėjo
emigruoti į turtingus Vakarus, o antruoju atveju – prie dvidešimtojo amžiaus pirmosios pusės
„scenarijaus“ pasikartojimo, kurio baigtis nenuspėjama, tačiau bet kuriuo atveju pareikalaus
iš žmonijos dar didesnių aukų negu buvo paaukota dvidešimtajame amžiuje.
Ar galima išvengti tokių nepageidautinų ir galinčių tapti net pražūtingomis didelei
daliai visuomenės pasekmių?
Mūsų atlikto prognostinio galimų visuomenės raidos variantų modeliavimo rezultatai rodo,
jog galima, jei bus pakeistos dabar Lietuvoje ir pasaulyje egzistuojančios valdymo sistemos ir
žmonių santykių reguliavimą į savo rankas paims patys žmonės, t.y. pati visuomenė,
pereidama prie savivaldos ir tiesioginės demokratijos.
Sunku pasakyti, kaip greitai tai pavyks padaryti. Dabartinių autokratinių ir taip vadinamos
„atstovaujamosios demokratijos“, tik imituojančios visos visuomenės atstovavimą, bet
Nesuteikiančios jai galimybės dalyvauti valstybės valdyme ir reikalauti iš valstybės pareigūnų
atsakomybės už savo veiklos klaidas ir piktnaudžiavimus, santvarkų apologetai teigia, jog tiesioginė
demokratija ir pačios visuomenės savivalda valstybės lygyje yra utopijos, kurių realizuoti
neįmanoma, todėl bet kokie bandymai pakeisti dabar egzistuojančią finansinio kapitalo valdžią į
pačios visuomenės demokratinę savivaldą yra ne tik beprasmiai, bet net žalingi ir pavojingi, nes
„tamsių masių akla savivalė yra nepalyginamai blogiau negu apsišvietusių finansinės oligarchijos
magnatų išmintingas vadovavimas“!
Ši nuomonė intensyviai skleidžiama, nors tie, kurie ją platina, puikiai žino, jog ji – sąmoningas
melas, skirtas „runkelių“ minios mulkinimui. Jau minėtojo modeliavimo rezultatai
rodo, kad taip mulkinti seksis ne ilgai: jau po 12-15 metų pasaulis susidurs su tokiomis
finansiniam kapitalizmui būdingų finansinių machinacijų pasekmėmis, kurios privers
suabejoti „apsišvietusių finansistų išmintimi“ ne tik „runkelius“, bet ir pačius finansistus.
Melas yra ir tai, jog tiesioginė demokratija valstybės valdyme yra neįmanoma.
Pateiksiu keletą pavyzdžių, patvirtinančių šį mano teiginį.
Pirmas pavyzdys. Šveicarijoje jau keletą šimtmečių egzistuoja visuomenės savivaldos
sistema jos kantonuose, kuri nors ir nėra ideali, tačiau padeda šveicarams puikiai tvarkytis savo
šalyje. Nors sprendimai priimami paprastų piliečių tiesioginiu balsavimu, tačiau „tamsiosios jėgos“
jų šalies neužvaldė.
Antras pavyzdys. Jau vien iš to, kad žmogaus protas padėjo žmogui užimti mūsų planetos
gyvūnijoje tą vietą, kurią žmonės dabar užima, galima padaryti išvadą, jog žmogaus smegenys,
susidedančios iš l013-l 019 neuronų, yra pakankamai tobulai organizuota valdymo sistema.
O juk smegenys tvarkosi naudodamos tiesioginės demokratijos principą: jose nerasime
„vyriausiojo neurono“ – „neuronų karaliaus“ ar „neuronų prezidento“, kurie būtų „visų smegenų
vadovais“ ar „valdovais“. Priimant sprendimus neuronai jungiasi į domenus, kuriuose vyksta
„tiesioginis balsavimas“. Pirminiai domenai jungiasi į jau stambesnius antrinius domenus, kuriuose
taip pat nėra „neuronų – viršininkų“, kaip jų nėra ir pirminiuose domenuose. Antriniuose
domenuose „balsavimas“ vyksta pirminių domenų lygyje. Analogiškai jungiasi antriniai domenai
ir t.t. Tokiu būdu „iš apačios į viršų“ formuojasi smegenų savivaldos sistemos struktūra, primenanti
smulkesnių „kinietiškų dėžučių“, įdedamų į stambesnes „kinietiškas dėžutes“, daugiaešeloninės
hierarchinės sistemos struktūrą. Susidarę neuronų tinklai sugeba priimti sprendimus, išreiškiančius
mūsų mintis, ir, naudodamiesi signalais, ateinančiais iš receptorių, formuoti signalus, siunčiamus
efektoriams.
Trečias pavyzdys – kompiuteriniai tinklai, internetas. Šie tinklai, panašiai kaip ir neuronų
tinklai, veikia kaip save organizuojanti sistema ir veikia „labai demokratiškai“: tinklas gali plėstis,
veikiamas iniciatyvos, ateinančios „iš apačios“, t.y. prisijungiant naujiems vartotojams ne pagal
komandą, ateinančią iš „viršuje“ egzistuojančio ir „galinčio leisti ar neleisti“ „elito“, o pagal paties
vartotojo priimamą sprendimą.
Svarbu pažymėti, jog informacinių tinklų, apimančių visą planetą atsiradimas ne tik
įrodo saviorganizacijos ir savivaldos egzistavimo galimybę, bet ir sudaro sąlygas žmonių
visuomenei pereiti prie tiesioginės demokratijos ir saviorganizacijos metodų taikymo
visuomenės savivaldos sistemose.
Juk, naudojantis šiuolaikine informacine technika ir šiuolaikinėmis informacinėmis
technologijomis, tampa įmanoma greitai ir pakankamai pigiai organizuoti visuomenės
apklausas bei referendumus, jungti įvairiose vietose esančius žmones į sudėtingų sprendimų
priėmimo tinklus ir „kolektyvinio proto“ sistemas, kuriose dirbtinio intelekto sistemos padeda
komunikuoti natūralaus intelekto sistemoms – žmonių protams, sujungdamos juos į
kompleksinį „kolektyvinį protą“, žymiai galingesnį ir todėl žymiai išmintingesnį už savo
komponentės – atskirų žmonių protus.
Netiesa ir tai, jog „minios sprendimai“ visada bus blogesni, mažiau išmintingi, mažiau
humaniški negu „apsišvietusių turtuolių“ ar finansiniam kapitalui tarnaujančių ministrų,
prezidentų ar generolų, jau nekalbant apie tokius diktatorius kaip Hitleris ar Stalinas.
Nemanau, kad kareiviai, metami į „elito“ sukeltų karų ugnį kaip „patrankų mėsa“, būtų
suinteresuoti inicijuoti karus tarp valstybių ir jų dauguma prabalsuotų už tai, kad karų skaičius
daugėtų ir didėtų karuose žuvusiųjų skaičius. Karus sugalvoja ir skelbia ne ,.akla tamsi runkelių
minia“, o „elitu“ ir „tautos žiedu“ pasivadinę „valstybinio masto veikėjai“, kurie patys į karo
ugnį neina ir savo bei savo artimųjų gyvybe nerizikuoja.
Nors branduolinį ginklą turėjo abi dvidešimtajame amžiuje vykusio „Šaltojo karo“ pusės,
bet jis nebuvo panaudotas ir abi pusės apsiribojo „lokaliniais karais“ Korėjoje, Vietname ir
Afganistane, kurie negrėsė tuos karus inicijavusių „elito“ atstovų gyvybei, sveikatai ir gerovei, nes
tuose karuose ant karo aukuro buvo aukojami ne „elito“, o „tamsios masės“ atstovai.
Branduolinio karo atveju nukentėtų ne tik kareivėliai, bet ir generolai, ir karą paskelbę
valstybių vadovai. Todėl tie vadovai, nenorėdami rizikuoti savo gyvybėmis ir sveikata, sugebėjo
tokio karo paskelbimo išvengti. Ir tai natūralu.
Nemanau, kad paprastos liaudies atstovams savo gyvybė, sveikata ir gerovė yra mažiau
brangi negu „elito“ atstovams. Todėl esu įsitikinęs, kad tiesioginės demokratijos sąlygomis,
sprendimų, bloginančių žmonių gyvenimo sąlygas, sveikatos apsaugą, švietimo ir socialinio
aprūpinimo sistemas, ne padaugėtų, o sumažėtų ir vargu ar būtų įmanoma dar labiau didinti
neproporcingai dideles pajamas gaunančiųjų algas ir bankų pajamas bei jų akcininkų
dividendų milžiniškas sumas vos galą su galu suduriančių mažas pajamas gaunančių dar
didesnio jų skurdinimo sąskaita. Visuomenės savivaldos ir tiesioginės demokratijos sąlygomis
viešumo ir socialinio teisingumo tikrai padaugėtų, o slaptų klastingų sandorių bei finansinių
spekuliacijų, leidžiančių pralobti nieko nesukuriant, o tik tiesiogiai ar netiesiogiai apvagiant
valstybę bei jos piliečius, manau, žymiai sumažėtų. Pasikeistų bendras visos šalies gyvenimo
lygis ir moralinis klimatas, atsirastų daugiau pasitikėjimo savo jėgomis ir savo valstybe,
daugiau optimizmo ir patriotizmo.
Reziumuodamas šiame straipsnyje jau išsakytas mintis, kartoju: jau egzistuoja techninės
sąlygos, reikalingos perėjimui prie tiesioginės demokratijos metodais veikiančių visuomenės
savivaldos sistemų kūrimo ir jų efektyvaus funkcionavimo, taip pat egzistuoja politinės
sąlygos tam, kad tas perėjimas būtų įvykdytas taikiai ir demokratiškai, nes dabartinės taip
vadinamosios „atstovaujamosios demokratijos“ santvarkos, nors iš tikrųjų ir neatstovauja
visos visuomenės, tačiau leistų pasireikšti visuomenės valiai, jei visuomenė to panorėtų ir
sugebėtų susiorganizuoti. Toks perėjimas prie visuomenės savivaldos valstybių bei jų regionų
valdyme būtų didelis žingsnis žmonių visuomenėje egzistuojančių santykių tobulinimo link,
visuomenės pilietinio sąmoningumo ir kūrybinio aktyvumo didinimo link.
Tačiau vien tik techninių ir politinių sąlygų buvimas dar negarantuoja, kad toks
visuomenės daugumos progresui labai naudingas perėjimas nuo atstovaujamosios demokratijos
imitavimo prie visuomenės daugumos aktyvaus dalyvavimo valstybės valdyme, o vėliau – ir prie
tiesioginės demokratijos metodų taikymo įvyks pats savaime ir visiškai taikiai, be smurto ir
prievartos recidyvų, būdingų daugeliui revoliucijų.
Labai svarbu, kad perėjimui būtų morališkai ir politiškai pasiruošusi pati
visuomenė, nes tokį savo vaidmens pakeitimą valstybės valdyme taikiu būdu gali padaryti tik
ji pati, o kad tokio radikalaus vaidmens pakeitimo pasekmės neprivestų prie chaoso ir dar
didesnio neteisingumo protrūkių, prieš tai turi pasikeisti ir visuomenės daugumos mąstymas,
jos pilietinis sąmoningumas.
Tikėtis, kad perėjimą nuo atstovaujamosios demokratijos prie tiesioginės demokratijos
organizuos dabartinė Lietuvos valdžia ar joje esantys politinių partijų vadai, yra daugiau negu naivu.
Jei jie to būtų norėję, tai būtų padarę tuoj pat po Sovietų Sąjungos žlugimo ar Lietuvos
valstybės nepriklausomybės atkūrimo paskelbimo, kada tai padaryti buvo žymiai lengviau. Juk tada
Lietuvos visuomenės dauguma buvo labai pakiliai nusiteikusi, labai vieninga ir aktyvi, pasitikėjo
savo jėgomis ir savo lyderiais, tikėjo šviesia Lietuvos ir pasaulio ateitimi, turėjo didelį moralinį (ir
ne tik moralinį) pasaulio progresyviųjų jėgų palaikymą. Apie tai aš dar l99l-aisiais metais Sausio
13-osios Brolijos vardu rašiau jau minėtame laiške LR AT ir LR MT Pirmininkams, bandydamas
įtikinti juos, kad labai pageidautina ir net būtina pasinaudoti tokiu taip retai istorijoje pasitaikančiu
šansu, kada Lietuva galėtų padaryti svarų įnašą ne tik į savo, bet ir į viso pasaulio istoriją.
Deja, toks žingsnis nebuvo padarytas ir dabar tokių sąlygų jau nebėra. Vargu ar jos kada
nors pasikartos.
Dabar, praėjus šešeriems metams nuo to laiko, kai per visos visuomenės sukaupto
turto išsidalijimo laikotarpį, taikliai pavadintą „prichvatizacijos“ laikotarpiu, visuomenės dauguma
buvo apvogta ir nuskurdinta, paverčiant ją pigia „darbo jėga“, privalančia tarnauti užsienio ir
saviems „apsukruoliams“, Lietuvos visuomenė tampa vis labiau suskaldyta ir supriešinta, vis labiau
nusivylusi, niekuo nebepasitikinti ir politiškai pasyvi.
Todėl dabar pakelti Lietuvos visuomenę naujam Sąjūdžiui, kad šis atstatytų pažeistą
teisingumą ir pratęstų Atgimimo Sąjūdžio taip sėkmingai pradėtą, bet nebaigtą mūsų valstybės ir
visuomenės tautinio, kultūrinio, moralinio ir ekonominio atnaujinimo kuriamąjį darbą,
priversdamas Lietuvos valstybės valdžią atšaukti neapgalvotai priimtus antivisuomeninius
įstatymus ir sudaryti sąlygas aktyviam visuomenės dalyvavimui, atkuriant savo valstybę, yra jau
labai sunku.
Dabar didelė dalis aktyviųjų valstybės piliečių* yra sugundyta atsiradusiomis
galimybėmis lengvai bei greitai praturtėti ir visa galva metėsi į asmeninės materialinės
gerovės kūrimą visais leistinais ar net neleistinais metodais. Jie nebeturi nei laiko, nei noro
užsiiminėti visuomenine veikla ir ką nors keisti mūsų visuomenės gyvenime, nes yra
patenkinti atsiradusia privačios veiklos laisve bei egzistuojančia asmeninio turto kaupimui
palankia santvarka. Jiems bedarbystės ir pigios „darbo jėgos“ atsiradimas – ne tik leistini, bet
ir naudingi (o todėl – ir pageidautini) reiškiniai.
Kita dalis aktyviųjų piliečių, siekdami asmeninės karjeros prie „valdžios lovio“,
įsijungė į politinių partijų steigimo varžybas. Įvairios partijos ir partijėlės Lietuvoje
pradėjo dygti kaip grybai po šilto lietaus, nes ko ne kiekvienas aktyvesnis veikėjas
pasijuto politiku, vertu turėti „nuosavą partiją“. Tokiems „politikams“, kuriems
asmeninės ambicijos yra
svarbiau negu visai visuomenei aktualūs reikalai, pirmoje eilėje rūpi jų asmeninė karjera ir
asmeninė gerovė. Visuomeniniais interesais jie savo priešrinkiminėse kalbose tik prisidengia,
kad suviliotų rinkėjus ir kad padidintų savo „patekimo į valdžią“ šansus. O sėkmingai
laimėjus rinkimus, rūpinimuisi kuo nors kas neduoda asmeninės naudos dažniausiai jau
nebelieka nei laiko, nei noro.
Nemaža dalis aktyvesnių piliečių, nesugebėjusių patekti nei į pirmąją, nei į antrąją
grupę, bando ieškoti laimės užsienyje emigruodami į tas šalis, kuriose už darbą mokama
daugiau. Kadangi turtingosioms valstybėms tai naudinga, nes jos galima sakyti už dyką gauna
Lietuvos gyventojų pastangomis ir lėšomis užaugintą ir išmokslintą pigią „darbo jėgą“, tai, jei
gyvenimo sąlygos Lietuvoje nepagerės, jos visuomenės darbingosios ir aktyviosios dalies
emigracija tik didės. Kai Lietuva, dabar esanti tik asocijuota Europos Sąjungos nare, taps jos
tikrąja nare ir sąlygos emigracijai pasidarys dar palankesnės, gali nutikti taip, kad prasidės
Lietuvos „išsivaikščiojimas“, pavojingas mūsų valstybei ir lietuvių tautai ne tik ekonominiu
bet ir geopolitiniu atžvilgiu. Gali prasidėti net Lietuvos kolonizacija, kai turtingos užsienio
firmos, prisipirkusios pigios lietuviškos žemės ir pristeigę Lietuvoje savo filialų pradės kviesti
į Lietuvą pigią „darbo jėgą“ iš Afrikos, Azijos ir Pietų Amerikos šalių bei perkeldinėti turkų,
arabų ir kitų islamą išpažįstančių ir nenorinčių integruotis į Europos krikščioniškąją
bendruomenę savo darbuotojų perteklių iš Vakarų Europos į ES priklausančias Rytų Europos
šalis.
Dar viena (tačiau jau visai negausi) aktyviųjų Lietuvos piliečių dalis, pastebėjusi, kad
Sąjūdžiui sukilus, Lietuvos gyvenimas pasuko ne pačiu geriausiu keliu, bando paveikti Lietuvos
politinės ir ekonominės raidos kryptį ir taisyti jau padarytas klaidas. Mano šiame straipsnyje
minėtieji laiškai, rašyti Sausio 13-osios Brolijos vardu ir asmeniškai, – tokių bandymų pavyzdys.
Nei šie mano, nei kitų piliečių panašūs bandymai jokių apčiuopiamų rezultatų nedavė:
Lietuvos valdžioje sėdintys ponai liko akli ir kurti, kad iš savo Olimpo pamatytų „kažkur žemai
knibždančius“ Lietuvos piliečius ir išgirstų jų balsą. Viskas vyksta pagal užsienio „ekspertų“
padiktuotą scenarijų, kurį būtų galima apibūdinti jau „klasika“ tapusiu posakiu: „Šunys loja, o
karavanas eina“. Net sovietmečiu į kritiką, einančią „iš apačios“, įsiklausydavo ir už ją neretai
net į kalėjimus sodindavo, o dabar – „nulis dėmesio“, lyg tavęs iš viso nebūtų.
Taip, valdant ambicingiems nemokšoms ir savanaudžiams, pasivadinusiems
.,politikais“, buvo išparceliuota beveik visa Lietuvos pramonė, vienas didžiausiųjų Europoje
Lietuvos prekybinis laivynas, nusmukdytas žemės ūkis, kultūra, sveikatos apsaugos, švietimo ir
mokslo sistemos, nuskurdinta nemaža dalis šalies gyventojų.
Buvo bandymų kurti visuomeninius judėjimus, kurie turėjo pažadinti Lietuvos žmones
iš būsenos, kurią buvęs Lietuvos finansų ministras Romualdas Sikorskis buvo pavadinęs „veršių,
vedamų į skerdyklą“ būsena, tačiau visi tie bandymai irgi nedavė jokių rezultatų.
Pavyzdžiui, Kovo ll-osios Akto signataras Antanas Karoblis, subūręs nemažą grupę
bendraminčių (kurių tarpe turėjo garbę būti ir šių eilučių autorius) l995-aisiais metais buvo įkūręs
visuomeninį judėjimą „Lietuvos Sambūris“, kurio tikslas – atgaivinti bei pratęsti subyrėjusio
Sąjūdžio veiklą ir įtraukti į Lietuvos valstybės valdymą plačius Lietuvos visuomenės sluoksnius,
ypač aukštos kvalifikacijos specialistus bei mokslo atstovus, o taip pat užsienio lietuvių
bendruomenių deleguotus specialistus-konsultantus.
Nors „Lietuvos Sambūrio“ steigiamajame suvažiavime dalyvavo daug žinomų ir
Lietuvai nusipelniusių žmonių, o vienu iš pagrindinių pranešėjų buvo žymus JAV lietuvių
federacijos „Santara-Šviesa“ veikėjas Valdas Adamkus, kurį „Sambūris“ norėtų matyti kandidatų į
Lietuvos prezidentus sąraše, o „Sambūrio“ iniciatyvinėje grupėje užsienio lietuvius atstovavo 1940-
ųjų birželio sukilimo Kaune štabo narys, dabar į Lietuvą sugrįžęs Venesueloje esančių naftos
verslovių savininkas Gediminas Orentas, į tame suvažiavime priimtas rezoliucijas bei
rekomendacijas, išreiškiančias aukštos kvalifikacijos specialistų pasiūlymus bei nuskriaustų
visuomenės sluoksnių reikalavimus, oficialioji Lietuvos valdžia niekaip nereaguoja, lyg jų ir
nebūtų. Ir vėl: „Šunys loja, o karavanas eina…“. Kadangi „Sambūriui“ nepavyksta tapti masišku
visuomeniniu judėjimu, tai atrodo, jog jis pasmerktas tyliam vegetavimui kaip ir „Sąjūdžio“ vardu
pasivadinę buvusio galingo „Sąjūdžio“ likučiai. Nedidelės aktyvių inteligentų grupės nesugeba
pasiekti „kritinės masės“, kuri galėtų suburti nusivylusią, apgautą visuomenę ir joje veikiančias dar
silpnas profesines sąjungas.
Nedavė lauktų rezultatų ir Lietuvos Nepriklausomybės Akto signataro buvusio Krašto
apsaugos ministro Audriaus Butkevičiaus ir Miškų ūkio ministro Vaidoto Antanaičio suburtos
grupės mokslininkų sukurtos tikslinės programos Lietuvos ekonomikos efektyvumui didinti, nes
Lietuvos vyriausybė jomis nepanoro pasinaudoti. Nei LR Seimo pirmininkui V. Landsbergiui, nei
LR Ministrui Pirmininkui G. Vagnoriui tų programų nereikėjo, nes jie vykdė užsienio
konsultantų sukurtas programas, skirtas Lietuvos pavertimui išsivysčiusių Vakarų valstybių
tarnaite. Tam, kad užsitikrintų sau pasaulio galingųjų globą ir paramą, jie nepagailėjo nieko,
net savo bendrapiliečių daugumos gerovės.
Akivaizdu, kad iki tol, kol kai kurių patriotiškai nusiteikusių Lietuvos mokslo ir
kultūros atstovų keliami reikalavimai keisti valstybės valdymo politiką
netaps daugiatūkstantinės protestuojančios minios reikalavimais, niekas Lietuvoje
nepasikeis. O suburti tokią minią gali tik arba labai drastiškas visuomenės įskaudinimas
ir nuskurdinimas, arba pakankamai didelės gerai organizuotos iniciatyvinės grupės,
įgijusios didelį visuomenės pasitikėjimą, gerai argumentuotas aiškinamasis darbas, ugdant
visuomenės pilietiškumą.
Pirmasis atvejis, kaip rodo modeliavimo rezultatai, gali ateiti po 25-35 metų. Ir
jis būtinai ateis, jei pasaulio galingieji neįsiklausys į mokslo atstovų perspėjantį balsą ir
nepakeis savo politikos į protingesnę. Juk dabartinis finansinis kapitalizmas, gaunantis
milžiniškus pelnus iš nieko nesukuriančių finansinių machinacijų, negali nenuskurdinti plačių
visuomenės sluoksnių ir nesugebės susidoroti su „demografinio sprogimo“ bei artėjančių
ekologinių katastrofų keliamomis problemomis. Tačiau tas atvejis – labai pavojingas, nes
nuskurdintos alkanos minios sukilimas gali tapti dar ir kruvina socialine katastrofa. Todėl
neverta rizikuoti, laukiant, kol pasaulis pasieks tokią būseną.
Belieka orientuotis į antrąjį atvejį. Tačiau dabar Lietuvoje, kai aktyviųjų jos piliečių
gretos taip susiskaldė, labai sunku suburti pakankamai didelę iniciatyvinę grupę, sugebančią
pažadinti visuomenę ir sukurti galingą daugiatūkstantinį taikų visuomeninį judėjimą, sugebantį
išreikalauti iš valdžios referendumų ir rinkimų įstatymų pakeitimus, leidžiančius pačiai visuomenei
deleguoti į savivaldybes ir Seimą savo pasirinktus atstovus, o ne rinktis iš „viršuje“ sudarytų sąrašų
eiliniams rinkėjams nepavaldžius žmones – “ponus ant savo galvų“.
Kad didžiajai visuomenės daliai taptų aktualūs tokie politiniai reikalavimai, ji
turi politiškai subręsti, o tam reikia daug laiko ir ilgo aiškinamojo darbo. Taip galima ir
pirmojo atvejo pavojų sulaukti! Tą visuomenės brendimo procesą galima žymiai paspartinti
ir tuo pačiu metu žymiai palengvinti sunkiai besiverčiančios didelės dalies visuomenės
gyvenimą, visuomenei organizuojantis į savivaldos pagrindais veikiančias bendrijas,
padedančias žmonėms spręsti jiems jau dabar aktualias ekonomines problemas.
Pavyzdžiui, kaimuose smulkieji ūkininkai galėtų burtis į kooperatyvus, kurie sugebėtų
pirkti žemės ūkio darbams atlikti reikalingą techniką, tampančią bendra visų kooperatyvo narių
nuosavybe. Ta technika bendru sutarimu nustatyta tvarka galėtų savo ūkiuose naudotis visi
kooperatyvo nariai, žymiai padidindami savo darbo našumą ir gaminamos produkcijos kokybę.
Kooperatyvas galėtų turėti nuosavą pieninę, grūdų džiovyklą. žemės ūkio produktų parduotuvę
kokiame nors mieste ir tokiu būdu mažiau priklausytų nuo suktų supirkėjų.
Tokie žemės ūkio kooperatyvai galėtų sudarinėti tiesiogines sutartis su savo
vartotojais bei ūkininkams reikalingų prekių gamintojais, aprūpindami pastaruosius šviežiais ir
nebrangiais žemės ūkio produktais ir gaudami iš jų pigesnėmis kainomis reikalingas pramonines
prekes. Išloštų abi pusės, nes išvengtų abi puses išnaudojančių didelę dalį jų galimų pelnų
suryjančių godžių tarpininkų „paslaugų“.
Į panašius kooperatyvus ir bendrijas galėtų burtis ir miestų bei miestelių s mulkieji
verslininkai bei daugiabučių namų gyventojai. Tik tada jie pajėgtų konkuruoti ir kaip lygūs su
lygiais bendrauti su stambaus kapitalo atstovais, pigiau ir greičiau tenkinti savo buitinius bei verslo
poreikius, savitarpio mainų ir savitarpio pagalbos būdu atlikdami reikalingus remontus, statybas,
suteikdami vienas kitam transporto ir komunalines paslaugas, apsikeisdami savo gaminama bei
parduodama produkcija, išvengdami didelę dalį pajamų pasisavinančių tarpininkų išnaudojimo.
Stengdamiesi nepatekti į finansinę priklausomybę nuo didelių pelnų siekiančių galingų
bankų, kooperatyvų ir bendrijų nariai galėtų steigti savitarpio pagalbos taupomąsias kasas, kredito
unijas ir bankelius, kuriuose, reikalui esant, lengvatinėmis sąlygomis galėtų gauti paskolas bei
laikytų savo santaupas.
Tokie savitarpio pagalbos kooperatyvai ir bankeliai buvo pradėję plisti jau
„smetoninėje“ Lietuvoje, o dabar jie yra gana populiarūs Skandinavijos šalyse, ypač Danijoje.
Manau, jog ir Lietuvoje jie galėtų suvaidinti svarbų vaidmenį smulkiajame ir vidutiniame versle bei
eilinių gyventojų savitarnoje. Izraelyje tokie kooperatyvai, vadinami kibucais, atsirado dar 1909-
aisiais, o l956-aisiais metais jau veikė apie 2000 kibucų. Dar vėliau jie pradėjo jungtis į
stambesnius kibucus, todėl jų skaičius pradėjo mažėti, tačiau didėjo jų gamybos apimtys ir svoris
valstybės ekonomikoje. Dabar kibucuose gyvena apie 2,6% Izraelio gyventojų, tačiau jie pagamina
apie 40% šalies žemės ūkio ir 7,7% pramonės produkcijos. Kodėl negalėtų kažkas panašaus į
kibucus egzistuoti ir Lietuvoje?
Susikūrus savivaldai žemutiniame lygyje, bus žymiai lengviau pereiti prie
savivaldos ir aukštesniuose valstybės ir jos ekonomikos valdymo lygiuose, todėl kooperacijos
ir profesinių sąjungų stiprinimas yra tas kelias, kuris padės paprastiems Lietuvos piliečiams
ne tik spręsti jiems aktualias ekonomines problemas, bet ir ugdys jų politinį sąmoningumą, jų
supratimą, kad gerinti gyvenimą savo valstybėje jie ne tik gali, bet ir privalo, kad valstybės
kuriamos ne tam, kad priverstų žmones tarnauti savo valdžią primetantiems valdininkams bei
tų valdininkų turtingiems globėjams, bet tam, kad piliečių darbu išlaikomi valstybės
tarnautojai tarnautų valstybės ir jos regionų visuomenei, palaikydami įstatymais nustatytą
tvarką bei organizuodami visuomenei reikalingus bendrus darbus.
Kad toks supratimas greičiau atsirastų visų Lietuvos piliečių galvose ir po to
taptų jų pilietine valia, pasireiškiančia tuo, kad piliečiai, jausdami atsakomybę už save ir juos
supantį pasaulį, patys pradėtų laisva savo valia kurti sau taisykles, kurių laikydamiesi jie ne
tik nekenktų nei sau, nei kitiems, nei gamtai, bet padėtų sau ir kitiems daryti savo, kitų ir
gamtos gyvenimą turiningesnį ir gražesnį, turi ypač pasirūpinti mokslo, švietimo ir kultūros
darbuotojai bei žiniasklaidos atstovai, skleisdami visuomenės pilietinį sąmoningumą ugdančią
informaciją ir savo asmeniniu pavyzdžiu rodydami, koks turėtų būti kiekvienas save ir kitus
gerbiantis visuomenės narys.
Pavyzdžiui, mes, aukštųjų mokyklų dėstytojai, privalome stengtis, kad mūsų studentai
įgytų sugebėjimą ir norą nuolat tobulinti save ne tik kaip tam tikros srities specialistą ar įvairių
sričių specialistų kolektyvinio darbo organizatorių-dženeralistą, bet ir kaip aktyvų visuomenės narį,
sąmoningą savo valstybės pilietį, jaučiantį atsakomybę už tai, kas ir kaip vyksta jo aplinkoje, jo
valstybėje ir pasaulyje, ir todėl nuolat besistengiantį taip keisti save ir savo aplinką, kad kiekvieną
vakarą galėtų pasakyti sau, ką vertingo konkrečiai šiandien yra padaręs, dėl ko ši jo gyvenimo diena
turėjo prasmę.
Dar vaikystėje man įsiminė Kėdainių mokytojo S. Tijūnaičio redaguojamame vaikų
žurnalėlyje „Kregždutė“ perskaitytas eilėraštukas apie nulius ir vienetus:

„Jei prirašysim nulių,
Tai nuliai ir tebus.
Nors jų bus milijonai,
Turėsim tik nulius.

Bet vienetą pridėję
Prie nulių iš pradžių,
Turėsim milijonus
Tada iš nulių tų.

Tik gaila, kad pasauly
Tų vienetų mažai:
Tarp nulių milijonų
Sutinkam juos retai.“

Mums, dėstytojams, derėtų stengtis išugdyti kuo daugiau sugebančių mąstyti ir
tobulinti save ir pasaulį „vienetų“, galinčių savo pavyzdžiu padėti kitiems „iš nulių irgi tapti
vienetais“, siekiančiais, kad pasaulis būtų gražesnis ir žmonių gyvenimas – prasmingesnis.
Kai, keisdami save ir savo aplinką, savo pavyzdžiu paskatinsime ir kitus tobulėti ir
tobulinti pasaulį, tai po kurio laiko gali atsitikti taip, kad tokių pokyčių būtinybę suvoks dauguma.
Tada tikrai pasikeis pasaulis ir gyvenimas jame.
Žinoma, šlapias laužas nebūtinai užsidega nuo pirmojo degtuko. Kartais tenka
paaukoti labai daug degtukų, kad laužas užsiliepsnotų.
Bet jei nebūtų bandymų tą laužą uždegti, vargu ar jis kada nors pats savaime
užsidegtų?
Kad žmonių pasaulis pradėtų gyventi išmintingiau, bandykime ieškoti jo
tobulinimo kelių ir, juos suradę, bandykime jais eiti, vesdami paskui save kitus.

Algirdas Šukys, 1997-10-15, Vilnius

P.S.1. Straipsnio „Ką daryti kitaip, kad būtų kitaip“ tekstas iki šiol niekur
neišspausdintas. Jis platinamas tik internetu, o taip pat kopijomis (kaip „samizdatas“ sovietiniais
laikais).

P.S.2. Pridedu keletą savo straipsnelių bei pranešimų įvairiose konferencijose tekstų,
kuriuose išdėstytas mano požiūris kai kuriais svarbiais tų dienų, kuriomis tie straipsneliai buvo
rašomi, Lietuvai klausimais. Man atrodo, jog tie klausimai aktualūs ir šiandien.
Kartu pridedu ir kelias iškarpėles iš rusiškos spaudos kurias man atsiuntė buvę mano
Studentai ir bendradarbiai. Jas įdėjau todėl, kad tos iškarpėlės liudija, jog galima įgyvendinti
naudingas idėjas, jei jos tikrai naudingos, nežiūrint į tai, kad iš pirmo žvilgsnio jos gali pasirodyti
utopistinėmis. Tik labai gaila, jog tai, ką pavyko įgyvendinti Vakarų Sibire, nepavyskta įgyvendinti
savo gimtame krašte. Neveltui, matyt, sakoma, jog „savam krašte pranašu nebūsi“.

P.S. 3. Šiandien sukanka lygiai 70 metų nuo mūsų šeimos pirmosios tremties pradžios.
Skaudu, kad dabar mūsų tauta tremiasi pati dar didesniais tempais negu mus trėmė okupantai.
Pildosi pačios „juodžiausios“ prieš dvidešimt metų mano atlikto sisteminio modeliavimo
prognozės, išsakytos ponams Vytautui Landsbergiui ir Gediminui Vagnoriui 1991-10-06 rašytame
laiške, kurio kopiją idėjau į šį rinkinėlį. Mūsų šalis jau tapo „bananine respublika“. Štai ką reiškia
vadovautis užsienio „konsultantų“ „patarimais“!
Kol dar ne visai vėlu, būtina žadinti tautą iš ją apėmusio sąstingio. Būtina pradėti kurti
valstybės valdymo sistemą tikrai demokratiškai – „nuo apačios“. Ar išgirs tauta pavojaus varpo
garsą? Tikėkime savo tauta ir veikime!

2011-06-14