Nauja PlatForma

Galima prisiminti ir garsią Vilniaus Radijo matavimo prietaisų, kurią vadindavo „Petiorkomis“. Net kovos už nepriklausomybę laikais jai vadovavo aršus Kremliaus adeptas, labai tipiškais asmenvardžiais, Oktiabr Burdenko. Gamykla buvo aukšto lygio, bet didžioji jos produkcija buvo susieta su sovietų karine pramone. Vilniečiai ir dabar žino adresą T. Ševčenkos 16, kur nūnai galima rasti ir picerijas, ir skalbyklas, ir tekinimo ar frezavimo įmonėles, ir gėjų klubą.

Fiktyvios įmonės mėgsta registruotis šiuo adresu. Net „Drąsos kelio“ partijos patalpos, 

kaip anksčiau skelbta, esą buvo kažkur ten. O 1988-1991 metais ten klestėjo Lietuvos nepriklausomybės priešų gaujos. Tiesa, mažai kas atsimena, jog ir prieš Antrą pasaulinį karą toje vietoje veikė gamykla 

„Elektritt". 

Vienok, kai prasidėjo sovietinė okupacija, tai sovietai, perdavę Lietuvai Vilnių ir visaip padėję, išties ėmė ir pavogė, ir išvežė visą gamyklą į Baltarusiją, su visais įrengimais. Taip atsirado Minsko radijo gamykla, 

kuri taip ir liko didžiausia radijo gamykla visoje Baltarusijoje.

Vienok po II Pasaulinio karo visgi paaiškėjo, kad baltarusiai kažko gudresnio gaminti nemoka, o Lietuvoje yra vis vien geresnių specialistų, tai čia sukūrė SSRS aviacijos pramonės radijo prietaisų gamyklą, kurią pavadino slaptu kodu 555, o paskui dar jos pagrindu sukūrė ir kažkokį slaptą konstruktorių biurą.

Ką išties ta gamykla gamino - iki šiol ne iki galo aišku, bet atrodo, kad pagrindiniai gaminiai buvo visokie kariniai, avicijai ir kosmoniams laivams skirti radijo siųstuvai, radijo imtuvai, transiveriai, navigacijos įrenginiai, aviacinės meteorologinės stotys, radarai ir dar kažkas, atrodo - netgi kai kurių sparnuotojų raketų valdymo įranga. Gamykla turėjo maždaug 10 tūkstančių žmonių konstrukcinį biurą ir dar maždaug 10 tūkstančių žmonių gamyklinius pajėgumus, didele dalimi - visai kituose miestuose ir netgi ir ne Lietuvoje.

Aišku, iš tų 10 tūkstančių konstruktorių biuro gerokai mažiau kaip 1000 buvo tikri konstruktoriai ir radijo inžinieriai, o daugiausia buvo visokie pagalbiniai darbininkai ir panašiai. Bet visvien kažkas ten buvo. Ir dar buvo kažkoks mokymo centras, kur atvažiuodavo kosmonautai, kad juos apmokytų kosminiais ryšio prietaisais naudotis.

Kadangi gamykla buvo visiškai valdoma kariškių, darbuotojai į ją būdavo vežami iš Rusijos, vietinių lietuvių nepriimdavo, o suvežtiems atvykėliams plaudavo smegenis, kad visi lietuviai esantys fašistai. Taigi, tasai gamyklinis kontingentas buvo labai specifinis. O kadangi jie butus gaudavo visiškai šalimais, tame pačiame Naujamiestyje, ilgainiui ir visas Naujamiestis tapo vienu iš bjauriausių, kraštutinai kriminalinių Vilniaus rajonų, kur niekas ne tik kad nekalbėdavo, bet net ir nesuprasdavo lietuvių kalbos. Kriminalo kiekiai ten sumažėjo tik praėjus kokiems 20 metų nuo SSRS žlugimo.

Kai Lietuva ėmė kovoti už Nepriklausomybę, toje gamykloje buvo įkurta viena didžiausių Jedinstvo kuopelių, kurią palaikė gamyklos direktorius Oktiabris Burdenka, buvęs ne tik pamišusiu komunistu, bet kartu ir aiškiu rusofašistu. 1991 metų Sausio 11 toje gamykloje anoksai Juozas Jermalavičius viešai paskelbė ir apie kokio tai Nacionalinio gelbėjimo komiteto sukūrimą, o paskui, vos po pusantros paros tas komitetas jau skelbėsi perimąs valdžią per Sausio 13 žudynes.

Prie ko čia kažkokia platforma?

LKP ant TSKP platformos arba platformininkai - tai išties ta pati LKP, tiktai kad pasilikusi po senovei buvo. Anuomet kokiais 1989, kai jau Atgimimas įsivažiavo ir buvo Nepriklausomybė, tai paaiškėjo, kad vietiniai LKP vadai nori daugiau valdžios, tai užtat sutinka dėtis prie Sąjūdžio, užtat kiti gi vadai nesutiko, tai pasiliko prie TSKP. Taip pasikeitė Pirmasis sekretorius ir staiga vietoje Algirdo Mykolo Brazausko LKP vadu patapo kažkoks Mykolas Burokevičius.

Išties taip ir gavosi, kad šita LKP buvo tiesiog TSKP filialas, kuris tiesiogiai vykdė nurodymus iš Maskvos, kūrė kažkokią Laisvųjų verslininkų asociaciją, Naujosios Vilnios banką, bandė sukurti kažkokią ministrų tarybos alternatyvą ir dar ten kažką, perimant visą LTSR valdžią iš Sąjūdžio nagų.

Nereikia galvoti, kad ta LKP ant TSKP platformos buvo maža - tuo metu, kai įvyko skilimas ir kai daugelis labai neaiškiai į viską žiūrėjo, tai šita partija turėjo apie 40 tūkstančių narių, t.y., vos dvigubai mažiau, nei atskilusi LKP. Tik jau paskui daugybė iš tų platformininkų perbėgo į partiją pas AMB.

Taigi va - anuomet šios „Piatiorkos" buvo vadinamos „platformininkų lizdu".

Lyg tyčia, būtent čia šįryt, kompiuterių klasėj, atsisėdęs prie savo kompiuterio,

išvydau šitokį vaizdą...; 

Tai šitokia ta „Naujoji PlatForma".

D:) D:) D:)???

Ar DDT?