Algirdui Šukiui - 90.
Algirdas Šukys |
Ši marga mozaika, sudaryta iš beveik prieš septynias dešimtis metų regėtų vaizdų, perkeltų iš mano atminties į kompiuterinę atmintį, ir perpinta su dar anksčiau – mano vaikystėje – bei vėliau – jau kalėjimuose, antrosios tremties metais ir po jų vykusių įvykių atspindžiais, atsirado kaip papildytas išplėtimas jau antrą dešimtį toje atmintyje saugomų atsiminimų, pavadintų „Gulago voratinklyje“ ir įrašytų į mano tinklalapį internete adresu http://www.mif.vu.lt/~sukys.
Man gana dažnai nutinka taip, kad nepriklausomi vienas nuo kito ir, atrodo, net atsitiktiniai įvykiai savaime išsirikiuoja laike, susirišdami priežastiniais ryšiais, ir ta įvykių grandinė galų gale priveda prie to, jog įvyksta tai, kas, kaip vėliau pasirodo, ir turėjo įvykti, nors pačioje pradžioje apie tokią įvykių eigą ir mano vaidmenį joje ne tik negalvojau bei neplanavau, bet kartais tam net priešinausi.
Ne kartą teko girdėti, jog panašiai nutinka ir kitiems žmonėms. Vieni tai vadina „Dievo ranka“, antri – „lemtimi“, treti gi mano, jog mums tik atrodo, kad ta grandinė atsirado atsitiktinai, nes mes ne visada esame pajėgūs aprėpti visą tą daugybę mus supančių objektų, subjektų, įvykių ir procesų, pastebėti joje atsirandančius priežastinius ryšius ir dėsningumus, įžvelgti visame tame tam tikrą sistemą. Save patį priskirčiau šiai – trečiajai – grupei.
Čia pateikiamų atsiminimų perkėlimo iš mano atminties į kompiuterinę atmintį ir jų papildymo istorija – dar vienas konkretus pavyzdys, patvirtinantis ką tik išsakytas mintis.
Viskas prasidėjo nuo Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centro (LGGRTC) darbuotojų kreipimosi, išsakyto man, buvusiam tremtiniui, įpareigojančia forma, beveik nepaliekančia galimybės jų prašymo nepatenkinti. Rinkdami informaciją apie Lietuvos okupacijas ir jų padarinius, to centro darbuotojai susidūrė su keturis dešimtmečius užsitęsusia mūsų šeimos „odisėja“ ir, ja susidomėję, paprašė manęs aprašyti pagrindinius tos „odisėjos“ įvykius, stengiantis prisiminti ir paminėti kuo daugiau pavardžių tų Lietuvos piliečių, kuriuos teko sutikti tremtyse ir kalėjimuose, nes tokia informacija LGGRTC, pradėjusiam visų nukentėjusiųjų nuo sovietų ir nacių represijų registraciją, buvo labai reikalinga.
Atsižvelgdamas į LGGRTC renkamos informacijos paskirtį, savo atsiminimus apie tremtyse ir kalėjimuose praleistą laiką rašiau kaip fragmentišką santrauką, paminėdamas tik tai, kas, mano nuomone, galėjo būti reikalinga LGGRTC darbuotojams. Stengdamasis taupyti jų ir savo laiką, vengiau perteklinės informacijos apie man tada atrodžiusias nereikšmingas detales.
Dar prieš įteikdamas LGGRTC savo atsiminimų tekstą, sužinojau, kad mano bendraklasiai, su kuriais man po grįžimo iš pirmosios tremties teko mokytis Kupiškio gimnazijoje iki suėmimo ir antrosios tremties, nutarė išleisti jubiliejinį leidinuką ir norėtų, jog aš specialiai tam leidinukui parašyčiau straipsnelį apie save ir savo gyvenimą.
Nusprendęs vienu šūviu nušauti kelis zuikius, pasidariau jau parašytų atsiminimų keletą kopijų ir vieną įteikiau LGGRTC, o antrąją, atsižvelgdamas į buvusių gimnazijos abiturientų leidinuko paskirtį, šiek tiek papildžiau bei paredagavau ir perdaviau to leidinuko redakcinei komisijai. Toje komisijoje buvę literatai sugebėjo panašiems į ataskaitą mano atsiminimams suteikti literatūros kanonus atitinkančio apsakymo formą. Tekstas vietomis sutrumpėjo, vietomis pailgėjo, bet tapo gerokai „lyriškesnis“.
Kadangi Kupiškio gimnazijos auklėtiniai yra pasklidę po visą Lietuvą, tai jų sudaryto leidinuko egzempliorius pateko ir į tuomet Kaune ėjusio laikraščio „Patriotas“ redaktoriaus Jono Jusaičio akiratį. Susidomėjęs mano atsiminimuose aprašyta mūsų šeimos „odisėja“, J.Jusaitis kreipėsi į mane ir, gavęs mano sutikimą, suskirstė tuos atsiminimus į skyrelius, suteikdamas kiekvienam atitinkamą antraštę, o visam tekstui – tuo metu madingą ir intriguojantį pavadinimą – „Gulago voratinklyje“. Dar šiek tiek paredagavęs mano atsiminimų tekstą „Patrioto“ redaktorius patalpino juos internete – laikraščio tinklalapyje. Kartu patalpino ir keletą mano straipsnių, skirtų laikmečio aktualijoms, bei kreipimųsi į tuometinę Lietuvos valdžią ir net porą mano eilėraštukų.
Nors mano atsiminimams p.J.Jusaičio suteiktas atkreipiantis dėmesį pavadinimas ne visai atitiko tų atsiminimų turinį, nes mūsų šeimai grėsusių gulagų, kai aš, patyrusių kalinių pamokytas, karceryje paskelbiau bado streiką, galų gale pavyko išvengti, atsiperkant tik ilga kelione per Sovietų Sąjungos kalėjimus ir antrąja tremtimi, tas pavadinimas vis dėlto išliko, kadangi buvo įsitvirtinęs „Patrioto“ tinklalapyje ir kartu su laikraščiu jau buvo išplatintas. Todėl, kai Šarūnas Leonas, dar studentu būdamas pradėjęs tvarkyti mano tinklalapį internete ir pasiaukojančiai tebetvarkantis jį iki šių dienų, pasiūlė perkelti tuos atsiminimus į jį, nutarėme to pavadinimo nekeisti, kad neklaidintume skaitytojų, skirtingai pavadindami vieną ir tą patį tekstą.
Kadangi tie atsiminimai dėl jau anksčiau minėtų priežasčių buvo gana fragmentiški ir labai nepilni, tai mano žmona Daiva ir kiti giminaičiai, žinodami iš mano pasakojimų žymiai daugiau, nuolat priekaištaudavo man, jog aš savo pilietinę pareigą esu atlikęs ne iki galo ir privalau, kol dar esu gyvas ir galiu rašyti, papildyti tuos atsiminimus. Ji – Daiva – net diktofoną nupirko, kad būtų galima įrašinėti mano pasakojimus.
Aš visais įmanomais būdais stengiausi išsisukinėti nuo tokios daug laiko reikalaujančios veiklos, nes man atrodė, jog būtų nepateisinama švaistyti laiką asmeninių atsiminimų rašymui, kai to laiko niekaip neužtenka daug svarbesniam, mano nuomone, darbui – visuomeninei veiklai bei mokymosi priemonių studentams, kuriems aš dėstau, parengimui. Juk mano skaitomiems kursams vadovėlių lietuvių kalba nėra ir nenusimato, kad artimiausiu laiku kas nors kitas juos parašytų. Vargu ar aš būčiau suradęs laiko savo atsiminimų papildymui, jei tam nebūtų atsiradęs svarbią visuomeninę reikšmę turintis poreikis, kurį ignoruoti aš jau nebeturėjau moralinės teisės.
Atsitiko taip, kad šiais – jubiliejiniais - metais (šiemet sukanka lygiai septynios dešimtys metų nuo pirmosios mūsų tremties ir jau sukako lygiai dvi dešimtys metų nuo Sausio 13-osios įvykių, kurie, kaip ir tremtys, paliko gilią žymę ne tik mūsų tautos, bet ir mūsų šeimos bei mano asmeniniame gyvenime) man paskambino dokumentinio kino režisieriaus Arūno Matelio, pagarsėjusio unikaliais savo filmais (ypač – pelniusiu keliolika tarptautinių apdovanojimų filmu apie vėžiu sergančių vaikų dvasios stiprybę „Prieš parskrendant į Žemę“), asistentė Alma ir pakvietė į susitikimą su kino studijos vadovu.
Tas susitikimas prasidėjo netradiciškai ir įdomiai - nuo pokalbio apie sveikos penktojo laipsnio šaknies iš sveiko skaičiaus, turinčio dešimt ženklų, traukimą mintinai, t.y. naudojantis tik akimis ir galva. Pasirodė, jog metodais, leidžiančiais tokią operaciją atlikti, domisi ir režisierius A.Matelis, 1983 metais baigęs Vilniaus universitete „Taikomąją matematiką“. Ir jei aš būčiau grįžęs iš Vakarų Sibiro į Lietuvą metais anksčiau – ne 1983-jų, o 1982-jų metų vasaros pabaigoje – jis būtų tapęs mano studentu, ir mes būtume susipažinę beveik trimis dešimtmečiais anksčiau. Bet ir dabar bendrauti su režisieriumi buvo lengva ir paprasta: mes supratome vienas kitą iš pusės žodžio.
Palyginę jo ir mano taikomus tokios šaknies traukimo metodus, perėjome prie reikalo, dėl kurio ir buvau pakviestas. Pasirodė, jog režisierius ruošiasi kurti filmą apie tremtį ir, šiek tiek žinodamas apie mano „odisėją“, norėtų, jog aš detaliau papasakočiau apie tai, ypač apie pirmąją kelionę į tremties vietas bei pirmuosius tremties metus, nes įvairios detalės, kai kam iš pirmo žvilgsnio atrodančios nereikšmingomis, yra labai reikalingos, kuriant filmą, pakankamai autentiškai atkuriantį tų laikų atmosferą ir dvasią bei tremiamų ir ištremtų žmonių išgyvenimus, jų gyvenimo materialines sąlygas, jų moralinę ir psichologinę būseną.
Suprasdamas tokio filmo svarbą bei reikalingumą dabartinėms ir būsimoms jaunimo kartoms, kurioms sovietmetis su jo trėmimais ir kitomis represijomis – jau tolimais senais laikais kadaise buvusi ir dabar labai miglotai įsivaizduojama praeitis, tapusi jau istorija, aš sutikau papildyti savo atsiminimus, pateiktus „Gulago voratinklyje“, mano atmintyje išlikusiomis detalėmis, palikdamas spręsti apie jų reikšmingumą bei reikalingumą būsimojo filmo kūrimui pačiam to filmo režisieriui. Taip ir atsirado šis atsiminimų pluoštas, turintis jau kitą negu „Gulago voratinklyje“ paskirtį: kuo autentiškiau pateikti kuo daugiau detalių, kurios galėtų būti naudingos kuriant dokumentinius (ar artimus jiems vaizduojamų situacijų tikroviškumu) filmus apie jau praėjusius ir todėl jau primirštus laikus, kurių liudininkai vienas po kito jau išeina Anapilin, negrįžtamai nusinešdami su savimi ir savo bei to laikmečio tikrąją istoriją.
Manau, jog tą istoriją objektyviai užfiksuoti tų laikų tikrovę atspindinčiame filme, kol dar ne visai vėlu, kol dar liko tos istorijos dalyvių, galinčių pasidalinti savo prisiminimais, yra labai svarbu, tiesiog būtina, nes jau ir dabar kai kurie apsukrūs Lietuvos ir užsienio veikėjai , siekdami asmeninių ar tam tikrų grupinių tikslų, bando tą istoriją taip „perrašyti“, kad tų „raštų“ skaitytojai, nedalyvavę aprašomuose įvykiuose, susikuria apie juos tendencingai iškreiptą vaizdą, kuris ne tik ne informuoja, bet dezinformuoja. Tokia „istorija“ gali tik klaidinti ateinančias kartas ir dezorientuoti jas, kaip dabar gana dažnai dezorientuoja žmones iš daugybės ekranų bei ryškiai iliustruotų žurnalų puslapių plūstanti tendencinga informacija, propaguojanti kraštutinį individualizmą bei egoizmą, hedonizmą bei besaikį vartojimą, žiaurų smurtą ir palaidą gyvenimo būdą.
Iš tikrųjų mūsų kartos gyvenimas, nors ir buvo sunkus, o kartais - ir labai žiaurus, nebuvo beprasmis „prarastosios kartos“ gyvenimas, nors, žinoma, esant palankesnėms sąlygoms, mūsų karta galėjo žymiai daugiau pasiekti ir žymiai daugiau po savęs palikti. Bet, kaip ten bebūtų buvę, mes, nežiūrint nelengvų materialinių ir sunkių politinių sąlygų, pragyvenome prasmingą gyvenimą, žymiai turtingesnį įvykių ir išgyvenimų įvairove, turėjusi žymiai daugiau briaunų ir spalvų negu dabar kartais šabloniškai vaizduojama, norint dezorientuoti visuomenę, kad ji nepastebėtų dabartinio jos gyvenimo kultūrinio ir dvasinio skurdo, nesusimąstytų apie jo priežastis, o susimąsčiusi nepabandytų to, tik kai kam labai patogaus, gyvenimo keisti į teisingesnį ir prasmingesnį.
Benjaminas Franklinas yra pasakęs: „Tai, kas skaudina, ugdo“. Manau, jog šią mintį būtina pratęsti, nurodant, ką ugdo. Juk kartais skaudinimas ugdo poreikį susimąstyti, kodėl tiek daug skausmo mūsų planetoje, ir sugebėjimą, įveikus skausmą, pakilti aukščiau skaudintojo, bet kartais – ir norą keršyti, skaudinant skaudintoją ir tokiu būdu dar padidinant skausmo kiekį, kurio ir taip jau per akis. Kokį atoveikį pagimdys skaudinimas, priklauso nuo skaudinamojo dvasinės kultūros ir jo išminties. Daugumai mūsų kartos – pirmojo trėmimo kartos – atstovų užteko dvasinės kultūros ir išminties nepasirinkti kelio, didinančio skausmo kiekį, ir tai galėtų būti sektinu pavyzdžiu tiems, kurie atėjo ir ateis po mūsų. Tačiau labai gaila, kad dabar daugeliui iš mūsų, praėjusių labai skaudžią gyvenimo mokyklą, pritrūksta išminties, atsakomybės jausmo ir jėgų tam, kad ryžtingai pasipriešintumėme mūsų tautos moralinio, kultūrinio, ekonominio ir net fizinio žlugdymo procesui, kurį vykdo „tautos elitu“ pasivadinę naujieji kolaborantai, nesąmoningai (o neretai - ir sąmoningai) tarnaujantys naujiesiems, žymiai rafinuotesniems už sovietinius, okupantams, sugebantiems okupuoti šalis ekonomiškai bei antikultūriškai, pakeičiant seniau okupantų vartotą karinę jėgą kapitalo ir informacinės narkomanijos jėga. Kas, jei ne mes, tremtinių karta, sugebėjusi neišsigąsti sovietinių tankų Atgimimo Sąjūdžio laikais, privalome atverti akis begėdiškai mulkinamai ir išsivaikščiojimui pasmerktai mūsų tautai, pažadindami ją naujam Atgimimui? Tai mūsų šventa pareiga! Tik atlikę šią misiją, mes galėsime sau pasakyti: „Gyvenome ne veltui“.
Rašydamas savo prisiminimų papildymus ir atsimindamas jų paskirtį, aš stengiausi atvaizduoti visas – ir tamsiąsias, ir šviesiąsias – praėjusio mūsų gyvenimo puses, kaip jos man tada atrodė, nebandydamas jų nei dirbtinai ryškinti, nei dirbtinai gludinti, pritaikant prie dabar pučiančių įvairių krypčių „vėjų“. Todėl pakeičiau ir savo atsiminimų pavadinimą į tiksliau atspindintį jų turinį ir paskirtį, pavadindamas tuos atsiminimus trumpai – „Taip buvo...“.
Galėdamas padėti režisieriui A. Mateliui atlikti kilnų jo darbą, aš jaučiuosi ne tik pagerbtas, bet ir atliekantis pilietinę pareigą – prisidėti prie visų, praėjusių tremčių bei kalėjimų golgotas ir radusių prieglobstį ten, šaltoje Sibiro žemėje, ar jau čia, savo prosenelių bei savo vaikaičių tėvynėje, šviesaus atminimo įamžinimo to atminimo vertame filme, atkuriančiame jau išėjusių gyvenimo tiesą ir pateikiančiame ją tą filmą žiūrėsiantiems palikuoniams kaip išėjusių dovaną ir paveldą ateinantiems.
Dabar dažnai ir daug kalbama apie jaunimo patriotizmo ugdymo nepakankamą efektyvumą, apie tai, kad mokyklinėse programose ir vadovėliuose skiriama per mažai dėmesio tragiškiems XX a. Lietuvos istorijos įvykiams.
Manau, kad istoriškai teisingi, gilūs ir drąsūs meniniai filmai apie Lietuvos okupacijas, joje vykusias žudynes, trėmimus bei kitas represijas, apie politinių kalinių ir tremtinių gyvenimą, apie beveik dešimtį metų vykusį partizaninį karą po karo, apie mūsų tautos dvasinį pasipriešinimą priespaudai, Sovietų Sąjungoje prasidėjusios pertvarkos metais išsiliejusį į Atgimimo Sąjūdį, atvedusį į Lietuvos valstybės nepriklausomybės atkūrimą, duotų žymiai didesnį efektą negu formalus ir sausas istorijos faktų pateikimas, nes tokie filmai veiktų ne tik į protus, bet ir į jausmus, palikdami ryškesnį ir gilesnį pėdsaką bręstančio žmogaus sąmonėje ir pasaulėžiūroje.
Patriotizmo ugdymui nepakanka tik žinojimo. Reikia ir dvasinių išgyvenimų, ir konkrečios veiklos, skirtos ne tik istorinio palikimo išsaugojimui, bet ir dabartinio gyvenimo tobulinimui bei savo valstybės ateities kūrimui, kurioje dalyvaudamas kiekvienas Lietuvos pilietis galėtų pasijusti esąs savo šalies šeimininkas, atsakingas ne tik už savo, bet ir už visos savo valstybės ateitį. Jei šie mano atsiminimai nors šiek tiek prisidėtų prie pilietinės visuomenės Lietuvoje ugdymo, laikyčiau, kad jų parašymui sugaištas laikas save pateisino.
Norėčiau šiek tiek pakalbėti apie savo rašymo stilių. Esu ne vieną kartą girdėjęs priekaištų, jog mano sakiniai per daug ilgi bei per daug sudėtingi. Tačiau esu ne vieną kartą susidūręs ir su tuo, kad, man bandant atmintyje atsikūrusį kadaise regėtą sudėtingą įvairiaspalvį vaizdą, skambantį įvairiais garsais ir kvepiantį įvairiais kvapais, aprašyti trumpais sakiniais, tas vaizdas neišvengiamai suskildavo ir subyrėdavo į atskirus fragmentus, prarasdamas vientisumą, panoramiškumą, dinamiškumą ir pilnumą. Kartu su išnykstančiais iki tol tarp tų fragmentų egzistavusiais ryšiais suirdavo ir pats vaizdas, tapdamas jau nebe „gyva“ veikiančia sistema, turinčia ne tik atskiriems jos elementams, bet ir visai sistemai priklausančias ir tik jai būdingas savybes (spalvas, formas, judesius, garsus ir kvapus), o tik tą sistemą sudarančių atskirai išbarstytų detalių negyvu rinkiniu.
Abstraktaus meno atstovas pasakytų, kad skaitytojas pats iš to rinkinio susidėlios tokią sistemą, kokios jam reikia, pajusdamas net savotišką pasitenkinimą savo kūryba bei galimybe kurti, ir aš su tokiu teiginiu iš dalies galiu sutikti, tačiau ta, skaitytojo susidėliota, sistema, galbūt tapdama net meno kūriniu, nebūtinai bus tapati tai sistemai, kurią aš kadaise regėjau ir kurios verbaliniu modeliu yra ar bent jau turėtų būti mano konstruojamas aprašymas, turintis pavadinimą „Taip buvo...“. Tas, kas būdinga ir leistina abstrakčiam menui ir laisvai kūrybai, vargu ar yra pageidautina ir turėtų būti leistina atsiminimams, skirtiems teisingam praeities atkūrimui. Galbūt kai kurie šiuolaikiniai „menininkai“, atsisakę nuo jų niekinamo „realizmo“, taip mėgsta abstraktųjį meną kaip tik dėl to, kad pastarąjį „laisvai konstruoti“ daug paprasčiau, negu gilintis į realų gyvenimą, suvokti, kodėl jis toks, ir pamatyti jame tai, dėl ko vis dėlto verta gyventi ir kurti.
Manau, jog yra dar ir kita – individuali – priežastis, kodėl man nepavyksta sudėtingas situacijas aprašinėti trumpų sakinių sekomis: mane mano tėvas nuo mažų dienų įpratino mintyse jungti stebimus erdvėje ir laike daiktus bei įvykius į sistemas, ir dabar jau nebemoku kitaip matyti. Net išardydamas mintyse kokią nors sistemą į detales, aš vis viena matau jų vietas buvusioje sistemoje ir, net įsivaizduodamas kokią nors detalę atskirai, negaliu priversti save nežinoti tų ryšių, kuriais ta detalė sistemoje buvo surišta su kitomis jos detalėmis, nejausti tų buvusių ryšių dabar nematomo egzistavimo. Nenorėdamas palikti tų ryšių neatvaizduotais, tampu priverstas vietoj taško dėti kablelį ar atitinkamą jungtuką ir tęsti sakinį, paversdamas jį sudėtingu ir ne iškart aprėpiamu.
Tą savo mąstymo ir matymo savybę aš nelaikau trūkumu, kurio derėtų atsikratyti, nes ta savybė man padeda gana nesunkiai atkurti savo atmintyje kadaise matytus vaizdus: pakanka iš atminties išsikviesti kokią nors charakteringą kokios nors situacijos detalę, kaip savaime atsikuria ir visa sistema – gana pilnas visos tos situacijos vaizdas, kuriame visos jo detalės yra surištos ir todėl neišsibarsto.
Vaikystėje susiformavusį įprotį dar labiau sustiprino darbo metu įgyti „profesiniai“ įgūdžiai ir poreikiai, iškylantys dėstant studentams specialius sisteminio modeliavimo ir sisteminio projektavimo kursus, reikalaujančius sisteminio mąstymo ir „sisteminio matymo“, aprėpiančio iškart visą sudėtingą sistemą su visomis jos detalėmis ir ryšiais tarp jų.
Žinoma, nepakenktų, jei sugebėčiau rašyti ir lengvesniu stiliumi, tačiau mano metai jau tokie, kad nebeturiu teisės skirti sau pakankamai daug laiko mokymuisi aprašinėti tai, kas buvo, yra ar reikia padaryti, naudojantis tik trumpučiais lengvai „sukramtomais“ sakinėliais, neapkraunančiais nei pavargusio nuo pramogų ir poilsio skaitytojo tingios atminties, nei jo vaizduotės, nei mąstymo varginančiu įsigilinimo į skaitomą tekstą ir stengimosi jį pilnai suprasti darbu. Todėl šie mano atsiminimai nepriklauso tai grupei skaitinių, kurie skirti poilsiui.
Baigdamas šią įžangą į čia toliau pateikiamus prisiminimus, norėčiau pridurti, jog tie papildyti prisiminimai neseniai įgijo dar ir savo papildymą – prisiminimus „Apie Tėvą ir vaikystę“, parašytus atsiliepiant į Vilniaus kupiškėnų klubo metraštininko Albino Čiurlio prašymą.
Jaučiu malonią pareigą nuoširdžiai dar kartą padėkoti jau minėtiems J.Jusaičiui bei Š. Leonui, savo nesavanaudiška pagalba labai svariai prisidėjusiems prie prisiminimų „Gulago voratinklyje“ teksto internete atsiradimo. O dėl čia pateikiamų atsiminimų esu ypač dėkingas savo žmonai Daivai, kuri džiaugdamasi, jog aš pagaliau paties gyvenimo buvau priverstas pripažinti jos tiesą ir pradėjau vykdyti jos daug kartų kartotą pageidavimą, entuziastingai metėsi man į talką – kiekvieną vakarą po visų savo darbų sėsdavo prie kompiuterio ir iki gilaus vidurnakčio bei savo laisvalaikio metu rinkdavo mano rankraštį.
Man gana dažnai nutinka taip, kad nepriklausomi vienas nuo kito ir, atrodo, net atsitiktiniai įvykiai savaime išsirikiuoja laike, susirišdami priežastiniais ryšiais, ir ta įvykių grandinė galų gale priveda prie to, jog įvyksta tai, kas, kaip vėliau pasirodo, ir turėjo įvykti, nors pačioje pradžioje apie tokią įvykių eigą ir mano vaidmenį joje ne tik negalvojau bei neplanavau, bet kartais tam net priešinausi.
Ne kartą teko girdėti, jog panašiai nutinka ir kitiems žmonėms. Vieni tai vadina „Dievo ranka“, antri – „lemtimi“, treti gi mano, jog mums tik atrodo, kad ta grandinė atsirado atsitiktinai, nes mes ne visada esame pajėgūs aprėpti visą tą daugybę mus supančių objektų, subjektų, įvykių ir procesų, pastebėti joje atsirandančius priežastinius ryšius ir dėsningumus, įžvelgti visame tame tam tikrą sistemą. Save patį priskirčiau šiai – trečiajai – grupei.
Čia pateikiamų atsiminimų perkėlimo iš mano atminties į kompiuterinę atmintį ir jų papildymo istorija – dar vienas konkretus pavyzdys, patvirtinantis ką tik išsakytas mintis.
Viskas prasidėjo nuo Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centro (LGGRTC) darbuotojų kreipimosi, išsakyto man, buvusiam tremtiniui, įpareigojančia forma, beveik nepaliekančia galimybės jų prašymo nepatenkinti. Rinkdami informaciją apie Lietuvos okupacijas ir jų padarinius, to centro darbuotojai susidūrė su keturis dešimtmečius užsitęsusia mūsų šeimos „odisėja“ ir, ja susidomėję, paprašė manęs aprašyti pagrindinius tos „odisėjos“ įvykius, stengiantis prisiminti ir paminėti kuo daugiau pavardžių tų Lietuvos piliečių, kuriuos teko sutikti tremtyse ir kalėjimuose, nes tokia informacija LGGRTC, pradėjusiam visų nukentėjusiųjų nuo sovietų ir nacių represijų registraciją, buvo labai reikalinga.
Atsižvelgdamas į LGGRTC renkamos informacijos paskirtį, savo atsiminimus apie tremtyse ir kalėjimuose praleistą laiką rašiau kaip fragmentišką santrauką, paminėdamas tik tai, kas, mano nuomone, galėjo būti reikalinga LGGRTC darbuotojams. Stengdamasis taupyti jų ir savo laiką, vengiau perteklinės informacijos apie man tada atrodžiusias nereikšmingas detales.
Dar prieš įteikdamas LGGRTC savo atsiminimų tekstą, sužinojau, kad mano bendraklasiai, su kuriais man po grįžimo iš pirmosios tremties teko mokytis Kupiškio gimnazijoje iki suėmimo ir antrosios tremties, nutarė išleisti jubiliejinį leidinuką ir norėtų, jog aš specialiai tam leidinukui parašyčiau straipsnelį apie save ir savo gyvenimą.
Nusprendęs vienu šūviu nušauti kelis zuikius, pasidariau jau parašytų atsiminimų keletą kopijų ir vieną įteikiau LGGRTC, o antrąją, atsižvelgdamas į buvusių gimnazijos abiturientų leidinuko paskirtį, šiek tiek papildžiau bei paredagavau ir perdaviau to leidinuko redakcinei komisijai. Toje komisijoje buvę literatai sugebėjo panašiems į ataskaitą mano atsiminimams suteikti literatūros kanonus atitinkančio apsakymo formą. Tekstas vietomis sutrumpėjo, vietomis pailgėjo, bet tapo gerokai „lyriškesnis“.
Kadangi Kupiškio gimnazijos auklėtiniai yra pasklidę po visą Lietuvą, tai jų sudaryto leidinuko egzempliorius pateko ir į tuomet Kaune ėjusio laikraščio „Patriotas“ redaktoriaus Jono Jusaičio akiratį. Susidomėjęs mano atsiminimuose aprašyta mūsų šeimos „odisėja“, J.Jusaitis kreipėsi į mane ir, gavęs mano sutikimą, suskirstė tuos atsiminimus į skyrelius, suteikdamas kiekvienam atitinkamą antraštę, o visam tekstui – tuo metu madingą ir intriguojantį pavadinimą – „Gulago voratinklyje“. Dar šiek tiek paredagavęs mano atsiminimų tekstą „Patrioto“ redaktorius patalpino juos internete – laikraščio tinklalapyje. Kartu patalpino ir keletą mano straipsnių, skirtų laikmečio aktualijoms, bei kreipimųsi į tuometinę Lietuvos valdžią ir net porą mano eilėraštukų.
Nors mano atsiminimams p.J.Jusaičio suteiktas atkreipiantis dėmesį pavadinimas ne visai atitiko tų atsiminimų turinį, nes mūsų šeimai grėsusių gulagų, kai aš, patyrusių kalinių pamokytas, karceryje paskelbiau bado streiką, galų gale pavyko išvengti, atsiperkant tik ilga kelione per Sovietų Sąjungos kalėjimus ir antrąja tremtimi, tas pavadinimas vis dėlto išliko, kadangi buvo įsitvirtinęs „Patrioto“ tinklalapyje ir kartu su laikraščiu jau buvo išplatintas. Todėl, kai Šarūnas Leonas, dar studentu būdamas pradėjęs tvarkyti mano tinklalapį internete ir pasiaukojančiai tebetvarkantis jį iki šių dienų, pasiūlė perkelti tuos atsiminimus į jį, nutarėme to pavadinimo nekeisti, kad neklaidintume skaitytojų, skirtingai pavadindami vieną ir tą patį tekstą.
Kadangi tie atsiminimai dėl jau anksčiau minėtų priežasčių buvo gana fragmentiški ir labai nepilni, tai mano žmona Daiva ir kiti giminaičiai, žinodami iš mano pasakojimų žymiai daugiau, nuolat priekaištaudavo man, jog aš savo pilietinę pareigą esu atlikęs ne iki galo ir privalau, kol dar esu gyvas ir galiu rašyti, papildyti tuos atsiminimus. Ji – Daiva – net diktofoną nupirko, kad būtų galima įrašinėti mano pasakojimus.
Aš visais įmanomais būdais stengiausi išsisukinėti nuo tokios daug laiko reikalaujančios veiklos, nes man atrodė, jog būtų nepateisinama švaistyti laiką asmeninių atsiminimų rašymui, kai to laiko niekaip neužtenka daug svarbesniam, mano nuomone, darbui – visuomeninei veiklai bei mokymosi priemonių studentams, kuriems aš dėstau, parengimui. Juk mano skaitomiems kursams vadovėlių lietuvių kalba nėra ir nenusimato, kad artimiausiu laiku kas nors kitas juos parašytų. Vargu ar aš būčiau suradęs laiko savo atsiminimų papildymui, jei tam nebūtų atsiradęs svarbią visuomeninę reikšmę turintis poreikis, kurį ignoruoti aš jau nebeturėjau moralinės teisės.
Atsitiko taip, kad šiais – jubiliejiniais - metais (šiemet sukanka lygiai septynios dešimtys metų nuo pirmosios mūsų tremties ir jau sukako lygiai dvi dešimtys metų nuo Sausio 13-osios įvykių, kurie, kaip ir tremtys, paliko gilią žymę ne tik mūsų tautos, bet ir mūsų šeimos bei mano asmeniniame gyvenime) man paskambino dokumentinio kino režisieriaus Arūno Matelio, pagarsėjusio unikaliais savo filmais (ypač – pelniusiu keliolika tarptautinių apdovanojimų filmu apie vėžiu sergančių vaikų dvasios stiprybę „Prieš parskrendant į Žemę“), asistentė Alma ir pakvietė į susitikimą su kino studijos vadovu.
Tas susitikimas prasidėjo netradiciškai ir įdomiai - nuo pokalbio apie sveikos penktojo laipsnio šaknies iš sveiko skaičiaus, turinčio dešimt ženklų, traukimą mintinai, t.y. naudojantis tik akimis ir galva. Pasirodė, jog metodais, leidžiančiais tokią operaciją atlikti, domisi ir režisierius A.Matelis, 1983 metais baigęs Vilniaus universitete „Taikomąją matematiką“. Ir jei aš būčiau grįžęs iš Vakarų Sibiro į Lietuvą metais anksčiau – ne 1983-jų, o 1982-jų metų vasaros pabaigoje – jis būtų tapęs mano studentu, ir mes būtume susipažinę beveik trimis dešimtmečiais anksčiau. Bet ir dabar bendrauti su režisieriumi buvo lengva ir paprasta: mes supratome vienas kitą iš pusės žodžio.
Palyginę jo ir mano taikomus tokios šaknies traukimo metodus, perėjome prie reikalo, dėl kurio ir buvau pakviestas. Pasirodė, jog režisierius ruošiasi kurti filmą apie tremtį ir, šiek tiek žinodamas apie mano „odisėją“, norėtų, jog aš detaliau papasakočiau apie tai, ypač apie pirmąją kelionę į tremties vietas bei pirmuosius tremties metus, nes įvairios detalės, kai kam iš pirmo žvilgsnio atrodančios nereikšmingomis, yra labai reikalingos, kuriant filmą, pakankamai autentiškai atkuriantį tų laikų atmosferą ir dvasią bei tremiamų ir ištremtų žmonių išgyvenimus, jų gyvenimo materialines sąlygas, jų moralinę ir psichologinę būseną.
Suprasdamas tokio filmo svarbą bei reikalingumą dabartinėms ir būsimoms jaunimo kartoms, kurioms sovietmetis su jo trėmimais ir kitomis represijomis – jau tolimais senais laikais kadaise buvusi ir dabar labai miglotai įsivaizduojama praeitis, tapusi jau istorija, aš sutikau papildyti savo atsiminimus, pateiktus „Gulago voratinklyje“, mano atmintyje išlikusiomis detalėmis, palikdamas spręsti apie jų reikšmingumą bei reikalingumą būsimojo filmo kūrimui pačiam to filmo režisieriui. Taip ir atsirado šis atsiminimų pluoštas, turintis jau kitą negu „Gulago voratinklyje“ paskirtį: kuo autentiškiau pateikti kuo daugiau detalių, kurios galėtų būti naudingos kuriant dokumentinius (ar artimus jiems vaizduojamų situacijų tikroviškumu) filmus apie jau praėjusius ir todėl jau primirštus laikus, kurių liudininkai vienas po kito jau išeina Anapilin, negrįžtamai nusinešdami su savimi ir savo bei to laikmečio tikrąją istoriją.
Manau, jog tą istoriją objektyviai užfiksuoti tų laikų tikrovę atspindinčiame filme, kol dar ne visai vėlu, kol dar liko tos istorijos dalyvių, galinčių pasidalinti savo prisiminimais, yra labai svarbu, tiesiog būtina, nes jau ir dabar kai kurie apsukrūs Lietuvos ir užsienio veikėjai , siekdami asmeninių ar tam tikrų grupinių tikslų, bando tą istoriją taip „perrašyti“, kad tų „raštų“ skaitytojai, nedalyvavę aprašomuose įvykiuose, susikuria apie juos tendencingai iškreiptą vaizdą, kuris ne tik ne informuoja, bet dezinformuoja. Tokia „istorija“ gali tik klaidinti ateinančias kartas ir dezorientuoti jas, kaip dabar gana dažnai dezorientuoja žmones iš daugybės ekranų bei ryškiai iliustruotų žurnalų puslapių plūstanti tendencinga informacija, propaguojanti kraštutinį individualizmą bei egoizmą, hedonizmą bei besaikį vartojimą, žiaurų smurtą ir palaidą gyvenimo būdą.
Iš tikrųjų mūsų kartos gyvenimas, nors ir buvo sunkus, o kartais - ir labai žiaurus, nebuvo beprasmis „prarastosios kartos“ gyvenimas, nors, žinoma, esant palankesnėms sąlygoms, mūsų karta galėjo žymiai daugiau pasiekti ir žymiai daugiau po savęs palikti. Bet, kaip ten bebūtų buvę, mes, nežiūrint nelengvų materialinių ir sunkių politinių sąlygų, pragyvenome prasmingą gyvenimą, žymiai turtingesnį įvykių ir išgyvenimų įvairove, turėjusi žymiai daugiau briaunų ir spalvų negu dabar kartais šabloniškai vaizduojama, norint dezorientuoti visuomenę, kad ji nepastebėtų dabartinio jos gyvenimo kultūrinio ir dvasinio skurdo, nesusimąstytų apie jo priežastis, o susimąsčiusi nepabandytų to, tik kai kam labai patogaus, gyvenimo keisti į teisingesnį ir prasmingesnį.
Benjaminas Franklinas yra pasakęs: „Tai, kas skaudina, ugdo“. Manau, jog šią mintį būtina pratęsti, nurodant, ką ugdo. Juk kartais skaudinimas ugdo poreikį susimąstyti, kodėl tiek daug skausmo mūsų planetoje, ir sugebėjimą, įveikus skausmą, pakilti aukščiau skaudintojo, bet kartais – ir norą keršyti, skaudinant skaudintoją ir tokiu būdu dar padidinant skausmo kiekį, kurio ir taip jau per akis. Kokį atoveikį pagimdys skaudinimas, priklauso nuo skaudinamojo dvasinės kultūros ir jo išminties. Daugumai mūsų kartos – pirmojo trėmimo kartos – atstovų užteko dvasinės kultūros ir išminties nepasirinkti kelio, didinančio skausmo kiekį, ir tai galėtų būti sektinu pavyzdžiu tiems, kurie atėjo ir ateis po mūsų. Tačiau labai gaila, kad dabar daugeliui iš mūsų, praėjusių labai skaudžią gyvenimo mokyklą, pritrūksta išminties, atsakomybės jausmo ir jėgų tam, kad ryžtingai pasipriešintumėme mūsų tautos moralinio, kultūrinio, ekonominio ir net fizinio žlugdymo procesui, kurį vykdo „tautos elitu“ pasivadinę naujieji kolaborantai, nesąmoningai (o neretai - ir sąmoningai) tarnaujantys naujiesiems, žymiai rafinuotesniems už sovietinius, okupantams, sugebantiems okupuoti šalis ekonomiškai bei antikultūriškai, pakeičiant seniau okupantų vartotą karinę jėgą kapitalo ir informacinės narkomanijos jėga. Kas, jei ne mes, tremtinių karta, sugebėjusi neišsigąsti sovietinių tankų Atgimimo Sąjūdžio laikais, privalome atverti akis begėdiškai mulkinamai ir išsivaikščiojimui pasmerktai mūsų tautai, pažadindami ją naujam Atgimimui? Tai mūsų šventa pareiga! Tik atlikę šią misiją, mes galėsime sau pasakyti: „Gyvenome ne veltui“.
Rašydamas savo prisiminimų papildymus ir atsimindamas jų paskirtį, aš stengiausi atvaizduoti visas – ir tamsiąsias, ir šviesiąsias – praėjusio mūsų gyvenimo puses, kaip jos man tada atrodė, nebandydamas jų nei dirbtinai ryškinti, nei dirbtinai gludinti, pritaikant prie dabar pučiančių įvairių krypčių „vėjų“. Todėl pakeičiau ir savo atsiminimų pavadinimą į tiksliau atspindintį jų turinį ir paskirtį, pavadindamas tuos atsiminimus trumpai – „Taip buvo...“.
Galėdamas padėti režisieriui A. Mateliui atlikti kilnų jo darbą, aš jaučiuosi ne tik pagerbtas, bet ir atliekantis pilietinę pareigą – prisidėti prie visų, praėjusių tremčių bei kalėjimų golgotas ir radusių prieglobstį ten, šaltoje Sibiro žemėje, ar jau čia, savo prosenelių bei savo vaikaičių tėvynėje, šviesaus atminimo įamžinimo to atminimo vertame filme, atkuriančiame jau išėjusių gyvenimo tiesą ir pateikiančiame ją tą filmą žiūrėsiantiems palikuoniams kaip išėjusių dovaną ir paveldą ateinantiems.
Dabar dažnai ir daug kalbama apie jaunimo patriotizmo ugdymo nepakankamą efektyvumą, apie tai, kad mokyklinėse programose ir vadovėliuose skiriama per mažai dėmesio tragiškiems XX a. Lietuvos istorijos įvykiams.
Manau, kad istoriškai teisingi, gilūs ir drąsūs meniniai filmai apie Lietuvos okupacijas, joje vykusias žudynes, trėmimus bei kitas represijas, apie politinių kalinių ir tremtinių gyvenimą, apie beveik dešimtį metų vykusį partizaninį karą po karo, apie mūsų tautos dvasinį pasipriešinimą priespaudai, Sovietų Sąjungoje prasidėjusios pertvarkos metais išsiliejusį į Atgimimo Sąjūdį, atvedusį į Lietuvos valstybės nepriklausomybės atkūrimą, duotų žymiai didesnį efektą negu formalus ir sausas istorijos faktų pateikimas, nes tokie filmai veiktų ne tik į protus, bet ir į jausmus, palikdami ryškesnį ir gilesnį pėdsaką bręstančio žmogaus sąmonėje ir pasaulėžiūroje.
Patriotizmo ugdymui nepakanka tik žinojimo. Reikia ir dvasinių išgyvenimų, ir konkrečios veiklos, skirtos ne tik istorinio palikimo išsaugojimui, bet ir dabartinio gyvenimo tobulinimui bei savo valstybės ateities kūrimui, kurioje dalyvaudamas kiekvienas Lietuvos pilietis galėtų pasijusti esąs savo šalies šeimininkas, atsakingas ne tik už savo, bet ir už visos savo valstybės ateitį. Jei šie mano atsiminimai nors šiek tiek prisidėtų prie pilietinės visuomenės Lietuvoje ugdymo, laikyčiau, kad jų parašymui sugaištas laikas save pateisino.
Norėčiau šiek tiek pakalbėti apie savo rašymo stilių. Esu ne vieną kartą girdėjęs priekaištų, jog mano sakiniai per daug ilgi bei per daug sudėtingi. Tačiau esu ne vieną kartą susidūręs ir su tuo, kad, man bandant atmintyje atsikūrusį kadaise regėtą sudėtingą įvairiaspalvį vaizdą, skambantį įvairiais garsais ir kvepiantį įvairiais kvapais, aprašyti trumpais sakiniais, tas vaizdas neišvengiamai suskildavo ir subyrėdavo į atskirus fragmentus, prarasdamas vientisumą, panoramiškumą, dinamiškumą ir pilnumą. Kartu su išnykstančiais iki tol tarp tų fragmentų egzistavusiais ryšiais suirdavo ir pats vaizdas, tapdamas jau nebe „gyva“ veikiančia sistema, turinčia ne tik atskiriems jos elementams, bet ir visai sistemai priklausančias ir tik jai būdingas savybes (spalvas, formas, judesius, garsus ir kvapus), o tik tą sistemą sudarančių atskirai išbarstytų detalių negyvu rinkiniu.
Abstraktaus meno atstovas pasakytų, kad skaitytojas pats iš to rinkinio susidėlios tokią sistemą, kokios jam reikia, pajusdamas net savotišką pasitenkinimą savo kūryba bei galimybe kurti, ir aš su tokiu teiginiu iš dalies galiu sutikti, tačiau ta, skaitytojo susidėliota, sistema, galbūt tapdama net meno kūriniu, nebūtinai bus tapati tai sistemai, kurią aš kadaise regėjau ir kurios verbaliniu modeliu yra ar bent jau turėtų būti mano konstruojamas aprašymas, turintis pavadinimą „Taip buvo...“. Tas, kas būdinga ir leistina abstrakčiam menui ir laisvai kūrybai, vargu ar yra pageidautina ir turėtų būti leistina atsiminimams, skirtiems teisingam praeities atkūrimui. Galbūt kai kurie šiuolaikiniai „menininkai“, atsisakę nuo jų niekinamo „realizmo“, taip mėgsta abstraktųjį meną kaip tik dėl to, kad pastarąjį „laisvai konstruoti“ daug paprasčiau, negu gilintis į realų gyvenimą, suvokti, kodėl jis toks, ir pamatyti jame tai, dėl ko vis dėlto verta gyventi ir kurti.
Manau, jog yra dar ir kita – individuali – priežastis, kodėl man nepavyksta sudėtingas situacijas aprašinėti trumpų sakinių sekomis: mane mano tėvas nuo mažų dienų įpratino mintyse jungti stebimus erdvėje ir laike daiktus bei įvykius į sistemas, ir dabar jau nebemoku kitaip matyti. Net išardydamas mintyse kokią nors sistemą į detales, aš vis viena matau jų vietas buvusioje sistemoje ir, net įsivaizduodamas kokią nors detalę atskirai, negaliu priversti save nežinoti tų ryšių, kuriais ta detalė sistemoje buvo surišta su kitomis jos detalėmis, nejausti tų buvusių ryšių dabar nematomo egzistavimo. Nenorėdamas palikti tų ryšių neatvaizduotais, tampu priverstas vietoj taško dėti kablelį ar atitinkamą jungtuką ir tęsti sakinį, paversdamas jį sudėtingu ir ne iškart aprėpiamu.
Tą savo mąstymo ir matymo savybę aš nelaikau trūkumu, kurio derėtų atsikratyti, nes ta savybė man padeda gana nesunkiai atkurti savo atmintyje kadaise matytus vaizdus: pakanka iš atminties išsikviesti kokią nors charakteringą kokios nors situacijos detalę, kaip savaime atsikuria ir visa sistema – gana pilnas visos tos situacijos vaizdas, kuriame visos jo detalės yra surištos ir todėl neišsibarsto.
Vaikystėje susiformavusį įprotį dar labiau sustiprino darbo metu įgyti „profesiniai“ įgūdžiai ir poreikiai, iškylantys dėstant studentams specialius sisteminio modeliavimo ir sisteminio projektavimo kursus, reikalaujančius sisteminio mąstymo ir „sisteminio matymo“, aprėpiančio iškart visą sudėtingą sistemą su visomis jos detalėmis ir ryšiais tarp jų.
Žinoma, nepakenktų, jei sugebėčiau rašyti ir lengvesniu stiliumi, tačiau mano metai jau tokie, kad nebeturiu teisės skirti sau pakankamai daug laiko mokymuisi aprašinėti tai, kas buvo, yra ar reikia padaryti, naudojantis tik trumpučiais lengvai „sukramtomais“ sakinėliais, neapkraunančiais nei pavargusio nuo pramogų ir poilsio skaitytojo tingios atminties, nei jo vaizduotės, nei mąstymo varginančiu įsigilinimo į skaitomą tekstą ir stengimosi jį pilnai suprasti darbu. Todėl šie mano atsiminimai nepriklauso tai grupei skaitinių, kurie skirti poilsiui.
Baigdamas šią įžangą į čia toliau pateikiamus prisiminimus, norėčiau pridurti, jog tie papildyti prisiminimai neseniai įgijo dar ir savo papildymą – prisiminimus „Apie Tėvą ir vaikystę“, parašytus atsiliepiant į Vilniaus kupiškėnų klubo metraštininko Albino Čiurlio prašymą.
Jaučiu malonią pareigą nuoširdžiai dar kartą padėkoti jau minėtiems J.Jusaičiui bei Š. Leonui, savo nesavanaudiška pagalba labai svariai prisidėjusiems prie prisiminimų „Gulago voratinklyje“ teksto internete atsiradimo. O dėl čia pateikiamų atsiminimų esu ypač dėkingas savo žmonai Daivai, kuri džiaugdamasi, jog aš pagaliau paties gyvenimo buvau priverstas pripažinti jos tiesą ir pradėjau vykdyti jos daug kartų kartotą pageidavimą, entuziastingai metėsi man į talką – kiekvieną vakarą po visų savo darbų sėsdavo prie kompiuterio ir iki gilaus vidurnakčio bei savo laisvalaikio metu rinkdavo mano rankraštį.
Autorius, 2011-04-12
Visas prisiminimų tekstas yra pateikiamas šiame PDF faile: „Taip buvo...“.
Taip buvo.
* Nebuvo šiandien Matematikos muziejuje nei ELTOS, nei "Manheteno ryto", nei VBS.
Taip buvo.
* Nebuvo šiandien Matematikos muziejuje nei ELTOS, nei "Manheteno ryto", nei VBS.
Pranešimai
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą