Nuo Atlanto iki Uralo

Vėl laišką gavau, vakar.

„Paprastas Lietuvos pilietis“ Edvardas Bernotas „Open Library“
skaitykloje surado 1852 metais Niujorke anglų kalba išleistą
R. G. Latham knygą „Žmonės ir jų kraustymaisi“ (Men and his migrations)

174 psl. parašyta, kad IX-X amžiuje „germanų kardai atsisuko į priešingą pusę“ — prieš savuosius, ir iš Sarmatų buvo atplėšta: Meklenburgas, pamarėnai (Pomerania), parusiai (Prussiae), dalis nemunaičių krašto (Curonia) bei piečiau nuo jų esantys kraštai: Silesia, Losatia, Saxonia.

Taigi pagal šią knygą visa šiauriau antikinės Romos imperijos
esanti Europa iki pat germanų krikšto buvo Sarmatų imperija.

Atrodo, atitinka tavo įžvalgas. Ir mano neseną įrašą:

„Senovėje, nuo pat ledyno atsitraukimo, Baltia tikrai buvo sava,
baltų vidaus jūra. Lietuviai vykingai (gabentojai vykininkai)
buvo Baltios valdovai, viešpatavo jūroje, Gotlando saloje ir
visose pakrantėse iki pat germanų krikšto. Smarkiai pakeitusio
vakarinės pusės papročius, kalbą, sukėlusio nesantaiką,
suardžiusio buvusius darnius prekybinius ir net giminystės
ryšius tarp abiejų Baltios krantų.“

Atsakiau į laišką taip.

Beje, jau seniau norėjau išsakyt tokią mintį: Sarmatijos vardą, kiek suprantu, pasiėmėm iš Ptolemėjaus ir, kažkodėl, iškart susitapatinom su ja, Sarmatija (pas Ptolemėjų Sarmatija + Germania = Europa minus Graikija), gal kad vėlesnė istorija lėmė, jog atsidūrėm toj, Sarmatijos, pusėj. Dabar gi „paprasto Lietuvos piliečio“ Edvardo Bernoto radybos patvirtina tokią, kadaise galiojusią politinę (graikiškai šnekant) aritmetiką:

Sarmatija + Germanija = Litavia = Λιθουανία

Esu rusiškoj etimologijos knygoj aptikęs aiškinimą, kad ta keltiška Litavia, šiukštu, nesietina su Lietuva; spėčiau, kad aiškino tarptautos atstovas. Juk buvusioji Λιθουανία galop jų vardu tapo vadinama, Europa.

Neatspėjau, vokietis viso labo.

Litavia, vakarinė Lietuva, mažėjo puolant romėnams bei krikštijantis ar kitaip gendant germanams, kol, galop, Lietuva sumažėjo iki Sarmatijos.

Dar galiu šitą pridurt.

Rizikuočiau lažintis, kad įmanoma rasti ir "istoriniais dokumentais" grįstų patvirtinimų, ne tik tokių: Lituus.

Kažkur esu skaitęs, kad, esą, Musolinio dėka Gedgaudas Vatikano saugyklosna pateko.

Ten, ko gero, daug kas paslėpta.

Juk jie, o ne germanai, kunigą mums paskolino.

Germanai savo kunigų miestus vėliau pasidirbo, tai kaip jie galėjo tada skolinti?