Sveiki,
Beveik lygiai prieš 3-jus metus,
perskaitęs straipsnį apie leičius, buvau paruošęs komentarą būsimam
Gerb. Gedimino Vaišvilos pranešimui Raskilos susirinkime Antakalnyje,
kurio tada nespėjau perskaityti. Jame pabandžiau atskleisti savo požiūrį
į Lietuvos vardo kilmę, todėl manau, kad vakarykščio susitikimo
kontekste, jį bus įdomu perskaityti visiems jame buvusiems dalyviams.
Laba diena,
istorija ir mūsų tautos bei valstybės kilme besidomintys ponios ir ponai. Pasakiau
šį kreipinį ir iš karto pagalvojau, o kokių gi dar jų yra. Olandai naudojo van,
vokiečiai fon, her, ispanai, prancūzai don, anglai ser. Grįšiu dar prie to, o
dabar pasikabinėsiu truputį prie savo žemiečio antakalniečio, o taip pat
kolegos tiksliųjų mokslų atstovo, vienodai kaip ir jis kažkur Sapieginės
kalvose ar Kalnų parko, Gedimino pilies prieigose pagavusio istorijos mūzos
Klejonės virusą, gerbiamo Gedimino Vaišvilos straipsnio apie leičius.
Ir pradėsiu
tai daryti nuo vienos jo lyg ir ironiškos, bet pataikiusios kaip pirštu į dangų
minties „O kodėl gi Lietuva nesivadina
Nerija, jeigu pro Vilnių teka žymiai didesnė už Lietauką upė Neris“. Vadinosi
Lietuva ir Nerija, bent jau pagal tautos, gyvenusios joje pavadinimą turėjo
taip vadintis. Kaip visi žinome, Herodotas minėjo skitų kilmės tautą Neurus,
kurios gyvenimo vieta galėjo būti dabartinės Baltarusijos, kažkada buvusios LDK
dalimi, teritorijoje. Šiose vietose turime Nerį, Narevo upę, Naručio ežerą ir
dar daug vietovardžių. XIX a. pabaigos Rusijos istorikė Ragozina savo veikale „Asirijos
istorija“ mini seniausio žinomo Asirijos karaliaus Teglat-Pelesaro užrašą
kažkur kalnuose prie Vano ežero Turkijoje, kuriame jis giriasi, kad užkariavo Neurų
žemes nuo Viduržemio jūros iki Vano ežero. Tų žemių ribos, pasak istorikės,
sutapo su Tauro kalnais Turkijoje. Vėlgi, kalnų pavadinimas idealiai sutampa su
Tauro kalno pavadinimu Neries slėnyje įsikūriusiame Vilniuje. Jeigu dar
prisiminsime, kad Herodotas apie Neurus sakė, kad jie yra burtininkai, kartą į
metus pavirstantys į Vilkus, mums nebenuostabūs bus nei Geležinio vilko
legenda, nei Vilniaus pavadinimas, kilęs iš sielų ganytojo burtininko Velino
vardo. Na, o Marcelinas apibrėžė šiaurines Nerijos ribas, pasakydamas apie tuos
pačius neurus, kad jie yra Šiaurėje esančių atšiaurių kalnų kaimynai, tiesiai
pataikydamas į Norvegijos kalnus, nes kitokių šiaurėje bent jau mūsų platumose
kalnų nėra. Nenuostabūs tada ir pats
Norvegijos pavadinimas, turintis tą pačią Nerijos šaknį, ir apskritai visos
Šiaurės, dar žinomos kaip Nord, Norse, pavadinimai.
Šitoje vietoje
galime prisiminti Jūratės Statkutės-Rosales hipotezę, kad Jordano „Getikoje“
aprašoma Skandijos sala galėjo vadintis ir Nerijos sala, nes žodžiai Skęsti ir
Nerti, iš kurių šaknų susideda salų pavadinimai, yra panašūs, apibūdinant tą
patį žemės panirimo į marių gelmes reiškinį. Tik čia norėčiau paprieštarauti
gerbiamai Rosales, kad Jordano aprašyta Skandija-Nerija, iš kurios, pasak
autoriaus, kaip iš moteriškos gimdos ėjo pasaulio tautos, tikrai ne dabartinė mūsų
Kuršių Nerija. Specialiai užsirašiau Jordano Skandijos salos aprašymą: Skandija iš rytų ribojasi su neaprėpiamu
įsirėžusiu į Žemės ratą ežeru, iš kurio išteka upė Vaga, kuri kunkuliuodama lyg
įsčių pagimdyta veržiasi į Okeaną. Iš Vakarų Skandija apsupta didžiulės jūros, o iš Šiaurės apgaubta
netinkamo plaukiojimams plačiausio Okeano, iš kurio lyg kažkokia išlendanti
ranka, susiformavo Germanijos jūra, ištęsta lyg įlanka. Kaip matome rytuose
aprašytas didžiulis ežeras skiriasi nuo šiaurėje esančios tarsi ranka
įlendančios į sausumą Germanijos (Baltijos) jūros ir jį kai kurie Jordano
tyrinėtojai priskiria Kaspijos jūrai, kuri antikiniais laikais kartu su Volgos
upe žemėlapiuose buvo vaizduojama susisiekianti su Šiaurės Okeanu. Tokiu atveju
salos Skandijos-Nerijos teritorija, beveik sutampanti su vėlesne Lietuvos
didžiosios kunigaikštystės teritorija, buvo kaip ir užlieta pasaulinių vandenų
ir kodėl tokiu atveju ji negalėjo būti vadinama dar vienu, susijusiu su Skandija
bei Nerija, pavadinimu - Lietuva.
Lietuva - tai legendinio tvano užlieta teritorija. Toks pilnai galėtų būti
žemiškasis Lietuvos pavadinimo kilmės aiškinimas.
Aišku, yra ir
kitas, tai dieviškasis arba mitologinis. Ir čia aš jau prieisiu prie gerbiamo
Gedimino minimos Palemono atvykimo legendos. Pasinaudodamas dar Česlovo
Gedgaudo atrastu vietovardžių atlietuvinimo principu, pagal kurį beveik visi
pasaulio vietovardžiai, vardai, turintys savo šaknyje dvigarsius pa, po, up,
ap, gali būti aiškinami kaip kilę nuo
lietuviško žodžio upė, Palemoną paversiu Upelemonu. Atmetęs šio žodžio dalį
monas, aiškiai reiškiantį žmogų, gausiu Upelionį, beveik jau ir Apoloną, tai
yra mitinę šiaurės vandenų pagimdytą dievybę, kurio motina graikų mitologijoje
žinoma (dėmesio!) Letos vardu. Dar vieną legendą turi skandinavai apie kitos
dievybės Odino su visa žynių ir diduomenės svita atvykimą iš Uralo priekalnėse
buvusio Asgardo, greičiausiai Arkaimo. Kaip rašo Wikipedija, progermaniška
tarme Odino vardas buvo Vodanas arba Vodinas, būtent su s galūne, toks nei tai
slaviškas nei tai lietuviškas. Bet kokiu atveju slaviška šaknis Vod, reiškianti
vandenį, gali leisti mums Odiną pavadinti ir visai lietuviškai Vandoniu arba
Vandeniu. Prisiminę kitą pasaulio vandenų dievybę su sanskritiška vandenį reiškiančia šaknimi
Var, į šią kompaniją dar galime įtraukti Varūną arba Varasą, Varulį, Varingį ir
panašiai. Neveltui asai Giulviui pagal Snoro Sturlesono jaunesniąją Edą aiškino, kodėl Odinas turi tiek daug
vardų: Tada atsakė Aukštasis asas: Daug reikia turėti žinių, norint suprasti,
kodėl Odinas turėjo tiek daug vardų. Bet jeigu jau atsakyti trumpai, tai
atsitiko todėl, kad kiek bebūtų tarmių Žemėje, kiekvienai tautai, kalbančiai
viena iš jų, reikėjo Odino vardą prisitaikyti pagal save, melstis jam pagal
save ir kviesti jį pagal save. Tad jeigu priimtume, kad tiek Palemono
atvykimo į Lietuvą mitas, tiek Odino į Skandinaviją, Neriją, Lietuvą plačiąja
prasme yra tas pats, galime daryti išvadą, kad iš tiesų kažkuriuo laiku į
Lietuvą atkeliavo arijų aukštuomenė su visais žyniais, bet žymiai anksčiau,
negu Romos karų su mūsų protėviais laikais, gal tų pačių kovų su Asirijos
valstybe laikais. Ta aukštuomenė susitapatino su žemiškąja užlieta, vandeninga
teritorija ir jos dvasia, prisiimdama sau atitinkamus pavadinimus. Ji čia
sukūrė civilizaciją (Jau minėtas islandas Strulės sūnus savo Heimskringloje,
sagoje apie anglingus, rašo: Pasakoja
kaip tiesą, kad tada, kai Odinas ir visi jo žyniai atvyko į Šiaurės žemes, jie
pradėjo žmones mokyti tų dalykų ir menų, kuriuos žmonės NUO TADA ir dabar moka).
Ji tą civilizaciją pradėjo skleisti po pasaulį, upeneigių-finikiniečių, uponių
vardu, prekybos pagrindu paėmę gintarą. Čia ypač įdomus Apolono kultas
Graikijoje, pagal kurį Apolonas atvykdavo tik vasaromis, o žiemą grįždavo į
Šiaurę, lyg ir sakydamas, kad žiemą užšąla visi upių keliai ir su civilizacijos
nešimu palaukite brolyčiai. Ta civilizacija užvaldydavo vis naujas teritorijas,
pavadindama jas visokiomis Vendijomis-Indijomis, Vandalijomis-Vandalūzijomis-Antalijomis,
Vorusijomis-Borusijomis-Britanijomis-Iberijomis-Prūsijomis-Rusijomis, galų gale
Varulijomis-Germanijomis, Upolonijomis-Lenkijomis ir, greičiausiai, Lotinijomis,
Eladomis, Latakijomis. Juk yra rusų dievas Daždbogas, kurį pilnai galime
išversti į Lietuonį, esantį tiek lietuvių, tiek latvių mitologijose. Taip pat galime
atkreipti dėmesį į tokias žodžių poras kaip mūsiškis lietus ir angliškasis rain,
aiškiai kilęs nuo Varūnos, mūsiškė šventė Rasa, kurią galima sieti ir su
Rusijos pavadinimu, angliškai gi ji Litha jau artima Lietuvos pavadinimui. Lietuvišką vasarą rusai
vadina Lieto, o mes atvirkčiai Vasara, Sara, Rasa. Iš tos Saros ir Sarmatija,
dar ir dabar rusų meiliai vadinama Rasija Mat arba lietuviškai Rasa Mote. ir
t.t.t.t. Taip pat Caro, Saro(Nabuchodonosaras-Babilono karalius,
Salmanasaras-Asirijos valdovas) titulas, tiesiai išplaukiantis iš Saros.(Įdomu,
kokie karaliai palaidoti Rasų kapinių kalvose, gal ir pats Odinas ten kažkur
yra), bei įvairūs bajorų karių pavadinimai – baronai, perai, serai, donai, ponai,
gal ir leičiai tame tarpe, vėliau bendroje su lenkais vastybėje pavirtę į šlėktas,
susišaukiantys su Odino-Vandonio-Apolono-Varūnos-Lietuonio vardais. Kalbant
apie upių pavadinimus, turime svarbiausias jų, skyrusias mus nuo Romos
imperijos –Vandoną-Dunojų ir Vareiną-Reiną, taip pat dabartinės Lietuvos upės
Neris ir Nemunas, jeigu į jas žiūrėtume kaip į vientįsą vagą, Ptolemėjaus
žemėlapyje vadintos Chrono-Kūronio-Varonio upe, taip pat yra Voltava-Prahoje ir
Upa Tuloje, nekalbu jau apie miestų pavadinimus – Varulyną-Berlyną,
Liuteciją-Paryžių, Parugiją-Prahą bei Rigą, Polocką Baltarusijoje, Poltavą
Ukrainoje, Maltos sostinę Valetą ir t.t.
ir t.t.
Tad iš ko
išeidami mes turime nagrinėti Lietuvos tiek kaip pavadinimo, tiek kaip
valstybės istoriją? Mano nuomone, tik iš
to, kad iš mūsų tiek Lietuvos, tiek su ja susiję kiti pavadinimai, ėjo į kitas
šalis, kad mes įtakojome pasauliui jo valstybių ir kultūros kilmę, o ne
atvirkščiai. Tuo labiau, kad apie leičius gerbiamo Gedimino nurodytame fakte
skaitome, kad tai buvo atvykėliai Romos imperijoje, o tokių atvykėlių po hunų
antplūdžio į Sarmatiją Romoje buvo daug ir visi jie su savo pavadinimais, kurių
tiek kilmę, tiek reikšmę reikėtų jau nagrinėti atskirai. Gal ir Italijos
pavadinimas kilo nuo jų? Nepamirškime, kad jaunieji ATR bajorai šlėktos-leičiai
lietuvių lengvieji raiteliai lisovčikai Trisdešimtmečio karo laikais karaliavo
nuo Maskvos iki Kilio, ir nuo Vilniaus iki tos pačios Romos. Beveik visose
kariuomenėse išlikęs karinis laipsnis leitenantas. Tai gal Lietuvos gyventojas lietuvis-leitis
tiesiog buvo virtęs kario, kariūno, varonio, variago, herulo sinonimu?
Aišku, yra
labai stiprus psichologinis barjeras, nepriimantis tokios civilizacijų tekmės
krypties, tai įsivaizdavimas, kad Romos civilizacija su senoviniais savo
Koliziejais, Graikijos civilizacija su Akropoliais, tai ne Lietuvėlė, kur
mūras, pasak Gudaičio ir Bumblausko atsirado tik Gedimino laikais arba tik prieš
kokius 600 metų. Ir čia jau mes susidūriame ne tik su civilizacijos krypčių,
kas iš kur ėjo, problema, bet ir su epochų sumaišymo problema. O kas sakė, kad
Vilnius jaunas miestas? Pavaikščiokite po senamiestį, netgi po naujamiestį,
turiu omeny Gedimino pr., Basanavičiaus gatvę, Vilniaus, Kalinausko gatves. Ir
pamatykite, kaip susėdę pastatai į žemę, kiek juose matosi pusrūsių, Kalinausko
gatvėje, pavyzdžiui, vieno pastato gale, kuris kalno papėdėje yra pusrūsiai, o
kylant į kalną, jis visas gražiai palindęs po žeme, Basanavičiaus gatvės kampe su
Mindaugo g. esantis skverelio aptvaras su bokštais Basanavičiaus gatvėje kokių
trijų metrų aukščio, o Mindaugo gatvėje tik bokšteliai kyšo iš po žemių, už
Kotrynos bažnyčios esantys pastatai apskritai atrodo lyg atkasti iš po žemių.
Sakykite, kaip galėjo per 600 metų susidaryti tokios žemių sąnašos. Ir
svarbiausia tolygiai per visą miestą. Dar 1977 dalyvaudamas archeologiniuose
kasinėjimuose prie Arsenalo mačiau atkastą 7-nių metrų gylyje esantį akmeninį
grindinį, o ir pačiame Arsenale, į kurį įėjimas žemiau šaligatvio lygio, viduje
dar visas aukštas po žeme. Juk žemėmis nelyja, netikiu, kad ir žmonės būtų tiek
teršę aplink save, kad užsikastų. Vienintelė to priežastis galėjo būti tik
kataklizmiškai patvinusios Neris su Vilnele. Atsistokite ant Tauro kalno ir
pažiūrėkite į plytinti Neries slėnį. Nesunkiai galima įsivaizduoti stichijos
mąstą, apsėmusį visą miestą ir, be abejo, griovusį šlaitus, nešusį žemes ant
pastatų. O gal Vilnius stovėjo dar prieštvaniniais laikais? O kada tada toks
tvanas buvo? Ir kodėl sename Ptolemėjaus Sarmatijos žemėlapyje prie mano jau
minėtos Kūronio upės dabartinio Vilniaus vietoje pažymėtas miestas Sarum, su
saro-valdovo šaknimi savo pavadinime? Daug klausimų mūsų istorijoje ir dar daug
jų be atsakymų...Bet ačiū, kad jūs, Gediminai ir jūs, gerbiami šio susitikimo
dalyviai, tuo domitės ir bandote juos rasti. Ačiū už dėmesį.
Aldas Mačiulis, 2015.09.15
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą