Sausio 13

1988 m. liepos 9 d. įvyko pirmasis Sąjūdžio mitingas Vilniaus Vingio parke.

Po jo vienas būsimasis politikas, dabar jau pasitraukęs iš arenos, tada dar tik būsimasis dešinysis, sužinojęs, kad buvau tame mitinge, pasakė:

- Be reikalo ten vaikštai. Ten saugumas visus filmuoja.

Saugumo vardas tada buvo KGB.

Būsimasis politikas kur nereikia nevaikščiojo.

Jis po kurio laiko atsidūrė Lietuvos Persitvarkymo Sąjūdžio Vilniaus miesto taryboje.

O aš 1991 metų sausio 13-ją atsidūriau Sibire, su reikalais.

Mat, aštuoniadešimtųjų metų pradžioj teko laimė būti profesoriaus Algimanto Janušausko aspirantu, Novosibirske, kai jis dirbo SSSR Mokslų Akademijos Sibiro skyriuje, Matematikos institute.

Profesorius Algimantas Janušauskas Sibiran atvažiavo pirmuoju tremtinių ešelonu, vaikas, mat, jo tėvas buvo pasienio policininkas Trakuose.

Tuo metu, 1991-aisiais, aspirantūrą buvau senai baigęs ir disertaciją apgynęs.

Atsirado Sibire pažįstamų, atsirado ir reikalų, kurie dabar vadinami verslo reikalais.

Apie vieną Sibiro draugų rašiau.

Tie sibiriokai tuo metu mano šnekomis apie LDK egzistavimą netikėjo, jų neįtikino ir Mažoji lietuviškoji tarybinė enciklopedija.

Štai ką reiškia smegenų plovimas - mokykloje, per spaudą, radiją ir televiziją.

Patikėjo tik tada, kai jiems parodžiau Lenkijoje išleistą žemėlapį.

Beje, mano olandai, trys iš jų mokslo daktarai, tuo pačiu LDK buvimu patikėjo tik Trakų pilyje, pamatę LDK žemėlapį, spausdintą Olandijoje.

Patikėjo, nes žemėlapis buvo olandiškas.

Štai ką reiškia smegenų plovimas...

Tuo metu, apie kurį pasakoju, maniškiai draugai iš Sibiro ir LDK buvimu nebeabejojo, ir, pamatę mūsų trispalvę, sakė:

- Graži jūsų vėliava.

Sausio 13-ją grįžau iš miesto - pas vieną jų buvau apsistojęs - o jis sako:

- Kažkas pas jus vyksta, per televiziją pranešė.
- Kas?
- Sunku suprasti, atrodo, kažkas negero.

Puoliau skambinti namo.

Prisiskambinau.

Sužinojau, kas darosi.

Nulėkiau į "Aerofloto" kasas, išgirdau, kad Novosibirske "нелётная погода", bilietą į Vilnių gavau tik į užporytdienos reisą.

Lėktuvai neskraido, nervuojuosi.

Per televiziją pranešė, kad "Aerofloto" Vilniaus padalinys, kurio lėktuvai skraidė į Novosibirską, kaip palaikantis "Jedinstvo", paskelbė streiką, neskraidė.

Prisipirkau bilietų - į Rygą, Piterį, Maskvą.

Нелётная погода.

Šlykšti savijauta.

Skambinėjimai namo ir į Tolmačiovo oro uostą.

Nors traukiniu važiuok.

Gal už poros dienų pagaliau išgirdau, kad rytą oro uostas atsidaro, skrydžiai prasidės. Pradėjau žiūrinėti savo bilietus, kurgi verta skristi, o vienas sibiriečių skambina ir sako, kad "Aerofloto" Vilniaus padalinys nutraukė streiką, pirmasis lėktuvas (į kurį negavau bilietų) išskris į Vilnių iš ryto, o ekipaže yra jo pažįstamas, sibiriokas, tai jis susitarė su lėktuvo vadu, ir su jo parašu paims mane kaip "121-ą keleivį".

Taip sakė - "šimtas dvidešimt pirmą", nors, dabar žiūriu, lėktuve Tu-134 šimto dvidešimties vietų nebuvo.

Matyt, koks kodinis terminas.

Į lėktuvą atėjau su įgula, rusais. Jie į kabiną suėjo pirmi, nusileido laipteliais žemyn, susėdo į savo krėslus, aš likau įėjime viršuj, už nugaros uždariau duris, skersai įėjimo nuleidau lentą-suolą, ant jo atsisėdau, prisirišau saugos diržu.

Tokia ir buvo "šimtas dvidešimt pirmojo" vieta - ekipažas sėdėjo po kojom.

Pakilom.

Keli pasvyravimai sparnais, posūkiai, lėktuvo vadas įjungė autopilotą, šturvalą paleido.

Įjungė ir radiją, susirado "Amerikos balsą", rusiškai.

"Amerikos balsas" kalbėjo apie Vilniaus įvykius.

Girdėjosi puikiai.

Aukštai skridom.

Klausomės.

Autopilotas sukioja gaublį su žemėlapiu, brėžia kreivę.

Visi tylim.

Laida baigėsi.

- Ну, и что теперь? - klausimas po pauzės.

Be atsakymo.

Vietoj atsakymo teko išjungti autopilotą - priskridom Sverdlovską, dabar vėl vadinamą Jekaterinburgu, reikėjo leistis.

Keleivių salone gerokai ramiau sėdėti - nusileidimo takas žemai apačioj lyg siūlelis, lėktuvą blaško, mėto, sukioja, pilotas keikdamasis makaluoja šturvalu kaip ralistas vairu trasoje - atrodo, kad jokių šansų nusileisti ant to siūlo nėra.

Nusileidom, puikiausiai.

Kai vėl sulipom lėktuvan, skristi Žemutinian Naugardan, tada vadintan Gorkiu, atsisėdau keleivių salone, mat, jau buvo vietų.

Pakilom, apsukom ratą, paskui vėl. Supratau - kažkas ne taip.

Kaip jau savas, įlindau pilotų kabinon, sužinojau, kad šasi neįsitraukia.

Apsukom kelis ratus ir vėl nusileidom.

Namo parskraidino už valandos - kitos skridęs sekančios dienos vilnietiškas lėktuvas, kuris irgi streikavo Novosibirske.

Grįžau vakare.

Važiuoju taksi, vairuotojas nekalbus, Vilnius kažkoks patamsėjęs, aptilęs, ištuštėjęs, laukiantis, įtampa tiesiog tvyro ore.

Dabar manau, kad tie, kas užtaisė Sausio 13-ją, norėjo įvaryti stiprų pleištą tarp lietuvių ir rusų.

Jiems - Senieji Naujieji Metai, mums - kraujas.

O paminklui statyti geriausiai tiko Chatynė.

O Litvinenkai nuodyti labiausiai pritiko polonijus.

O Lenkijos lėktuvui - Rusijos žemė.

Skaldyk ir valdyk.