Piniginių ženklų taip ir neatsirado, tik po 20 metų tuos svetimųjų "piniginius ženklus" savo premjeru patikėjusiems atidavėm, savo sąskaita.
Savo sąskaita, savais "piniginiais ženklais".
Atėję į tas sovietines taupkases supirkusių švedų bankus, švediškų rublių, litais vadinamų atsiimt.
Dabar gi plačioji liaudis plūstelėjo į švedišką banką vėl tų pačių "piniginių ženklų", o mūsų Lietuvos Respublikos premjeras elgiasi labai panašiai, kaip prieš du dešimtmečius.
Tik kad dabar švediškus avilius, kaip iš tokių pasakojimų galima suprast, rublinė meška vartyt bando.
Liaudis tai galvoja, kad šia seka judėdama iš jos galo link pradžios
Aukso gabalėlis -> auksinė moneta -> mažesnė auksinė moneta, bet užtai su Valdovo portretu -> paauksuota moneta -> nebepaauksuota, metalinė moneta -> nebemetalinis, popierinis pinigas -> e-pinigas (įrašas kompiuterio diske) -> ???
gauna "vertybę", kuria "padengta" dabartinė "vertybė".
Šitokia.
Pinigų valdytojai gi, atvirkščiai, savo dvigalvį gena priešinga kryptim, iš sekos pradžios į jos galą.
O ministras, kad ir pirmininkas - tėra tarnas, ir visiškai ne mūsų:
minister (n.)
c.1300, "one who acts upon the authority of another," from Old French menistre "servant, valet, member of a household staff, administrator, musician, minstrel" (12c.), from Latin minister (genitive ministri) "inferior, servant, priest's assistant" (in Medieval Latin, "priest"), from minus, minor "less," hence "subordinate," (see minus) + comparative suffix *-teros. Formed on model of magister. Meaning "priest" is attested in English from early 14c. Political sense of "high officer of the state" is attested from 1620s, from notion of "service to the crown."
Aiškiai pasakyta.
Lietuvos liaudis, beje, jau nebe į UK, o į Skandinaviją - tokios Joninių žinios iš migruojančių kaimynų.
Švedai gi yra pirmieji švabai.
Stengias švabyti šiuolaikiškai.
O mes kas?
Tai švediški rubliai, tai rubliški švedai.
Pranešimai
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą