Atominiai Batai Ant Stalo

Buvęs Lietuvos vadovas atkūrus nepriklausomybę Vytautas Landsbergis kelia klausimą, ar Lietuva deda pakankamai pastangų, siekdama užkardyti grėsmę dėl pašonėje Baltarusijos baigiamos statyti Astravo atominės elektrinės.

Pasak V. Landsbergio,

siekdami atnaujinti dialogą su Baltarusija, Lietuvos atstovai „kaip kokie kaltininkai siūlomės, norime įsiteikti tam, kuris mėšluotus batus padėjo mums ant stalo“.

Prisimenu, kai dar veikė Ignalinos* AE**,

per tarpininką iš Elektrėnų sugebėjom savo lietuvišką atominę elektros energiją pardavinėt Baltarusijai po 4 kapeikas/kWh ir po to netgi neatgaut milijoninių skolų;)***

* Galbūt šiandien daugelis Lietuvos žmonių galvoja, kad Ignalinos atominė elektrinė paskutinę praėjusių metų naktį uždaryta dėl saugumo reikalavimų ar politinių Europos valstybių nuostatų? Patikėkite, ne dėl to. Priežastis iš tiesų yra daug banalesnė, neturinti nieko bendro nei su aplinkosauga, nei su politinėmis nuostatomis.

Tai pinigai. Labai dideli pinigai. Ir būtent dėl jų nei konservatoriai, nei socialdemokratai nedarė nieko, kad Ignalinos atominės elektrinės darbas būtų pratęstas.

Politinės nuostatos keičiamos tarpusavio dialogu ir derybomis tarp šalių. Jas pastaruosius metus valdžia tik imitavo. Gal suderėjo su A. Abišala, kad šis dėl nieko nesiderėtų, o gal ir derėti nereikėjo.

Pažvelkime į elektrinės saugumą. Juk po 2009 metų pabaigos saugumo reikalavimai, pagal kuriuos jau buvo pertvarkytas antrasis blokas, nepasikeitė. Tad teigti, kad iki praėjusių metų pabaigos elektrinė buvo saugi ir staiga tapo nebesaugia, nebeišeina. Vadinasi, ji galėjau saugiai dirbti iki pat 2012 metų.

Tačiau kiekviena jos darbo diena būtų paploninusi dujų ir elektros importuotojų kišenes. Tiksliau, į jas pridėjusi gerokai mažiau, negu dabar, kai atominė uždaryta.

** Ar čia ne tas pats, mėšluotais batais:((

Tik kalba Aliaksandras Lukašenka ne dabar ir ne apie Astravo AE, bet 2002 metais apie dar tebedirbančią Ignalinos AE.

*** Prieš beveik dešimt metų (dešimt metų tada - dabar jau penkiolika beveik) Lietuvai kilo kur kas daugiau problemų, siekiant susigrąžinti skolas iš Baltarusijos.

1997 m. konservatorių valdoma Vyriausybė nusprendė kasmet eksportuoti 5,6 mlrd. kilovatvalandžių elektros energijos, kad nereiktų branginti elektros energijos Lietuvos vartotojams. Anot Lietuvos energetikos instituto profesoriaus Leono Ašmanto, tuo metu vienintelė galimybė eksportuoti tokį didelį kiekį energijos – parduoti ją Baltarusijai.

1998 m. sausio 26 d. buvo pasirašyta elektros energijos tiekimo Baltarusijai sutartis. Šį sandorį pasirašė „Lietuvos energija“, „Belenergo“ ir niekam nežinoma Elektrėnuose įsteigta „Baltic Shem“, kuriai vadovavo Samuilas Ošerovskis, vienas įtakingiausių to meto energetikos verslo atstovų Lietuvoje.

Trišalė sutartis virto ilgamečiu skandalu ir dabar vadinama viena didžiausių aferų šalies energetikos istorijoje. Rekordinio elektros pardavimo sandorio rezultatas – milijoninės „Belenergo“ ir „Baltic Shem“ skolos.

Elektrėnų bendrovė „Lietuvos energijai“ liko skolinga per 120 mln. litų, o baltarusiai įsiskolino daugiau negu 200 mln. litų. Tiesa, šią istoriją menantys asmenys teigia, kad didžiausia nevykusio sandorio kaltininkė buvo ne Baltarusija, o tuometė valdžia, susipynusi su įvairaus plauko aferistais.

Dabartinis (tuometinis) „Lietuvos energijos“ vadovas Rymantas Juozaitis sakė, kad po šios istorijos dar kelerius metus elektros energija Baltarusijai nebuvo parduodama tiesiogiai, o eksportuojama per Rusijos tarpininką.

Argi mes galim be Didžiojo Brolio?

Negi NeGalim?