Tada Jau Kelio Atgal Nėra II

Tada Jau Kelio Atgal Nėra

Edmundas Jakilaitis kalbina Šarūną Marčiulionį:

– Šie įvykiai iššaukė jūsų oponentų reakciją – jums buvo priminti mitingai 1988 metais, daugybė įvairiausių pasisakymų. Net ir kalbant apie tą patį mitingą – norite kažką paaiškinti, praėjus trisdešimčiai metų?

– Prašiau, kad Nemira padarytų žurnalistinį tyrimą. Ji net nežinojo, kad kažkas buvo parašęs kalbas, kad kažkas buvo suginęs žmones, kad tas pats ponas Brazauskas su ministrų taryba nusprendė, kad tokie ir tokie žmonės bus, kad aš esu numeris vienas sportininkas ir turiu ten būti.

– Turbūt reikia paaiškinti žiūrovams, kad 1988 m. vasario mėnesį buvo mitingas Katedros aikštėje, kur Jūs ir Juozas Baltušis kalbėjote.

– Ten buvo daugiau žmonių. Buvo suvaryti žmonės iš gamyklų, iš visur, į tą vietą. Greičiausiai buvo nurodymas iš Maskvos padaryti kontramitingą, kad mums patinka čia būti, šioje šalyje taip gyventi. Ir valdžia, ministrų kabinetas, nusprendė, kas ir kurią valandą vyks. Kalba buvo parašyta.


– Jums padavė kalbą, kurią turėjote perskaityti?

– Ta pati Roma Grimbergienė parašė kalbą, nors aš netikėjau, kad ji ateis ir tokius dalykus inicijuos. Su tuo susiję daug žmonių, kurių nenoriu viešinti – tie žmonės yra dar gyvi, kurie gali tai prisiminti. Žinau, kad visos „bačkos – ant manęs“. Aš tai priimu, nesigyniau, taip, buvau silpnas, kad nesipriešinau sistemai. Vieną kartą buvau silpnas, galiu tai pripažinti. Mane gąsdino dėl olimpiadų, dėl žmonos egzaminų. Sistema gąsdino.

– Jei gąsdino, buvote susitikęs su kažkokiais KGB veikėjais?

– Jie atvežė ir nuvežė, išsikvietė iš treniruotės, davė instruktažus. Man iš pradžių sakė, kad tai – susitikimas su studentais.

– Tuo metu dar studijavote žurnalistiką?

– Taip, buvau išrinktas geriausiu sportininku, tai tą geriausią sportininką tąsė po visą šalį. Iš pradžių sakė, kad tai bus susitikimas su studentais. Po to – kad ne tik su studentais, ir vyks aikštėje. Sakiau, kad ten neisiu. Tada su draugu galvojome, kaip į ligoninę atsigulti, gal pirštą ar ranką susilaužyti. Tada ponas Algirdas Kmieliauskas man pasakė, kad jei aš nevažiuoju, jo karjerai – galas. Tada mane atvežė ir turėjau kalbėti. Ką ten kalbėjau, net nežinau – bet esmė, kad išsigandau, ten buvau, atėjau į tą vietą, kas man nedarė jokios garbės.

– Turbūt sekėte pastaruosius įvykius šių metų pradžioje. Latvijoje buvo kilęs skandalas – Latvijos KGB paviešino duomenis ir apie tai, kad Valdis Valteris turėjo įsipareigojimų KGB nuo 1985 m. ir turėjo slapyvardį. Jūs po to mitingo neturėjote jokių kontaktų su ta organizacija?

– Ne. Ten turbūt buvo informatorių komanda ir t.t., bandė... Dar bendrabutyje palikau raštelį Pociui, kad jei negrįšiu, tai žinok, esu išėjęs „ant kampo“. Buvo toks slaptas butas prieš seną rusų dramos teatrą. Būdavo spaudimas. Tik buvo tiek gerai, kad su „Statybos“ komanda nevažinėjau
– „Statybos“ komanda turėjo savo informatorių kažkokį, o „Sąjungos“ rinktinė – savo. Nebuvau priverstas nieko informuoti ir pan. Bet ta sistema veikė, buvo „brudna“ – reikia suprasti, kur mes gyvenome.

– Bet kuriuo atveju, tai, kad jūs apie tai kalbate, ir kad rinkimų kampanijos metu buvo apie tai kalbama – kaip jūs į tai reagavot?

– Noriu, kad tas dalykas būtų išviešintas, kad tie, kurie tai organizavo, būtų įvardinti. Jie turi pavardes, vardus, ir šiandien yra gyvi.

– Jūs juos atsimenate? 

– Brazausko ministrų kabineto žmonės irgi yra gyvi, patys darė sprendimus. Norėčiau, kad tas dalykas „nuo manęs nueitų“, nes šiai dienai aš – vienintelis kalbu.

– Ar jums buvo grasinama kažkuo? Jau turėjote minčių važiuoti į NBA, nes po metų lyg išvažiavote...

– Ne, olimpiada, Seulas. Sakė, kad nevažiuosiu į Seulą, žmona neišlaikys valstybinių egzaminų, (dukra) Kristė – pusantrų metų. Gyvenimas toks.

– Skaudžiausias tai įvykis?

– Gyvenime – taip. O paskui muštis į krūtinę, kažkam pasakoti, tu buvai, nebuvai. Trisdešimt metų praėjo. Tegul mina. Bet taip yra, ką padarysi.

– Kai kas galėtų sakyti, kad jei ne tas atvejis, į NBA jūsų nebūtų išleidę. Kaip jūs pats vertinate?

– Taip ten sunku buvo išvažiuoti, bandė visokiausių teismų prikurti, mano pinigų nepasidalino sporto komitetas, „Statyba“ ir t.t. Bet taip, čia būtų priežastis, manau, jie būtų sukurpę kažką, kad aš vėluočiau bent sezoną, o kitą sezoną ateina kiti žaidėjai, komanda kitaip formuojasi, ir esi nereikalingas. Jau norėjo 1988 m. į NBA imti, bet buvo studijų baigimas, olimpiada, tada 1989 m. teko išvykti.

– Manote, tai, kad tuo metu neatsilaikėte spaudimui, lėmė, kad galėjote išvažiuoti į Ameriką?

– Nelyginu šių dalykų, nežinau.

– Įsivaizduokime hipotetinę situaciją. Tuo metu KGB struktūros galėjo jus laikyti savu ir patikimu?

– Dalykas yra tas, kad pildydamas, atrodo, 24 formas, dokumentuose neparašiau, kad mano giminės yra ištremti į Sibirą. Mano pusbrolis Algimantas Urmonas, kuris yra gimęs ten – neparašiau apie tą mamos giminės pusę. Jie mosikavo ta korta, kad turi pilną teisę manęs niekur neleisti.