2017-03-06

Gvantanamo provincija ir Kunegsgarbo kraštas

Lietuviška Vikipedija nė neužsimena apie ją.

Angliška - pasakoja.
Ir kalėjimo Gvantaname neslepia.
База Гуантанамо арендуется у Кубы на договорных началах с 1903 года, когда в Конституцию Кубы в качестве приложения был включён текст так называемой поправки Платта к проекту Закона Соединенных Штатов о бюджете армии. В этом договоре, в частности, была установлена фиксированная цена аренды — «2000 песо в золотой валюте Соединенных Штатов» в год[1].

Нынешний статус базы регламентируется договором от 1934 года, заключённым после ряда государственных переворотов на Кубе в начале 1930-х годов. В результате плата за использование базы была поднята до $3400. Сам же договор является «бессрочным» и может быть расторгнут «только по обоюдному согласию сторон, либо же при нарушении условий аренды».[2] Аренда осуществляется на правах экстерриториальности, что в частности означает, например, что рыбная ловля в заливе для местного населения запрещена.
После победы революции 1959 года кубинское государство отказалось принимать от США указанную выше плату за аренду базы.
Во время Карибского кризиса 1962 года база Гуантанамо была блокирована подразделениями вооружённых сил Кубы.
21 мая 1966 года выстрелом с поста морской пехоты США на базе Гуантанамо был убит кубинский пограничник Луис Рамирес Лопес[3].
После появления в 2002 году на территории базы тюрьмы правительство Кубы попыталось (безуспешно) расторгнуть договор аренды и добиться эвакуации базы, аргументируя это нарушением условий аренды.
В 2008 году Верховный суд США при рассмотрении дела Бумедьена вынес определение: «с практической точки зрения Гуантанамо — это не заграница». Фактически США осуществляют свой государственный суверенитет на данной территории безусловно и в полном объёме, а юрисдикция Кубы носит чисто формальный характер.

На территории провинции с 1898 года, в южной части залива Гуантанамо находится военная база США, на территории которой расположена тюрьма для лиц, обвиняемых властями США в различных преступлениях и часто без предъявления официальных обвинений, содержание части заключённых в этой тюрьме служило поводом для обвинения властей США в нарушениях прав человека22 января 2009 года президент США Барак Обама подписал распоряжение о закрытии в течение года этой тюрьмы[1]Куба требует возвращения принадлежащей ей территории суши и моря в районе Гуантанамо[2].
Karaliaučiaus/Kunegsgarbo kraštą sovietai, vėliau jų teisių perėmėja Rusdija, administruoja Potsdamo sutarties pagrindu nuo 1945 metų.

1. Senieji vietovardžiai pakeisti naujais, rusiškais.

2. Atvežti ir apgyvendinti migrantai.

4. Sovietmečiu krašte pastatyta Černiachovskio psichiatrinė ligoninė, kurioje sovietmečiu būdavo laikomi disidentai; ji tebeveikia.
4. Kraštas bene labiausiai militarizuotas Rusijoje, ypač po 1990 metų.

Kaliningrad Special Region[1] (RussianКалининградский особый район) (also known as the Kaliningrad Defensive Area (RussianКалининградский оборонительный район)) (RussianКОР) was a military district of the Russian Armed Forces from 1997 to 2010. It was charged with the defense of the Kaliningrad Oblast and protection of national interests in the southern Baltic. The area of the KDA was unique in Russia, as separate branches of the armed forces existed under a single command. In recent years, the Kaliningrad Special Region played an important role in countering the U.S. missile defense system in Europe. On September 1, 2010, the district was merged with the Leningrad and Moscow military districts to create the Western Military District.
Kaliningrad is the headquarters of the Russian Baltic Fleet, and also includes the ChernyakhovskDonskoye, and Kaliningrad Chkalovsk air bases.

Following the dissolution of the Soviet Union, and the subsequent accession of Poland and the Baltic states into NATO, Kaliningrad became isolated from the rest of Russia. However, its geographical location also makes it ideal for the deployment of forces, electronic reconnaissance and attack missile units directed at the rest of Europe. In recent years, the threat of Russian missiles being deployed in Kaliningrad has been used to counter US plans to deploy a missile defense system in Eastern Europe.[4]
In 2012, Russia chose Kaliningrad as the second region (after Moscow) to deploy the S-400 (SAM) missile system.[5][6]

Combat Potency

After the collapse of the USSR, the region was one of the most militarized areas of the Russian Federation, and had the highest density of military installations in Europe. Much Soviet equipment was transferred there during the dissolution from Eastern Europe. However, the number of troops in the region has declined sharply since then.
In 1999, the Kaliningrad defense region included 850 tanks, 550 multiple rocket launching systems, 350 artillery systems, 99 ships of various types (including six submarines), more than 180 combat and transport aircraft and helicopters, and 25,000 troops. By 2008, region had 30 ships (two destroyers, four landing craft, and a missile boat brigade), three diesel submarines, a brigade of marine, tank, artillery and motorized infantry units, and formations of up to two divisions of the assault (SU-24) and fighter (SU-27) aircraft, air defense systems S-300 (missile), and tactical missile systems OTR-21 Tochka.
At the beginning of 2010 the number of ground forces in the Kaliningrad special district was 10,500 ground troops (excluding the 1,100 in the Marine Corps), divided into one motorized infantry brigade, one mechanized infantry regiment, one missile brigade with 12-18 defense systems OTR-21 Tochka, one artillery brigade, one helicopter regiment, one defense team. In the army of the Kaliningrad special district at the beginning of 2010 there were 811 tanks, 1,239 armored vehicles and armored personnel carriers of various types, 345 artillery and rocket systems.[1] However, by 2012, the size of the marine brigade in the Kaliningrad region is projected to increase to four thousand troops.
According to the published report of the Russian Ministry of Defence, the number of contract-based regular soldiers and regular NCOs in the armed forces amounted to 225,000 by the end of last year, 127 per cent of the annual recruitment plan. http://www.diplomaatia.ee/en/article/russian-armed-forces-in-the-baltic-sea-region/
According to 2014 data the region holds 225,000 military personnel, the number that seems to have increased last two years. Kaliningrad is both advantage and danger for Russian military and political interests in the Baltic region 
and a challenge for NATO to counter the possible treats coming from Russian military stationed there. http://www.numbers-stations.com/articles/russian-military-in-kaliningrad/

Vokietija į šį kraštą nebepretenduoja, dabartinė tarptautinė praktika tokia: jei per 100 metų nuo 1945 1990 metų niekas nepareikš pretenzijų į šį kraštą, jis liks faktiniam jo administratoriui - Rusijai.

Taigi, yra panašumų tarp Gvantanamo provincijos ir Kunegsgarbo krašto.

Nepamirškim, kad 2/3 Rytprūsių Potsdame atiteko Lenkijai, neribotam laikui, 1/3 - Sovietų Sąjungai ne todėl, kad po II Pasaulinio karo jos kariuomenė ten stovėjo (daug kur, ir Vienoje ji stovėjo, bet išėjo), o todėl, kad Lietuva tuomet buvo inkorporuota Sovietų Sąjungon, o to Potsdame ir po jo nepripažino JAV, Britanija ir Prancūzija - todėl tas 1/3 sovietams (vėliau Rusijai) atiteko tik LAIKINO ADMINISTRAVIMO LAIKOTARPIUI.

Prisiminkim Mindaugo ir Herkaus Montės laikus.

Prisiminkim, kodėl Karaliaučiaus universitetui po Žalgirio mūšio nebereikėjo Romos popiežiaus bulės iš Vatikano, pakako mūsiškio Jogailaičio Žygimanto Augusto privilegijos.

Prisiminkim, iš kur knygnešiai lietuviškas knygas mums tuometėn Caro Rusijon papuolusion sumažėjusion/amžiaisdalytonperdalyton Lietuvon nešė.

Pakartosiu:

Kuningo.

Mūsų gintaras ten.

Moksliniame straipsnyje

П.И.КУШНЕР (КНЫШЕВ). ЭТНИЧЕСКИЕ ТЕРРИТОРИИ И ЭТНИЧЕСКИЕ ГРАНИЦЫ,

publikuotame moksliniame žurnale

АКАДЕМИЯ НАУК СССР, ТРУДЫ ИНСТИТУТА ЭТНОГАФИИ ИМ. И.И.МИКЛУХО‒МАКЛАЯ, НОВАЯ СЕРИЯ, ТОМ XV, ИЗДАТЕЛЬСТВО АКАДЕМИИ НАУК СССР, МОСКВА ― 1951,

beveik trijuose šimtuose puslapių, įrodoma, kad dabartinė Kaliningrado sritis ‒ tai vakarų lietuvių žemės. Straipsnis buvo parašytas Taft rinkiminės kovos su Eisenhower proga, mat Robert Taft šnekėjo atimsiąs Kunnegsgarbs žemes iš TSRS.


Kunegsgarbas...

Herkus Monte.




Albertina.

Štai jau



kiek.

Kodėl gi tyli mūsų ne mūsų VBS?

Maskva netyli:

МОСКВА, 29 янв — РИА Новости. Первый замглавы международного комитета Совета Федерации Владимир Джабаров выступил с предложением литовскому депутату вернуть России Виленский край, прежде чем говорить о "возвращении" Калининградской области.

Вернуть России? 

Manau, kad geriausia išeitis visiems tokia: 


Vokietija nesiunčia Lietuvon savo kryžiuočių palikuonių, pasirašo, jei tokios dar nėra, Taikos sutartį su SSRS teisių perėmėja Rusija,  (žr. čia) , o ši, pagal Potsdamo sutartį,



prūsų žemes su Kunegsgarbu ir Palvininkais, kur mūsų gintaras,perduoda Lietuvai, kuriai šių žemių priklausomybę taip įtikinamai įrodė.


O gal galvojat, 
kad geriau patylėt
(net desanto laivą tokį patį įdėjo)?

Kuba netyli.


Komentarų nėra: