Perelmanas Palestinoje

XIX a. pabaigoje iš Lietuvos kilusio Eliezerio ben Jehudos

(tikroji pavardė Perelmanas, 1858-1922) iniciatyva, hebrajų kalba pradėta gaivinti kaip šnekamoji; tai buvo susiję su dvasinio sionizmo judėjimu, kuris siekė senosios žydų tautos kultūrinį atgimimą paskleisti istorinėje jos tėvynėje. Ben Jehudos ir jo pasekėjų veiklos dėka hebrajų kalba, pritaikyta prie šiuolaikinio pasaulio poreikių ir nemažai skirdamasi nuo Biblijos, Talmudo bei rabinistinės literatūros kalbos, tapo valstybine kalba 1948 metais susikūrusioje Izraelio valstybėje. Ben Jehuda pradėjo sudarinėti „Pirmąjį senosios ir naujosios hebrajų kalbos žodyną“ (pradėta leisti 1910 m., o baigta – 1959 m.).

Sionistų udėjimas buvo stipriai priklausomas nuo charizmatinių lyderių, tarp jų žinomų litvakų Mozės Leibo Lilienbliumo (1843-1910), Eliezerio Perelmano (Ben Jehuda, (1858 – 1922)), o jiems pasitraukus nebuvo rasta kas juos pakeistų. Per lėti žydų kėlimosi į Palestiną tempai nepateisino judėjimo rėmėjų lūkesčių.

Eliezeris Ben-Jehuda (1858–1922) – hebrajų kalbos kaip kasdienio bendravimo kalbos atgaivinimo pradininkas. Gimė miestelyje Lužki netoli Vilniaus. 1879 m. Smolenskino laikraštyje “Ha Šahar” paskelbė straipsnį “Opus klausimas”, kuriame pagrindė idėją, kad žydų tauta normaliai egzistuoti gali tik savo žemėje ir šnekėdama savo kalba, o toji kalba – tai ivritas. Straipsnį jis pasirašė slapyvardžiu Ben–Jehuda (tikroji jo pavardė Perelmanas) ir 1881 m. apsigyvenęs Erec Israel, pakeitė pavardę į buvusį slapyvardį. Vienintelė žydų kalba, anot jo, yra ivrit, tad jis nesutaikomai kovojo prieš jidiš ir kitas žydų vartojamas kalbas. Jo šeima buvo pirmoji Palestinoje, kurioje kalbėjo ivrit.

Ben–Jehuda sukūrė daugybę naujų žodžių, terminų, kurių didžioji dalis vartojama ir dabar. 1910 m. jis pradėjo skelbti “Pilną senojo ir naujojo ivrito žodyną”; šis didžiulis 18 tomų darbas baigtas tik 1959 m.; 5 tomai išėjo dar Ben–Jehudai gyvam esant, 3 – tuoj po jo mirties, likę tomai vėliau – jo nebaigtų rankraščių pagrindu.