Atlaidai

Tikėjimo metų Didieji Žemaičių Kalvarijos atlaidai.

Žemaičių krikšto 600 metų jubiliejiniai metai.

Lietuvos didysis kunigaikštis Vytautas 1417 m. Gardų žemę padovanojo Žemaičių vyskupui. 1619 m. ant Šv. Jono kalno buvo pastatyta koplyčia, 1622 m. įsteigta parapija. Žemaičių vyskupas Jurgis Tiškevičius 1637 m. į Gardus pakvietė vienuolius dominikonus, kuriems pastatė namus ir padovanojo žemės. Dominikonai čia įkūrė Kalvarijos kalnus - pastatė Kančios kelio stočių koplyčias. Iš Romos pargabenus ir Švč. Mergelės Marijos Apsilankymo bažnyčioje išstačius stebuklingąjį Švč. Mergelės Marijos su Kūdikiu paveikslą pradėti rengti ir Kalvarijos kalnų visuotiniai atlaidai.

Apie kultūrą pamiršta parašyt...

Tiek to.

Žinoma, jog pirmoji medinė bažnyčia Žemaičių Kalvarijoje pastatyta 1619 m., o 1637 m. buvo pastatyta didesnė medinė bažnyčia, 1749 m. – dar didesnė (1750 m. konsekruota). Ji buvo viena didesnių medinių bažnyčių to meto Žemaitijoje (483 psl.)

Kas vyko du amžius nuo 1417 metų, kai Lietuvos didysis kunigaikštis Vytautas Gardų žemę padovanojo Žemaičių vyskupui?

Vienuolyno pastato istorija prasidėjo 1637 m., kai į Žemaičių Kalvariją atvyko dominikonai (484 psl.)

Svarbiausi vienuolyno ūkiniai pastatai buvo svirnai javams ir kitiems daiktams laikyti, bravoras ir samdinių namas, tvartai ir arklidė su ratine, taip pat kambariu arklininkui. Antras pagal svarbumą pastatas 1820 m. ir vėlesniuose inventoriuose vadinamas bravoru (spirito varykla ar alaus darykla), nes viename jo gale buvo salyklinė – klėtis (spiŜarnia czyli słodownia ), kitame – samdinių gyvenamasis kambarys (486 psl.)

Vienuolynas karčemų neturėjo (488 psl.)

...daugiausia pinigų reikėjo vienuolių maisto produktams, bažnyčios vynui ir apšvietimui, malkoms, taip pat tarnų ir samdinių algoms. Maistui kasmet išleista beveik tiek pat pinigų. Tarnų ir samdinių algoms išleidžiamų pinigų kiekis vis mažėjo (490 psl.).

1820 m. vienuolynas turėjo 30 tarnų ir amatininkų. 7 tarnai išvardyti: vargonininkas, zakristijonas, prioro patarnautojas, virėjas, jo pagalbininkas, vežikas ir aludaris. 1826 m. surašyti 27 tarnai: vargonininkas, zakristijonas, vienuolyno viršininko patarnautojas, valgomojo patarnautojas, virėjas, 2 šeimininkės, rūsininkas, batsiuvys, siuv÷jas, šaltkalvis, degtindaris, aludaris, vežikas, kiaulininkas, ekonomas, skalbėja, 5 bernai, 3 mergos, piemuo. Prievaizdu dirbo Juozapas Skulskis. 1841 m. buvo 10 tarnų: prievaizdas, vargonininkas, zakristijonas, 2 paprasti tarnai, batsiuvys, kalvis, vežikas, degtindaris, siuvėjas (490-491 psl.).

1820 m. vienuolyne gyveno 11 vienuolių ir 1 novicijus, 1826 m. – 14 vienuolių ir 2 kvestoriai. 1841 ir 1845 m. buvo toks pat vienuolių skaičius: 10 vienuolių ir 2 kvestoriai. 1844 m. buvo 9 vienuoliai, 2 kvestoriai. (491 psl.)

1820 m.: 11 vienuolių ir 1 novicijus, 30 tarnų ir amatininkų.

Vienam - trys.

Dominikonai – Katalikų Bažnyčios vienuoliai, broliai pamokslininkai, žmonės, pasišventę maldai, kontempliacijai, Dievo žodžio studijoms ir besidalijantys savo gyvenimo atradimais, nešantys savo ieškojimų vaisius visiems – trokštantiems tiesos, tikintiems ir ne, tiems, kurie džiaugiasi ir kurie liūdi, turtingiems ir vargstantiems...

Dominikonų ordiną, dominikones ir Dominikonų pasauliečių broliją 1215 m. Tulūzoje įkūrė šv. Dominykas kovai su albigiečiais.

Katarai, arba albigiečiai, ragino grįžti prie ankstyvųjų krikščionybės principų, skelbė neturto, asketizmo idėjas. Nepripažino sakramentų. Teigė, kad Dievas (Parakletas) sukūręs tik dvasinį pasaulį, o žemiškąjį – Šėtonas (Demiurgas). Katarai, skirtingai nei katalikiška viduramžių Europa, tikėjo dvasinio žmogaus išgelbėjimo svarba. Anot jų, pasaulyje viešpatauja prievarta, mirtis ir kančios, nes jis pavergtas piktojo. Albigiečiai reikalavo naikinti bažnyčios žemėvaldą, dešimtinę, indulgencijas. Siekė turtinės lygybės. Albigiečiai tikėjo žmogaus reinkarnacija.

Ir kaip gi šitokius krikščionis kryžiaus žygius rengusi Vakarų bažnyčia galėjo pakęsti?

Negalėjo.

Popiežius Inocentas III prieš juos paskelbė kryžiaus žygį (1209-1229), kuriuo prasidėjo Albigiečių karai, trukę nuo 1209 iki 1229 m. Per šiuos žygius buvo sunaikinta apie 500 000 vyrų, moterų ir vaikų, kurie nesutiko būti pakrikštyti ir tarnauti Romos katalikų bažnyčiai.Šimtai katarų mažesniuose miestuose buvo sudeginti. Kiekviena mergaitė nuo 12 m. ir kiekvienas berniukas nuo 14 m. amžiaus buvo apklausiami dėl šio tikėjimo. Teisėjai jiems palikdavo tik vieną pasirinkimą: išsižadėti savo tikėjimo arba mirti. Didesnioji jų dalis pasirinkdavo baisią mirtį liepsnose. Katarai inkvizicijos galutinai užgniaužti XIV amžiaus pabaigoje.

Dominikonų ordino vienuoliai tuo metu buvo pagrindiniai Šventosios inkvizicijos teismų tardytojai. Buvo sukūrę institucinį registrą (archyvą), kuriame saugojo tardymo duomenis apie visus, kuriuos kada nors buvo tardę.

Lietuvoje dominikonai pradėjo kurtis Mindaugo laikais. 1232 m. atvyko dominikonas šv. Jackus, 1251 m. jie dalyvavo Mindaugo krikšto apeigose.

1644 m. įkurtas Lenkijos provincijai priklausantis vikariatas, 1647 m. – Lietuvos Šv. Angelų sargų provincija su centru prie Šv. Dvasios bažnyčios Vilniuje, kuriai priklausė 12, 1827 m. – 45 vienuolynai ir 6 rezidencijos).

atlaidaĩ sm. pl. (3b)
1. atleidimas, pertrauka: Vyrai, be atlaidų̃! Kelkim, neatleiskim – užmuš! Ig.
2. Ds pirmą sekmadienį po vestuvių jaunosios tėvų viešėjimas pas naująjį žentą, o kitą sekmadienį jaunųjų su jaunojo tėvais viešėjimas jaunosios tėviškėje, sugrąžtai: Čia veselijos, čia atlaidaĩ, ir išejo visa mėsa Užp. Ar abu tėvai buvo atlaiduõs? Užp. Buvau nuvažiavęs dukteries atlaiduõs An.
3. Grg, Jnš, Jnšk, Srj bažn. atleidimas nuo skaistyklos bausmės: Už tą maldelės sukalbėjimą suteikiami atlaidaĩ Gs.
4. Pn bažn. skaistyklos bausmės atleidimo šventė: Per Sekmines pas mus dideli atlaidaĩ esti Trs. ^ Eina ir eina, kaip ubagai į ãtlaidus KrvP.