Mėmelio Kalėjimas

Turm (vok.) -> Turma

×turmà sf. (4) NdŽ, FrnW, Ds, Švnč, Kz, (2) FrnW, Mrk, LzŽ; Š žr. turmas:

1. Vaikai žmonių susitarė budavot miestą su labai aukšta turma Ch1Moz11(turinys).

2. SD¹14,193, Sut, JII19,206, DrskŽ, Ėr, Vdš, Ob Pakliuvo turmõn OZ59. Pažudė žmonių daugel, visa vientara turmà laukia LzŽ. Už vogimą pateko tur̃mon Alv. Kad eisma turmõn, tai abudu mės dabar, – va tau kalbėt! Č. Tujaus pašaukė tarnus savo ir liepė į turmą tamsią pasvadinti DS147(Vdk). Ažu tai kalinio sėdėjo turmoj SPI36. 
^ Neišsižadėk nei turmõs, nei tarbos JT377. Turmõs dures plačios ineit, ė išeit siauros Dglš. Turmõj dugno nebus (ilgai reikės kalėti) Žrm. Mandriejai turmosè, smarkiejai kapūse Skdv.

×tur̃mas (vok. Thurm) sm. (2) KII228, K, NdŽ, KŽ, Smln; Q523, Ser

1. MitV151 bokštas: Užraktis Gelgaudo ant Nemunu turi du aukštu turmu J. Turmus jo padarė šimtą uolektų aukštus ir dvidešimtį uolektų storus BBJdt1,3-4. Po mūrų didžios Babilonijos anys įsikas ir jo aukštus turmus ugne užkūrens BBJer51,58.

2. R162,351, MŽ214,470, N, M, JI149, L, DrskŽ, Als, Žg, Ūd, Lp kalėjimas: Aš būčiau ponas buvęs ar turmè supuvęs Vl. Jos (karalienės) globoje buvo raktai nuo turmo BsMtII166(Dkš). Ei, žalia, žalia, žalia giružė, toje giružė[je] tamsus turmùžis JD201. Aš ir išmuščiau turmo langužius, o ir įleisčiau šviesią saulužę KlvD114(Vlkš). Vai neščiau, skriesčia aukso žiedelį, bene išmuščiau turmo duružes BsO397. Tada išleido jiemus Barabošių, kursai dėl maišto ir razbajystos turme buvo VlnE205. Įsodintas į turmą ŽCh71. 
^ Kam turmas, o man namai Sln. Nerizikavosi – turme nesėdėsi LTR(Zp). Sėdi pana pėdžioj, toj panoj turmas, tame turme turgus (avilys su bitėmis) LTsV583.

Kalėjimas - bene naujadaras, įkalinimo būdą kaladėn koją įrakinant 

menantis žodis:

kalė́jimas sm. (1) 1. → 1 kalėti 1: Kalėjimus … kentė DP213. Gaudavo … ir kalėjimus iškentėti Ns1837,1. 2. R341, MŽ295, KI496, M namai laikyti asmenims, kuriems atimta laisvė: Sugavo ir nugabeno į kalėjimą Sch136. Jis metė jį į kalėjimą KBI26. Laisvės atėmimas, uždarant į kalėjimą rš. Kalėjimai saulę pagrobia ir laisvą vėjelį laukų (sov.) S.Nėr. Grasos kalėjimas rš. Vogtu arkliu tik kalėjiman važiuoti TŽIII383. Iš kalėjimo nebgalėjo ano išleisti I. Ižg … kalėjimo išpirkti … butumbime DP263. Įmetė juodu į kalėjimą iki rytojui SkvApD4,3.  | prk.: Carinė Rusija buvo tautų kalėjimas rš. apkalė́jimas sm. (1) 1. → 1 apkalėti: Aš gatavas esmi su tavimi į apkalėjimą ir smertį eiti NTLuk22,33. 2. R, N nelaisvė, vergovė: Aš tave gelbėsiu … iš jų apkalėjimo žemės RBJer30,10. Praneškite apkalėjimą mano sūnų ir dukterių BbBar4,14. atkalė́jimas sm. (1) → 1 atkalėti 1: Pasitenkino jųjų atkalėjimu ir paleido EncVIII225. iškalė́jimas sm. (1) → 1 iškalėti 1: Teismas gali pailginti iškalėjimą paprastajame kalėjime ligi dvejų metų rš. nusikalė́jimas sm. (1) → 1 nukalėti 2 (refl.): Kas to šunies buvęs nusikalėjimas (nusibuvimas vietoje), galia ir pablūsti belakstydamas Grg. Tokiems vaikams tas nusikalėjimas nė už ką Skr.

Tai mėmės to Mėmelio fokiečiai - nugriovė savo pačių mums kalinti pastatytą kalėjimą,

o plytas panaudojo Mėmelio

senamiesčio (tuo metu - naujamiesčio) namams statyti.

Atstatysim!