Dievų miškas Vilniuje

Dievų miškas – memuarinis lietuvių rašytojo ir poeto Balio Sruogos (1896–1947) autobiografinis romanas, parašytas 1945 m.

Jame atsispindi rašytojo išgyvenimai nacių Štuthofo koncentracijos stovykloje, į kurią B. Sruoga buvo išsiųstas 1943 m. kovą. 

Kodėl Dievų miškas Vilniuje?

Paskaitykit ką Pranas Valickas šiandien parašė (skubantiems dalis teksto paryškinta).


Pirmiausia įdedu ką apie šią vietą rašo vikipedija:

^{..................................................}↓↓↓^{.....................................}

Lukiškės – Vilniaus miesto dalis, esanti į vakarus ir pietvakarius nuo Senamiesčio, kairiajame Neries krante. Rytuose tarp senosios Vilnelės vagos ir Lukiškių spėjama buvus Šventaragio mišką, Lukiškių pakraštys buvo ties dabartine Tilto gatve, vakaruose apėmė Lukiškių šilą (dabartinį Vingio parką) ir driekėsi iki Panerių kalvų.

Lukiškės dar vadinamos Totorių Likiškėmis arba Totorija. Yra Lukiškių aikštė, Lukiškių kalėjimas ir Lukiškių cerkvė.

Istorija

Vilniaus Lukiškių kalėjimo Šv. Nikolajaus cerkvė

Manoma, kad pavadinimas kilęs nuo totoriaus Luko Petravičiaus, kuriam Ldk Vytautas XIV a. pabaigoje ar XV a. pradžioje čia paskyrė didelį žemės sklypą. Jos buvo vadinamos taip pat Totorių Lukiškėmis arba Totorija. Nuo XVI a. Lukiškės tapo uostu. Palei Nerį buvo pirklių sandėliai. Lukiškių šile XVI a. buvo dvaras. 1553–1561 m. Mikalojus Radvila Juodasis jame priglaudė evangelikus reformatus. 1584 ir 1593 m. Stanislovas Radvila dvarą perdavė jėzuitams vasarvietei; apylinkė pavadinta Jėzuitų Lukiškėmis.

XVII a. Lukiškės tapo Vilniaus priemiesčiu, susiformavo trys gatvės. Lukiškėse buvo įrengtos vargingųjų Vilniaus miestiečių kapinės. Didikas Jurgis Liutauras Chreptavičius Lukiškėse vienuoliams dominikonams padovanoja žemės sklypą ir pinigų, kad šie kapinėse pastatytų bažnyčią. 1642 m. dominikonai pastato medinę Šv. apaštalų Jokūbo ir Pilypo bažnyčią, netrukus – vienuolyną. 1677 m. įsteigta parapija, kuri veikė iki 1948 m. Per LLV karą 1654–1667 m. su Rusija ir per 1700–1721 m. Šiaurės karą Lukiškės smarkiai nukentėjo, sudegė bažnyčia ir vienuolynas. 1722 m. atstatyta bažnyčia ir 1739 m. atstatytas vienuolynas buvo pirmieji mūriniai pastatai Lukiškėse. 1757–1761 m. architektas Jonas Kristupas Glaubicas jėzuitams suprojektavo 3 aukštų rūmus su mansardomis, o vėliau rūmai ir pastatyti, o 1872 m. sunyko. Apie 1800 m. Jėzuitų Lukiškės imtos vadinti Vingiu. XIX a. namai Lukiškėse statyti neplaningai, paliekant vietos tik siauroms gatvelėms. 1860 m. Lukiškių aikštėje įrengtas miesto turgus. XIX a. viduryje nutiestos svarbiausios gatvės – Šv. Jurgio (dabar Gedimino) prospektas ir Pamėnkalnio, XIX a. 2-ojoje pusėje Lukiškės prijungtos prie Vilniaus. 1891 m. prospektas iki Lukiškių aikštės išgrįstas ir apsodintas liepomis. 1897 m. pastatyti teismo rūmai, 1898–1903 m. – Lukiškių kalėjimas. 1908 m. Juozapo Montvilos iniciatyva pradėtas statyti triaukščių gyvenamųjų namų kvartalas, dar vadinamas Lukiškių arba Montvilos kolonija.

1940 m. Lukiškių aikštėje įsikūrė NKVD. 1941–1944 m. per Vokietijos okupaciją Lukiškėse įsikūrė gestapas. 1944 m. čia vėl įsikuria NKVD. 1948 m. uždaryta bažnyčia (iki 1992 m.). 1950 m. Lukiškės priskirtos Vilniaus miesto Spalio rajonui. 1952 m. baigus rekonstruoti aikštę, ji buvo pervadinta Lenino aikšte. 1990 m. atkūrus Lietuvos nepriklausomybę vėl imtas vartoti Lukiškių vardas.

........................................↑↑↑.......................................

Na va, vikipedija rašo, kad dabartinių Lukiškių vietoje iki-krikščioniškais laikais buvęs Šventaragio miškas. Šitą teiginį pažymėjau geltonai.

Dabar pacituosiu kitą liudytoją. Tai Adomas Honoris Kirkoras. Jis 1859 metais Vilniuje išleido knygą „Pasivaikščiojimai po VILNIŲ ir jo apylinkes“. Knyga išleista lenkų kalba, o 1991 metais leidykla „Mintis“ išvertė ir antrąjį leidimą išleido lietuvių kalba. 112 puslapyje A.H.Kirkoras apie Lukiškes rašo: 

„Beveik pačiame Lukiškių viduryje, toje vietoje, kur pagonybės laikais ošė šventa giria, iš kur buvo gabenamos malkos Vilniaus Perkūno šventyklos niekad negęstančiai ugniai kūrenti, dabar iškilo mūro siena, juosianti didelę bažnyčią su vienuolynu“. 

235 puslapyje A.H.Kirkoras rašo: 

„Nežinomos statulos akmeninė koja rasta Vilniuje, Lukiškėse, kasant duobę Šv.apaštalų Pilypo irJokūbo bažnyčios 

kapinėse. Jos ilgis 16,5 lietuviško colio. Be abejo, ši koja priklausė kuriam nors Lietuvos dievui, juo labiau kad pagonybės laikais šioje vietoje buvo šventas dievų šilas“.

Dabar apie bažnyčią ir vienuolyną DIEVŲ MIŠKE arba DIEVŲ ŠILE. Bažnyčia su vienuolynu priklausė dominikonams. O kas gi dominikonai tokie?

Vikipedija rašo:

^{..................................................}↓↓↓^{.....................................................}

Dominikonų ordiną, dominikones ir Dominikonų pasauliečių broliją 1215 m. Tulūzoje įkūrė šv. Dominykas kovai su albigiečiais.

Dominikonų ordino vienuoliai tuo metu buvo pagrindiniai Šventosios inkvizicijos teismų tardytojai. XIII a. ypatingai aktyviai reiškėsi pietų Prancūzijoje. Buvo sukūrę institucinį registrą (archyvą), kuriame saugojo tardymo duomenis apie visus, kuriuos kada nors buvo tardę.

...

Dominikonų ministras kartu buvo ir popiežiaus rūmų magistras; jam buvo pavesta cenzūruoti knygas, sudarinėti draudžiamųjų knygų sąrašą.

.....................................↑↑↑................................

Jau matome, kad katalikų dominikonų vienuolių ordinas buvo įkurtas kovoti su kitų tikėjimų žmonėmis ir juos kankinti bei žudyti, o taip pat ir cenzūruoti knygas. O jei kokią knygą išcenzūruodavo, tai kaip gerai žinome jos autorių pačirškindavo ant laužo — pavyzdžiui, Džordaną Bruną. Europoje inkvizicija ant laužų sudegino dešimtis tūkstančių žmonių vien už tai, kad jie galvojo kitaip negu reikalavo popiežius. Apie albigiečius rašoma, kad inkvizitoriai rengė prieš juos net kryžiaus žygius, per kuriuos nužudė daugiau kaip pusę milijono žmonių.

Štai ką apiealbigiečius rašo vikipedija:

^{................................................}↓↓↓^{.............................................}

Katarai (lot.catharus, iš gr.katharos 'švarus') arba albigiečiai (pagal Albi miestą) – krikščionybės atmainos XI – XIV amžiuje pietų Prancūzijoje, šiaurės Italijoje, katalikų bažnyčios pripažintos erezija, išpažinėjai.

Katarai ragino grįžti prie ankstyvųjų krikščionybės principų, skelbė neturto, asketizmo idėjas. Nepripažino sakramentų. Teigė, kad Dievas (Parakletas^[1]) sukūręs tik dvasinį pasaulį, o žemiškąjį – Šėtonas (Demiurgas). Katarai, skirtingai nei katalikiška viduramžių Europa, tikėjo dvasinio žmogaus išgelbėjimo svarba. Anot jų, pasaulyje viešpatauja prievarta, mirtis ir kančios, nes jis pavergtas piktojo. Albigiečiai reikalavo naikinti bažnyčios žemėvaldą, dešimtinę, indulgencijas. Siekė turtinės lygybės. Albigiečiai tikėjo žmogaus reinkarnacija.

Daugumą šio judėjimo sudarė neturtingieji, nekilmingieji riteriai, taip pat buvo ir keletas kilmingųjų, tokių kaip Vilhelmas IX, Reimondas VI ir kiti.

Popiežius Inocentas III prieš juos paskelbė kryžiaus žygį (1209-1229), kuriuo prasidėjo Albigiečių karai, trukę nuo 1209 iki 1229 m. Per šiuos žygius buvo sunaikinta apie 500 000 vyrų, moterų ir vaikų, kurie nesutiko būti pakrikštyti ir tarnauti Romos katalikų bažnyčiai.Šimtai katarų mažesniuose miestuose buvo sudeginti. Kiekviena mergaitė nuo 12 m. ir kiekvienas berniukas nuo 14 m. amžiaus buvo apklausiami dėl šio tikėjimo. Teisėjai jiems palikdavo tik vieną pasirinkimą: išsižadėti savo tikėjimo arba mirti. Didesnioji jų dalis pasirinkdavo baisią mirtį liepsnose. Katarai inkvizicijos galutinai užgniaužti XIV amžiaus pabaigoje.

....................................↑↑↑.....................................

Dominikonų nuopelnus Prancūzijoje nuspalvinau geltonai. Tais laikais buvo apie dešimtį kartų mažesnis žmonių tankumas. Dominikonai išžudė visą sritį pietų Prancūzijoje, t.y. virš pusės milijono, o kitus pavertė vergais — šiais laikais esant didesniam gyventojų tankiui toks dominikonų žygdarbis atitiktų maždaug penkis milijonus lavonų. Tai vien tik Prancūzijoje ir tik per 20 metų jie tiek pridarė, o inkvizicija Europoje siautėjo iki 19-o amžiaus antrosios pusės.

Vikipedija apie inkviziciją rašo:

^{..................................................}↓↓↓^{.....................................}

Inkvizicija (lot.Inquisitio Haereticae Pravitatis Sanctum Officium, nuo Inquisitio – „apklausa, tardymas“) – bendras Katalikų bažnyčios institucijų, skirtų kovai su erezijomis, pavadinimas.
Inkvizicija buvo paplitusi Pietų Europoje, daugiausia romanų šalyse, ir pasižymėjo slaptu šnipinėjimu, žiauriais kankinimais, rafinuotu tyčiojimusi, neviešu, šališku bažnytiniu teismu. Ypač persekioti valdensai (religinė sekta, kovojusi prieš katalikybę).

...

Pagrindiniai kankinimai vyko Šiaurės Italijoje ir Pietų Prancūzijoje, kur buvo apsistoję katarai ir manichėjai, kurių religinės doktrinos labai nepatiko katalikų bažnyčiai, dėl jų populiarinimo ir populiarumo. Tuo pačiu, labai gąsdino katalikų dvasininkiją, dėl šių religijų pozicijos tvirtumo. Dėl šių aplinkybių, bažnyčia ragino kuo greičiau nuteisti kitatikius be teismo ir siekiant bausmės efektyvumo – naudoti egzekucijas; kaltinamieji buvo arba už įstatymo ribų arba nuteisiami mirti.
Viduriniaisiais amžiais bažnyčia ėmėsi spręsti sektų ir kitatikių „problemą“. XII a. pradžioje Bažnyčios Taryba įsakė pasaulietiniams valdovams persekioti kitatikius. 1231 m. Popiežius Grigalius IX išleido įsaką, kuris numatė, kad reikia įkalinti visus eretikus, kol jie įtikės ir išpažins krikščionybę, o užsispyrėlius bausti mirties bausme. Taip pat, popiežiaus manymu, buvo labai naudinga atlikti egzekuciją. Nuo šios pareigos popiežius Grigalius IX atleido vyskupus ir arkivyskupus ir priskyrė juos dominikonų ordinui, bet vis tiek daugelis inkvizitorių buvo iš kitų dvasininkijos ordinų.

Teisėjas ar inkvizitorius galėjo pareikšti kaltinimus bet kam. Kaltinimasis neturėjo teisės gintis teisme ar uždavinėti klausimų kaltintojui. Populiariausia buvo teisti nusikaltėlius, žmones su bloga reputacija, atskirtus nuo bendruomenės bei kitatikius. Kaltinamieji negalėjo turėti advokato, o inkvizicijos teismo nuosprendžiai buvo neapskundžiami.
...
Inkvizicijos nuosprendis buvo perskaitomas prieš žmonių minią, kaltinamasis paklupdomas ant kelių viena ranka laikydamas Bibliją prieš inkvizitorių. Bausmės kilo iš bažnyčių, piligrimų kelionių, gėdos kryžiaus privalomo nešiojimo nuteistiesiems ir mirties bausmės. Mirties bausmė dažniausiai būdavo sudeginimas ant laužo.
...
Iš kaltinamųjų visada buvo konfiskuojamas turtas.

...................................↑↑↑...................................

Apie inkviziciją daugiau nenoriu plėstis. Kiekvienas gali susirasti jos smulkius aprašymus vikipedijoje rusų, lenkų, vokiečių, anglų ir kitomis kalbomis. Pasakysiu tik tiek, kad inkviziciją Europoje panaikino Napoleonas, kai kuriose vietose, pavyzdžiui, Ispanijoje, Italijoje po Napoleono pralaimėjimo ji buvo atkurta, bet 1840 metais galutinai panaikinta. Kai kuriose šalyse žmonės paskaičiavo kiek inkvizitoriai pridirbo. Pavyzdžiui, vikipedijoje rusų kalba rašoma, kad ispanai suskaičiavo (vertimas):

^{..............................................}↓↓↓^{...........................................}

Isapanijoje inkvizicija buvo panaikinta 1808 matais Žozefo Bonaparto įsakymu (Žozefas Bonapartas buvo Napoleono brolis, kurį jis užkariavęs Ispaniją paskyrė josios valdytoju. P.V. pastaba). Pagal Lorjentės veikale surinktus duomenis inkvizicijos aukomis Ispanijoje nuo 1481 iki 1809 metų tapo 341021 žmogus.

......................................↑↑↑...........................

Jan Hus auf dem Scheiterhaufen, Spiezer Chronik (1485)
Janas Husas kyla į Dangų. Paveikslas iš vikipedijos vokiečių kalba.

Štai toks vaizdelis — Vilniuje iki krikšto buvusioje Šventojoje Girioje arba DIEVŲ MIŠKE po krikšto įsikūrė lietuvių kankintojai ir žudikai. Dominikonų vienuolyne aukos buvo tardomos, kankinamos ir kalinamos, o egzekucijos vykdavo lauke, iškirtus DIEVŲ MIŠKĄ, plytėjusiame nuo vienuolyno-bažnyčios iki Tauro kalno — ten kur vėliau buvo Lenino aikštė, KGB rūmai ir Konservatorija.

Taigi turime — iki krikšto buvo DIEVŲ MIŠKAS, o Lietuvai apsikrikštijus jame įsikūrė patys tikriausieji velniai. Velniai privatizavo kas priklausė Dievams.

Ir toji velnių tradicija tęsiasi. Lietuvą okupavus carinei Rusijai, rusai buvusiame DIEVŲ MIŠKE pastatė Lukiškių kalėjimą ir jo kieme cerkvę, o aikštėje šaudė ir korė sukilėlius.

1863 m. čia įvykdytas mirties nuosprendis žymiems sukilimo dalyviams. Egzekucija buvo vykdoma Tauro kalno šlaite, kuris buvo suvokiamas kaip Lukiškių turgavietės dalis. 1863-64 m. sukilimo metu Lukiškių priemiesčio aikštėje, jos pietinėje dalyje, viešai vykdyti mirties nuosprendžiai. Nužudytas 21 sukilimo dalyvis (12 pakarta, 9 sušaudyti). 1920 m. aikštės viduryje pastatytas paminklinis akmuo 1863 m. sukilimo aukoms atminti, kuris 1936 m., aikštę pavadinus J. Pilsudskio vardu, iškeltas į šiaurinę jos dalį, o viduryje pastatytas paminklas maršalui J. Pilsudskiui.

...

Pokaryje, 1949–1952 m. pagal archit. Vladislovo Mikučianio projektą aikštė rekonstruota, įjungus į ją iki karo suformuotus takus ir kitus gerovės elementus. Įrengti pagal autorinį projektą sukurti šviestuvai, bordiūrai, pakoreguoti želdynai. 1952 m. pagal skulpt. Nikolajaus Tomskio ir archit. Vladislovo Mikučianio projektą aikštės centre (buvusio maršalo J. Pilsudskio paminklo vietoje) pastatytas paminklas V. Leninui (1991 m. demontuotas).

...........................................↑↑↑.......................................

Aikštėje dėjosi įdomūs dalykai — lietuviai 1920 metais aikštės vidury pastatė paminklinį akmenį šioje aikštėje sušaudytiems ir pakartiems sukilėliams. Lenkai užėmę Vilnių akmenį pašalino ir jo vietoje pastatė paminklą Pilsudskiui. Komunistai po karo išmetė Pilsudskį ir jo vietoje pastatė savo stabą Leniną. Dabar vieta tuščia. Jau dvidešimt su viršum metų planuojama ką jon pastatyti.

Kartoju, ką rašo vikipedija —1940 m. Lukiškių aikštėje įsikūrė NKVD. Per 1941-1944 metų Vokietijos okupaciją tame pačiame pastate buvo gestapas. Po karo vėl NKVD ir KGB, kuri išbuvo iki 1991 metų. Kalėjimas po šiai dienai tebestovi ir jame kalinami žmonės.

Balys Sruoga parašė veikalą „Dievų Miškas“. Jis rašo, kad toje vietoje kadaise buvo prūsų Šventoji Giria arba Dievų Miškas. Jį iškirtę kryžiuočiai, o hitlerininkai buvusiame Dievų Miške įkūrė žmonių naikinimo įstaigą —konclagerį, kuriame Balys Sruoga ir sėdėjo, ir apie kurį parašė knygą.

Labai simboliškai išeina — iki krikšto buvo DIEVŲ MIŠKAS, po krikšto pasidarė velnių irštva, kur jie kankina ir žudo žmones — ir Vilniuje, ir Prūsijoje tas pats. 

Būtų vienoje vietoje, tai sakytum atsitiktinumas, o dabar dviejose — tai jau dėsningumas.

Pranas Valickas   2015  rugpjūčio  17

P.S. Aš viso labo pridėjau įžangą, raudonai paryškinau dalį teksto bei įdėjau porą nuorodų ir Šv.apaštalų Pilypo irJokūbo bažnyčios nuotrauką.