Juokingos Vėlinės

Anei Vėlinės, anei Ilgės nėr mums šventė ant Lietuvos.

Visų šventų diena mums šventė.

Nes remiamės liturginiu kalendoriumi.

Tai ir nuvažiavau ant tėvų kapo Panevėžin vakar, per Visus šventus, kai dirbt nereikia.

Pusseserė, kur kapą prižiūri, atėjo.

- Sovietmečiu, regis, lapkričio antrą ateidavom, - sakau.

- Taip, - sako.

Buvo jau tamsu, ir žmonių kapinėse tik vienas-kitas, tik žvakučių liepsnelių - jūra.

- Ar pameni, tais laikais vakare būdavo pilna žmonių kapinėse? - klausiu.

- Tai kad tada kapinės būdavo apšviestos, ir muzika grodavo. O dabar tik žiūrėk, kad nepasiklystum liepsnelių jūroj patamsy.

Iš kapinių parvežiau ją namo, teta, mano tėvo sesuo, kuriai aštuoniasdešimt ketveri, vaišes ištaisė, kavos išvirė.

- Teta, kaip Jums valdžia mūsų patinka? - klausiu.

- Nieko iš valdžios negausi, nėr ko ir tikėtis iš jos, - atsako man teta, šypsodama.

- O katra geresnė buvo - sovietinė ar mūsiškė? - klausiu.

- Anuo metu, kai dirbai, nereikėjo bijoti, kad išmes laukan, - sako teta. - Va, "Lietkabely" išleido mane pensijon 52 metų, dėl kenksmingų darbo sąlygų. O prie Vagnoriaus, kai vagnorkos buvo, nukirpo tą pensiją - darbo stažo, sako, per mažai dabar jau pasidarė.

- Negi pradingo kenksmingumas kai Neprigulmybė atsirado, negi neįrodėt jiem? - klausiu.

- Vaikščiojau ton "Sodron" kelis kartus - tie tik rankom skėsčiojo - įstatymas, matai, toks. O dabar gi, Kubilius, dar sykį nukirpo tą mano pensiją.

Paskum šitaip sako:

- Brolis su kitom dviem seserim bent už tai, kad Sibiran vežė, gauna, o aš - ne.

- Kodėl?

- Tai kad skrebai į savo sąrašus manęs kažkodėl neįrašė, ką aš žinau - gal pamiršo? - juokias gražia savo šypsena mano garbioji teta.

Tai va, pernai nutiko sportinės, o šiemet - juokingos Vėlinės.

Tik mūsų valdžia man beatrodo tik truputėlį juokinga.

Labiau jinai man atrodo - ne mūsų.

Kas mus kvailina, tautiečiai?`