„Lifosa" Ir Jachta

AB „Lifosa” – Lietuvos fosfatų pramonės bendrovė, įsikūrusi Kėdainiuose. Viena didžiausių fosforo trąšų gamintojų ir eksportuotojų Rytų Europoje.^[1]

• 2002 — контрольный пакет акции покупает российская компания «ЕвроХим»

«ЕвроХи́м»(EuroChem Group AG) — швейцарская химическая компания, основные производственные активы которой расположены в России, Бельгии и Литве. Крупнейший в России производитель минеральных удобрений^[3]. Штаб-квартира — в Цуге (Швейцария).

Основана компания 16 июля 2014 года^[1].

Эффектная суперъяхта российского миллиардера Андрея Мельниченко стоимостью $320 млн. проплыла на днях по Темзе, впечатлив жителей Лондона.

Супруга Андрея Мельниченко Александра позирует на яхте.

„Lifosa", beje, 40-joje vietoje.

AB „Lifosa" fosfogipso sąvarta

Mačiau pravažiuodamas, štai į ką panaši:

Būtent ši vieta Britų salynui davė seniausią pavadinimą - Ūkanotasis Albionas: „albus“ lotyniškai reiškia „baltas“.


Įsivaizduokit: palei Kėdainius:

Ir nereikia juoktis:

1372 m. Kėdainiai pirmą kartą paminėti rašytiniuose šaltiniuose (H. Vartbergės kronikoje)*. 

Pasak legendos, Kėdainių pavadinimas yra kilęs iš turtingo pirklio Keidangeno, atvykusio iš Kuršo ir įkūrusio nedidelį žvejų kaimelį, vardo. Archeologiniai kasinėjimai paliudijo, kad Kėdainiai išaugo iš nedidelės žvejų ir žemdirbių gyvenvietės, kuri XIV a. pradžioje jau buvo įsikūrusi dešiniajame Nevėžio krante. To kaimelio šiaurėje augo didžiulė giria, kurioje būta pagonių šventyklos. Ją kryžiuočiai sunaikinę, o jos vietoje 1403 m. pastatę mūrinę bažnyčią. Spėjama, kad pirmasis miesto savininkas Radvila Astikaitis apie XV a. vidurį ant stataus ir vaizdingo kairiojo Nevėžio kranto pastatė dvarą. Žemiau dvaro kūrėsi miestas (kurį XV a. mini Janas Dlugošas), per kurį nuo XV a. vidurio ėjo prekybos vieškeliai iš Vilniaus į tuo laiku svarbų Žemaitijos centrą Raseinius ir iš Kauno į Rygą ir Šiaulius. Šio vieškelio pašonėje, netoli Smilgos upelio žiočių, atsirado turgaus aikštė, dabar vadinama Senąja rinka. 1520 m. jau buvo 145 gyvenamieji namai ir apie 1160 gyventojų, vykdavo turgūs ir buvo renkami turgaus mokesčiai.

1535 m. Kėdainių savininką kunigaikštį Joną Radvilą paskyrus Žemaičių seniūnu miestas tapo Žemaitijos administraciniu centru. Kėdainių ūkinę ir prekybinę veiklą pagyvino 1568 m. Gardino seime suteikta teisė plėtoti laivinę prekybą Nevėžio upe, 1581 m. Varšuvosseime įteisintas laisvas uostas besikuriančiame Skongalio priemiestyje ir 1585 m. patvirtinti nuostatai miesto amatininkams. Nuo 1574 m. valdant Jonui Kiškai, Kėdainiuose vykdavo visuotiniai Žemaičių bajorų seimeliai. Jo rūpesčiu 1590 m. balandžio 15 d. karalius Zigmantas Vaza Kėdainiams suteikė Magdeburgo teises, o kartu ir teisę rengti šeštadieninius turgus, tris metines muges, miestiečiams statyti parduotuves ir laikyti pavyzdines svarstykles, ilgio bei saiko matus. Taip pat patvirtintas ir pirmasis Kėdainių herbas su Kiškų giminės simbolika: žydrame herbinio skydo lauke pavaizduota sidabrinė pasaga su trimis auksiniais kryžiais; pasagos viduryje – dvi lašišos, nukreiptos į priešingas puses

* Kryžiokais pasitikėt nelabai verta, žinoma.

Archeologai teigia, kad Kėdainiai turi ištisą požeminį miestą. Beveik po kiekvienu senamiesčio centrinės dalies namu yra senųjų rūsių. Net ten, kur nebėra namų, rūsiai tebeglūdi po žeme. Ką tik lietuvių ir anglų kalbomis išleistoje archeologo Algirdo Juknevičiaus ir Kėdainių savivaldybės Architekto tarnybos vyr. specialistės Margaritos Rukšienės knygoje „Kėdainių senamiesčio rūsiai“ pateikiama informacija apie bemaž dešimt vertingiausių atkastų ir restauruotų senamiesčio rūsių. Per 16 metų archeologai Kėdainiuose yra aptikę daugiau kaip 30 kelių šimtmečių senumo patalpų.

„Rūsiai yra mažiausiai paliesti įvairių epochų statybų ir architektūros stilių. Jų mūre atsispindi senųjų kėdainiečių meistrystė, išmonė, patirtis ir miestietiškos kultūros tradicija. Sklando legendos, kad po Kėdainių senamiesčiu glūdi daugybė požemių ir tunelių, kuriais galima ne tik lengvai vaikščioti, bet ir iš vienos miesto pusės pereiti į kitą arba patekti į parką prie Dotnuvėlės upės bei klaidžioti ten stovėjusių dvaro rūmų požemiuose“, - lrytas.lt sakė archeologas A.Juknevičius. Pirmuosius rūsius maždaug prieš 550 metų meistrai sumūrijo kairiojoje aukštutinėje Nevėžio terasoje, po Šv.Jurgio bažnyčia. Jie kol kas dar netyrinėti.