Nota

Vakar uždarėm irklavimo sezoną, aštuonviete Trakuose.

Puiki diena.

Grįžęs Vilniun prisiminiau pernykštę vasarą.

Buvau veteranas naujokas, neradau su kuo irkluoti - vienvietei esu per sunkus.

Trakuose atsirado švedas, Švedijos karo atašė Lietuvai ir Lenkijai, irkluotojas.

Šaunus toks.

Tai irklavom porinę dvivietę kelissyk.

Prastai man sekėsi, aš pavienininkas jaunystėj buvau, be to, "n" metų pertrauka.

Sykį atvažiavom į Trakus - vėjas, bangos.

- Gal neinam? - sakau švedui.

- Einam, einam.

Aš, kaip sunkesnis, gale valties, jis prieky.

Bangos.

Vidury ežero pastebėjau, kad valties galas lyg vis gilyn grimzta. Bet po kojom vandens nedaug. Galop susiprotėjau, kad plėvelė, kuria valties viršus jos gale užklijuotas, kažkur atsilupusi, ir valties galan bangos pila vandenį.

- Varom krantan, tuoj paskęsim, - sakau švedui.

- Ne, nedaug vandens, - sako jis, vandenį po savo kojom tematydamas.

Vos įtikinau.

Likus keliasdešimčiai metrų iki kranto, nuėjom dugnan. Išsinėręs iš batų žiūriu - švedas už kronšteino laikos.

- Plaukti mokat? - klausiu.

- Aš tai moku, bet visi lietuviai, kuriuos pažįstu, nemoka, - sako.

- Eisiu lošt krepšinio, pasakysiu Ažubalio klasiokui, ir jūs, švedai, gausit notą!

Pamiršau, kad krepšinis baigės, nes vasara.

Taip ir išvengė švedai notos...

Kitąsyk su juo keturvietę, neporinę, irklavom, po to alaus gėrėm pas Karalius.

Paaiškėjo, kad visi keturi - kariškiai, švedas - Švedijos, mes trys - tarybiniai atsargos karininkai, po karinių katedrų tų laikų universitetuose. Aš - raketčikas, švedas gi su vienu iš mūsiškių - vienas tankistas, kitas iš prieštankinių dalinių.

Anais laikais vienas ant kito būtų tiesiogiai ėję, jei ką.

Švedų karo atašė tada ir sako:

- The world is crazy.

Negali ginčytis.