Pagerbtos Pirčiupių Tragedijos Aukos

Šiandien sukako 75 metai nuo tos baisios dienos.

Kur jūs buvot šiandien,

Valdžios 

Pasubinotai?

2019 m. birželio 3 d.

Pagerbtos Pirčiupių tragedijos aukos

Pirčiupių tragedija neturi nutolusio laiko sampratos. Šiemet, kaip ir kasmet birželio 3-ąją, vėl paminėjome šią liūdną datą –– Pirčiupių kaimo tragedijos septyniasdešimt penktąsias metines. Susirinkę pagerbti šimto devyniolikos gyvų sudegintų pirčiupiečių, kasmet trumpai prisimename tragišką šio kaimo istoriją ir patys sau pasižadame, kad mes, gyvenantieji šiame laikmetyje, turime daryti viską, kad tokios tragedijos nepasikartotų.

Pirčiupių kaimo tragedijos paminėjimas prasidėjo Šv. Mišiomis Valkininkų Švč. Mergelės Marijos Apsilankymo bažnyčioje, kurias už gyvus, mirusius ir sudegintus pirčiupiečius aukojo ir Viešpaties palaiminimo visiems, kuriuos palietė ši baisi tragedija, prašė Valkininkų parapijos klebonas kun. Bronius Krakevičius.

Vėliau visi tylūs ir susikaupę sustojo prie paminklo Motinai. Čia ir prie memorialo buvo padėtos gėlės ir uždegtos žvakutės. Minėjimo dalyviai, kaip ir kasmet, pėsčiomis ėjo į maždaug už kilometro esančią žudynių vietą, kurią žymi trys aukšti mediniai kryžiai, pastatyti tuoj po tragedijos. Iš viso tragedijos vietoje – koplytstulpis ir daugiau kaip keturiasdešimt kryžių.

Ant medinės lentelės užrašyti žodžiai: ,,Ilsėkitės, broliai ir tėveliai, ramybėje, ilsėkitės, motinos ir seserys, ramybėje…”.

Kapinaitėse aukų atminimas buvo pagerbtas tylos minute, padėtos gėlės ir uždegtos žvakutės. Liūdnas giesmes sudegintųjų garbei ir atminimui dzūkiškai giedojo Valkininkų moterų ansamblis, eiles deklamavo Valkininkų gimnazijos mokiniai.

Varėnos rajono savivaldybės mero pavaduotojas Giedrius Samulevičius, pagerbdamas Pirčiupio aukų atminimą, pažymėjo, kad prieš septyniasdešimt penkis metus Pirčiupiuose įvykusi tragedija – dviejų žiauriausių dvidešimtojo amžiaus ideologijų kovos rezultatas. „Mes šiandien žuvusių pirčiupiečių atminimą pagerbėme pasimelsdami ir uždegdami žvakutes. Bet mūsų širdyse – liūdesys, nes įvykusi tragedija kaip buvo, taip ir liks amžiams. Ką galime dar padaryti šioje šventoje vietoje? Melsti, kad pasaulio galingieji nenaudotų ginklų, nežaistų galios žaidimų, sėstų, kalbėtų ir ieškotų tiesos, o mes turime būti geresni, turime skiepyti žmoniškumą ir gerumą, mylėti vieni kitus. Gyviems tragedijos liudininkams linkiu sveikatos, o mums visiems – kad Pirčiupių tragedijos aukas pagerbtume kasmet“, – kalbėjo mero pavaduotojas G. Samulevičius.

Rusijos Federacijos ambasadorius Lietuvoje Aleksandras Udalcovas sakė, jog Antrojo pasaulinio karo metu Pirčiupiai, deja, buvo ne vienintelis Lietuvoje sudegintas kaimas. Jis pažymėjo, jog privalome ne tik atminti, bet ir neleisti, kad tai pasikartotų. Tai reikalas kiekvienos valstybės ir tautos ir kad to turime siekti visomis savo galimybėmis ir širdimi.

Prisiminimais apie čia sudegintus gimines dalijosi keletas pirčiupiečių. Jie sakė, kad šios vietos aura yra ypatinga, nes šio krašto žmonės, kurie buvo visais laikais pamaldūs ir dirbo savo žemę, buvo niekuo nekalti ir gyvybes turėjo paaukoti nekaltai.

Ant kapinaičių tvoros liūdnai susimąsčiusi parimo pirčiupietė Marija Jevčenko–Saulėnaitė. Aštuoniasdešimt devynerių metų senolė pasakojo, kad jos tėvelį dar prieš kaimo tragediją vokiečiai nušovė, o jų šeima tuo metu buvo kitam kaime, tad liko gyvi. Šiemet minėjime dėl sveikatos negalėjo Antosė Urbelionienė. Joms, dviems gyvoms likusioms tragedijos liudytojoms, neįsivaizduojamas tos birželio trečiosios pragariškas deginamų pastatų ir gyvų žmonių karštis išliko visam laikui.

Susirinkę pagerbti sudegintųjų savo kaimo gyventojų, pirčiupiečiai kalbėjo, jog šią didelę mažo Dzūkijos kaimo tragediją lietuvių kartos turi minėti amžinai.

Pabandykime nušluostyti laiko dulkes nuo šios istorijos…1944 metų birželio 3-osios rytą, vos išaušus, netoliese esančioje Rūdininkų girioje besislapstę tarybiniai partizanai netoli kaimo apšaudė vokiečių kariškių mašinas. Tuomet žuvo keli vokiečiai, likusieji pabėgo į Eišiškes ir jau tą pačią dieną į kaimą atsiuntė baudžiamąjį būrį. Jis apsupo kaimą ir, suvaręs į kluonus, gyvus sudegino 119 žmonių – 58 vyrus, 61 moterį. Tarp jų buvo net 49 vaikai iki 16 metų amžiaus – jauniausiajam tebuvo šešios savaitės. Patys tvirčiausi kaimo vyrai buvo pasitraukę į mišką, tad žiaurumo aukomis tapo daugiausia vaikai, moterys ir seneliai. Kartu su pirčiupiečiais žuvo ir keli iš kitų kaimų čia svečiavęsi žmonės. Tą baisią dieną sudegino ir namus, kluonus, tvartus… Devynias dar dienas kaime patruliavo vokiečių kareiviai, neleido artimiesiems palaidoti sudegintųjų palaikų. ,,…Pirčiupiuose 119 žmonių buvo suvaryti į kluonus ir sušaudyti. Šaudymui vadovavo vyresnysis leitenantas Akermanas, bataliono vado adjutantas. Aš šaudžiau iš pistoleto. Kiek sušaudžiau – neprisimenu. Visą kaimą, 30-40 namų, sudeginome…” (Iš kareivio V.Svetmano, dalyvavusio Pirčiupių kaimo naikinimo operacijoje, raštiškų parodymų 1947 metais). Tik tuometinio Valkininkų klebono Juozo Bardišausko dėka vokiečiai davė leidimą palaikus palaidoti. Kaip anksčiau yra pasakoję liudininkai, laidotuvės buvo be jokių iškilmių, suorganizuotos greitosiomis ir bijant, kad vokiečiai neapsigalvotų. Tad kaimo vyrai paskubom iškasė dvi duobes. Į vieną duobę dėjo apanglėjusius moterų ir vaikų kaulus, į kitą – vyrų palaikus. Pirmasis kryžius laidojimo vietoje išaugo 1947 metais. Jį pastatė tėvas savo dukteriai, atėjusiai į Pirčiupius iš kito kaimo ir amžinai čia pasilikusiai… Antrasis pastatytas moterims ir vaikams pagerbti, o trečiasis vyrams.

Pirčiupių kaimo tragedija įamžinta skulptoriaus Gedimo Jokūbonio skulptūroje „Motina“, Justino Marcinkevičiaus poemoje „Kraujas ir pelenai“, etnografiniame Zervynų kaime filmuotame režisieriaus Almanto Grikevičiaus filme „Faktas“.

Pirčiupiai, kad ir sudeginti, tačiau vis dėlto liko gyvi–po tragedijos vienas po kito čia kūrėsi nauji gyventojai, tad kaime ir dabar šviečia langai, gyvena žmonės. Kaimo moterys, gerbdamos savo senelių, tėvų, artimųjų, kaimynų atminimą, kasmet tragedijos vietoje pasimeldžia, uždega žvakutes.

Pirčiupiečiai prie kapinaičių tvoros tradiciškai sustojo bendrai nuotraukai.



Rūta Averkienė,
Varėnos rajono savivaldybės administracijos
Bendrojo skyriaus vyr. specialistė,
tel. (8 310) 31 980, 8 614 99 144, el. paštas ruta.averkiene@varena.lt .

Įkeliu Kazimiero Juraičio vaizdo įrašą:

P.S. Vokietijos reicho kaimynystėje buvusi Lietuva karo arena tapo nuo pat pirmųjų Vokietijos agresijos akimirkų 1941 m. birželio 22 d. rytą. Į Lietuvą įsiveržė didžiulė Vokietijos kariuomenė: visa „Šiaurės“ armijų grupė ir „Centro“ armijų grupės dalis – iš viso daugiau kaip 40 divizijų, apie 700 000 karių. Įsiveržę vokiečių kariai sutiko labai silpną Raudonosios armijos pasipriešinimą. Smarkesnės kautynės įvyko ties Alytumi, Kelme, Raseiniais, Ariogala, Kauno apylinkėse ir kitur. Nuo karo veiksmų labiausiai nukentėjo Alytaus, Raseinių ir Tauragės apskritys. Įžengus į Lietuvą vokiečių kariuomenei vyriausiojo vokiečių armijos vado atsišaukime į lietuvius paskelbta apie karinės valdžios įvedimą. Atsišaukime Vokietijos kariai pristatyti kaip „draugai ir gelbėtojai nuo bolševikų jungo“, nešantys laisvę ir grąžinantys „žmogiškas gyvenimo sąlygas“. Tačiau griežtai pareikalauta atiduoti ginklus, pranešti apie pasislėpusius sovietų karininkus, kareivius, bolševikų komisarus. Grasinta sušaudyti tuos, kas slėps sovietų karius, ginklus, amuniciją ir kitokią raudonosios armijos ir SSRS nuosavybę arba ją pasisavins, kas pasipriešins arba bandys susisiekti su priešu. Vis dėlto vokiečiai kai kur elgėsi ne kaip laukti „išvaduotojai“, o kaip žiaurūs ir brutalūs okupantai, per nepilną savaitę trukusius karo veiksmus prieš nekaltus civilius gyventojus jie įvykdė žiaurių masinių smurto akcijų. Okupuodami Lietuvą vokiečiai ją traktavo kaip sudedamąją SSRS teritorijos dalį, todėl nepaisant draugiškų politinių pareiškimų, ir elgtis turėjo kaip priešo teritorijoje. Bet kokie priešiški civilių asmenų veiksmai prieš kariuomenę, jos atstovus ir aptarnaujantį personalą turėjo būti baudžiami griežčiausiomis priemonėmis vietoje, netgi sunaikinti užpuolėją. Vietovėse, kuriose kariuomenė būdavo klastingai užpulta, jei aplinkybės neleido greitai išsiaiškinti atskirų kaltininkų, bataliono vadas arba vyresnysis karininkas turėjo teisę tučtuojau imtis kolektyvinių prievartos priemonių. Yra žinoma keletas tokių okupantų vokiečių Lietuvoje įvykdytų kolektyvinės bausmės akcijų. Birželio 23 d. vokiečiai sudegino Ablingos kaimą (Kretingos apskr.), nužudė 42 šio ir kaimyninio Žvaginių kaimo gyventojus. Žudynės vykdytos ir Švendūnos kaime (Raseinių apskr.), kur birželio 23 d. sušaudė 11 vyrų, o kaimą sudegino.

Autoriui žinoma, kad Dzūkijoje masinės žudynės įvykdytos Seinų (Lazdijų vls., Verstaminų k. ir Šventežerio vls., Kirciliškės k.) ir Alytaus apskrityse (Simno vls., Padusio k. ir Miroslavo vls., Cigoniškių k.) bei Alytaus mieste.

Šios gyventojų žudynės – tai vokiečių okupantų karinių struktūrų įvykdytos represinės „atsiskaitymų“ (keršto) akcijos, kurias išprovokavo raudonarmiečių ar sovietinių aktyvistų išpuoliai prieš vokiečių karius. Jie įvykdyti iš pasalų, neaiškiomis aplinkybėmis. Literatūroje ir archyviniuose šaltiniuose galima rasti duomenų, jog kitose vietovėse žmonių žudynes išprovokavo tai, kad kai kurie vyrai buvo apsiginklavę sukilėliai ir vokiečių palaikyti ginkluotais priešais. Už patirtus nuostolius mūšių lauke vokiečiai nekeršijo. Per trumpą karo veiksmų Lietuvoje laikotarpį, laimei, vokiečių keršto akcijų nebuvo daug, jos buvo pavienio ar lokalinio pobūdžio. Besitraukiančios Raudonosios armijos ir sovietinių represinių struktūrų įvykdyti nusikaltimai buvo didesni ir skaudesni (nukankinti 76 politiniai kaliniai Rainiuose (netoli Telšių), sušaudė apie 400 Pravieniškių darbo stovykloje įkalintų žmonių, Panevėžyje nužudė 19 cukraus fabriko darbininkų, 3 gydytojus chirurgus ir medicinos seserį, žudė žmones Pažaislyje (prie Kauno), Juodupėje (Rokiškio apskr.), Zarasuose ir kitur), jie tarsi nustelbė analogiškus vokiečių okupantų veiksmus ir tai turėjo didelę reikšmę būsimų politinių įvykių raidai.

Daugiau: Žudynės Dzūkijoje 1941 m. birželį