"Moralės"?

Perskaitėt?

Kodėl

"moralės"*?

Kodėl mes, iš praeities stiprybę semiantys Himną giedodami, leidžiam savo Valdžiai visiškai amoraliai tarnauti svetimiesiems?


* Moralė (lot. moralis – dorovinis; moralitaser – būdas, charakteris, tinkamas elgesys) kaip sąvoka turi keletą reikšmių.

Pirmoji, nusakančioji (deskriptyvioji) reikšmė, apibūdina autoritetingas gero ir blogo žmonių elgesio normas (moralės normas), kurias nustato bendruomenė, visuomenė, papročiai, religija, filosofija ar asmeninė sąmonė. Kitaip – tai doro, moralaus elgesio normos, grindžiamos atitinkama pasaulėžiūra, kurių atitinkamoje aplinkoje turėtų laikytis konkretūs žmonės.

Pagal antrąją, normatyvią universaliąją reikšmę, moralė (dorovė) nusako dorovingo elgesio idealą, kurį esant tam tikroms sąlygoms labiausiai pageidautinu laiko visi racionalūs žmonės. Šie idealai dažnai yra pakankamai bendražmogiški, mažiau priklausomi nuo bendruomeninių sąlygų.

Trečioji reikšmė yra tiesiogiai siejama su etika kaip sisteminiu filosofiniu mokslu, nagrinėjančiu dorovę, žmonių visuomeninius ir individualius santykius gėrio ir blogio atžvilgiu.

Lietuvių kalboje tarptautinį žodį moralė atitinka žodis dorovė.

Moralė yra paprotinės kilmės. Pirmykštėje visuomenėje papročiai buvo universalūs ir pakankamas individų elgesio normavimo būdas, nes bendruomenės solidarumą lėmė materialinės kovos už būvį sąlygos. Pagal papročius buvo tvarkomos visos gyvenimo sritys, o moralės normos nesiskyrė nuo papročių visumos. Atsirandant privatinei gamybos priemonių nuosavybei, individo santykis su visuomene kito: individas tapo savininku, sąlyginai nepriklausomu nuo visuomenės. Visuomenės interesai ėmė nebesutarti su kiekvieno individo interesais. Kiekvienas galėjo subjektyviai vertinti savo ir kitų poelgius, tai yra būti moralės proceso subjektu. Privataus ir visuomeninio interesų antagonizmas dažniausiai verčia žmogų apriboti savo interesus. Tokiam elgesio motyvų turiniui formuoti ir skatinti klasinėje visuomenėje atsirado speciali socialinės veiklos sritis – dorovinis auklėjimas, buvo sudaryti moralės normų kodeksai, suformuluoti ir teoriškai pagrįsti moralės principai. Tokiu būdu klasinėje visuomenėje moralė ilgainiui atsiskyrė nuo papročių ir tapo sudėtingu reiškiniu su savo pagrindiniais elementais – normomis ir principais.

Moralė įvairuoja etniškai ir kinta istoriškai. Etninį moralės normų įvairumą sąlygoja skirtinga tautų gyvensena ir psichologija. Moralės principų kaitą sąlygoja visuomenės dvasinės kultūros pokyčiai, ekonomikos struktūros kaita. Galima išskirti tam tikras moralės istorijos pakopas. Istoriškai moralės principai skiriasi vertinamuoju turiniu, tai yra dorumo samprata.

Moralė, kaip elgesio reguliatorius, nėra savarankiška. Žmogaus elgesį sąlygoja visuomenės ekonominiai santykiai ir materialiniai interesai, dvasinė kultūra ir t. t. Moraliniai santykiai su kitais socialiniais reiškiniais taip pat istoriškai kinta ir dėl to moralės socialinis vaidmuo nėra vienodai efektyvus. Moralę tiria filosofijos šaka etika.