Bankų aritmetika

Šitokia.

Jau kurį laiką dėl Europos centrinio banko ir kitų euro zonos fiskalinę politiką formuojančių institucijų sprendimų tarpbankinė palūkanų norma EURIBOR yra neigiama. Kam, jų pačių laimei, neteko turėti reikalų su bankais, reikia atskiro ir labai svarbaus paaiškinimo, ką tai reiškia.

Tarkime, žmogus pasiėmė paskolą būstui įsigyti. Jam kas mėnesį reikia kredito įstaigai mokėti tam tikro dydžio įmoką, susidedančią iš dviejų dalių: paskolos dalies grąžinimo ir palūkanų. Palūkanos savo ruožtu taip pat susideda iš dviejų dalių: iš banko maržos ir tarpbankinės palūkanų normos EURIBOR. Jei, tarkime, banko marža yra 1 proc., o EURIBOR yra 0,5 proc., bendra mokėtina palūkanų norma - 1,5 proc. Ir taip būdavo visada, kol EURIBOR buvo teigiamas.

Kas gi atsitiko dabar? Tarpbankinė palūkanų norma sumažėjo ir tapo neigiama, o žmonėms mokėtinos palūkanos kažkodėl nemažinamos. Ir toliau jos išlieka 1,5 proc., nors kiekvienam kiek skaičiuoti mokančiam turėtų būti aišku: 1 proc. marža plius neigiamas EURIBOR jokiu būdu negali būti daugiau nei 1 proc. ir net jam lygus.

Teko bendrauti ne su vienu bankų klientu. Pasirodo, dalis kredito įstaigų netgi bando versti žmones perrašyti jau seniai galiojančias paskolos gavimo sutartis, siekdami įteisinti, kad neigiama EURIBOR norma nemažina bendros mėnesio įmokos dalies ir yra lygi nuliui. Kai kurie kiti bankai tokią nuostatą nori įtvirtinti sutartyse su naujais klientais.

Argumentas, kodėl reikėtų perrašyti ir senas sutartis, labai paprastas, tačiau visiškai neįtikinantis: esą bankas negalėjo žinoti, kad kada nors EURIBOR norma taps neigiama ir dabar gali patirti neplanuotų pajamų netekčių. Tačiau kai EURIBOR augo, bankai kažkodėl nesirūpino, kad klientai patiria neplanuotų pajamų netekčių, nes jų įmokos vis augo. Kur lygybė? Tiesa, jos ieškoti bankų ir klientų santykiuose būtų naivoka.

Įdomu, kam šaliai dabar reikalingas centrinis bankas, Lietuvai įstojus į euro zoną praradęs didelę dalį savo funkcijų. Lyg ir bent jau turėtų ginti klientų interesus, tačiau tik žodiškai pareiškė, esą rekomenduoja kredito įstaigoms palūkanas skaičiuoti taip, kaip nurodyta sutartyse. Valstybiniai vartotojų teisių gynėjai irgi kažkodėl nieko nedaro. Matyt, visiems yra gerai taip, kaip yra, o į bankų pinkles įsipainiojusių žmonių bėdos yra jų pačių reikalas. Arba, kaip minėjau, nei vartotojų teisių gynėjai, nei Lietuvos banko darbuotojai neturi aritmetikos pradmenų, jei neigiamo skaičiaus nemoka pridėti prie teigiamo.

Ką Lietuvoj veikiantys bankai su trumpo ir ilgo laikotarpio Vilibor (euro tada dar neturėjom) išdarinėjo po Seimo rinkimų 2008-tais, galit pamatyti čia:

Cituoju tingintiems skaityti:

Plika akim matyti: atsitiko antrasis Seimo rinkimų turas, VILIBOR-as ėmė ir pašoko, o neužilgo ir "išsižiojo": trumpalaikis (už kurį bankai vienas kitam litus skolina) nukrito, ilgalaikis (kuris į klientams teikiamų bankų paskolų palūkanas įskaičiuojamas) išaugo.

Pakartosiu: bankai tarpusavyje ėmė skolintis pigiau, negu anksčiau, o mums skolinti ėmė brangiau, negu anksčiau.

Ar tik ne tas pats dabar vyksta nebe tik Lietuvoje, bet ir visoje Europoje?