Graikija atvėrė akis

Graikija atvėrė akis visiems – globalizavimo sistema sparčiai žengia į aklavietę. Amerikietiškas modelis, skatinant vartojimą skolintais pinigais, o bankus ir valstybių praskolinimus, vykdomus viršvalstybinių institucijų (TVF, ECB, ESM ir kt.), yra šio tikslo įgyvendinimo įrankiai, „geranoriška“ prievarta įvedant visuotinę kontrolę ne tik piliečiams, bet ir valstybėms, jas paprasčiausiai išvalstybinant. Svarbu, kad žmonės ir valstybės nesusivienytų! Graikijos referendumas apnuogino situaciją. A. Merkel ir kiti ES ir, visų pirma, euro zonos valstybių privatizavimo vykdytojai visiškai sutriko, nežino kaip elgtis – Graikija išdrįso pasakyti viešai tiesą apie tikruosius šių išvalstybintojų tikslus! Įsivaizduoju, kaip apgailėtinai turėjo atrodyti Lietuvos finansų ministras ir panašūs jo kolegos diskusijose su išsilavinusiu Graikijos finansų ministru.

Pasidalinsiu (Zigmas Vaišvila) betarpiška dalyvio informacija, kurią š.m. liepos 7 d. DEMOS kritinės minties instituto paskaitoje-diskusijoje „Būti ar nebūti: Graikija, SYRIZA ir Europos neoliberalizmas“ pateikė graikų intelektualai, aktyvūs SYRIZOS nariai – politikos filosofė Dr. Eleni Leontsini (Joaninos universitetas) ir šiuolaikinių Graikijos studijų dėstytojas, kultūros teoretikas Dr. Dimitris Papanikolaou (Oksfordo universitetas). Jie panašiai kaip ir 1988 m. gegužės 27 d. mus, būsimus sąjūdiečius, Estijos liaudies fronto vienas vadovų Ivo Raigas tada kvietė paremti Estijos liaudies fronto Rahvarinne idėją, tai šiandieniniai svečiai iš Graikijos kvietė mus būti solidariais su Graikija ir kitomis Europos šalimiss be neoliberalizmo. Nustebino „Lietuvos ryto“ šio renginio nušvietimas – negi jie pamiršo, kaip po Snoro banko užpuolimo konservatoriai atvirai džiaugėsi, jog prigriebė „Lietuvos rytą‘?

Pagrindinė svečių žinia, kuri nuoširdžiai mane nudžiugino, buvo ta, kad graikai priešreferenduminę savaitę sugebėjo įveikti sisteminės žiniasklaidos skleidžiamą miglą. Pasirodo, ir Graikijoje 80% žiniasklaidos, TV pylė vandenį ant „europinės idėjos“ malūno. Net visuomeninis transliuotojas, surikiuotas dar juodųjų pulkininkų diktatūros laikais, spaudė graikus pasakyti TAIP eurozonos diktatui ir aiškino, kad kitos alternatyvos nėra. TV rodė bankus, verkiančius žmones prie jų, bet prasprūdo į eterį ir reportažas, kuriame pensininkas visuomeniniam transliuotojui aiškina, kad nėra jokios bėdos – jis tik 15-20 minučių lūkuriuoja prie banko. TV kamera nuo šio aiškintojo traukėsi, o šis ją vijosi ir vis aiškino, kad jie nebėgtų, nes jis nori pasakyti tiesą.

Svečių nuomone, korupcija Graikijos žiniasklaidoje – tai košmaras! Manau, laikas šią situaciją ir Lietuvoje vadinti tikruoju pavadinimu. Nepamirškime, kad nuo spalio 1 d. Lietuvos valdžia netgi nustatinės, kas yra tiesa, t.y. tai, ką galima bus žiniasklaidai skelbti ir ką ne.

Kaip graikai pasiekė tokį visuomenės sąmoningumą? Pasirodo, kad 2010 m. po Trijulės diktato Graikijai sąlygų paviešinimo, anot svečių, Graikijoje įvyko stebuklas – tiesiog sprogimu prasiveržė graikų tarpusavio kalbėjimasis apie tai, kas vyksta – nuo akademinių diskusijų iki kalbėjimosi gatvėse ir kavinėse, interneto erdvėje. Tai vyko ir tebevyksta masiškai. Taip subrendo visuomenės sąmoningumas ir suvokimas, kas iš tikrųjų vyksta. Todėl šiuometinės informacinės blokados metu, kaip ir sisteminėje Lietuvos žiniasklaidoje, prieš liepos 5 d. referendumą graikai šaipėsi iš vietinių ir europinių TV, masiškai ėjo į gatves diskutuoti ir tartis. Svečiai grafiškai Atėnų miesto žemėlapyje parodė, kokio dydžio miesto kvartalus užpildė priešrinkiminiai mitingai UŽ ir PRIEŠ euro zonos diktatą. Šios proporcijos atsispindėjo ir referendumo rezultatuose.

Tokiu būdu Graikija išmoko svarbią tiesą – kalbėtis tarpusavyje, ieškoti sprendimų, daryti kompromisus, apsispręsti ir net pasiryžti blogiausiam scenarijui. 

Susivokti ir apsispręsti graikams padėjo jų tarpusavio kalbėjimasis ir supratimas būti drauge, susivokimas, kad tai nėra tik finansinis klausimas. Ir neskubėkime vieni kitų teisti, nes tikrai dauguma mūsų nežinome vieni kitų kultūros, ekonomikos, mentaliteto, istorijos ir kitų išskirtinai svarbių skirtumų. Net latviai tik po šių metų garsiojo latvių žurnalisto interviu su p. D. Grybauskaite suvokė, kokią Prezidentę išsirinkusi Lietuva. Privalome suprasti, kad sistema, valdanti ES, naudojasi mūsų nežinojimu ir susiskaldymu. Kaltiname korupcija Graikiją, bet pamirštame, kad, Eurostat duomenimis, Lietuva, vadovaujant Prezidentei D. Grybauskaitei, tapo šio ES „fronto“ lyderiu.

Tai padėjo graikų visuomenei išgirsti balsus, kurių iki šiol sisteminėje žiniasklaidoje ir kitur nesigirdėjo. Tai padeda suprasti, kodėl Graikijos parlamento rinkimus laimėjo Syriza. Penkerių metų graikų tarpusavio diskusija padėjo rasti kompromisinius pačios visuomenės sprendimus skaudžiais ir jautriais imigrantų, rasizmo ir kitais klausimais. Graikai išmoko kalbėti ne apie save, bet apie save bendruomenėje!

Atsirado supratimas, kad istorija yra tai, kas dabar vyksta, visuomenė išmoko dalintis žaizdomis.

Beje, Graikijos ortodoksų bažnyčia dėl liepos 5 d. referendumo liko neutrali. Liūdnai atrodo Lietuva, atsimenant pernykštį mūsų referendumą ir lyginant jį su šiuo Graikijos referendumu.

Dr. E. Leontsini išvardino Trijulės 2010 m. Graikijai primestas jos „gelbėjimo“ sąlygas – visuotinis viešojo sektoriaus (pelningo!) privatizavimas nuo ligoninių, universitetų – iki vandens ir elektros gamybos įmonių, strateginių jūros uostų ir oro uostų, netgi didžiųjų salų, valstybės pastatų. Beje, didelė jų dalis yra graikų užsienio diasporos dovana jų valstybei. Todėl reikia suprasti graikų mentalitetą ir jų įžeidimą tokiais reikalavimais. Reikalavimas didinti PVM tarifą elektrai labai skaudžiai smogė ir žmonėms, ir įmonėms. Šių reikalavimų moralinė viršūnė buvo reikalavimas privatizuoti Akropolį!

Matant šių reikalavimų sąrašą, tik nenorintis to suprasti, įtikinės, kad tai yra parama Graikijos valstybei. Tai ne parama, o, visų pirma, Graikijos(ir kitų euro zonos valstybių, ES narių įstūmimas į šią situaciją ir po to jos išnaudojimas vienos vieningos valstybės kūrimui. Tai yra sistemos keitimo klausimas, nes mūsų visų laukia ir gan greitai Graikijos likimas. Todėl diskutuojant apie Graikiją, kalbėkime apie sistemos esmę ir jos tikslus, apie tai, ar valstybės euro zonoje ir ES išlieka, ar ne, bet neskleiskime populistinės demagogijos apie tai, kad graikai gyvena mūsų sąskaita. Nesuvokę to, liksime tik sistemos vergais, o mūsų valdžia – šių vergų prižiūrėtojais.