Tas Rusijos pilietis A.Klevakinas - negi koks
Jų, atbėgėlių, laivų dokumentai buvo tvarkingi, o gabenamus per sieną pinigus jie, žinoma, deklaravo pralaužtos sienos muitininkams.
Jie, atbėgėliai - kitokie, tiesa?
...
Didžiąją dalį bausmės už grotų Lietuvoje atlikęs ir lygtinai paleistas Rusijos pilietis Aleksandras Klevakinas negali nei išvykti iš mūsų šalies, nei čia pradėti dirbti.
Prieš ketverius metus, gruodžio 25-ąją, jis buvo sulaikytas Nidos pasienio poste. Klaipėdos apygardos teismas už automobilio su suklastotais dokumentais gabenimą ir pinigų kontrabandą nuteisė rusą trejų su puse metų laisvės atėmimo bausme.
Ikiteisminis tyrimas užtruko. Neturintis kur ir iš ko gyventi, be dokumentų likęs A.Klevakinas varstė įvairių uostamiesčio instancijų duris ir prašė duoti kokio nors darbo arba uždaryti į kalėjimą. Bet sulaukti teismo sprendimo jis turėjo laisvėje.
Dabar situacija ne ką geresnė.
– Jau mėnesį esate laisvėje. Kaip jaučiatės? – „Lietuvos rytas“ vakar paklausė A.Klevakino.
– Geriau nei už grotų – rugpjūčio 10-ąją mane išleido iš Pravieniškių pataisos namų.
Visą laiką nuo 2012-ųjų gruodžio elgiausi tinkamai. Manimi patikėjo ir rūpintis pažadėjo Klaipėdos sentikių religinė bendruomenė.
– Tačiau kol kas vaikštote su apykoje?
Kas savaitę einu į Probacijos tarnybą, ten suderiname septynių dienų tvarkaraštį: kada galiu išeiti iš namų, kada grįžti, kur turiu teisę būti. Negaliu nė minutės vėluoti.
– Bet tai dirbti netrukdo?
– Ne, atsidūręs laisvėje grįžau į Klaipėdą ir po poros dienų pradėjau talkininkauti pernai atidarytoje Mykolo Apvaizdos cerkvėje.
Pagalbiniame pastate kloju laiptus, lyginsiu sienas, laukia kiti apdailos darbai.
Tai man – ne problema. Galėčiau vienas namą pastatyti, automobilį suremontuoti.
Dirbu už maistą. O norėčiau gauti legalų darbą ir atlyginimą – reikia ir pačiam pragyventi, ir už pusketvirto tūkstančio kilometrų esančiai šeimai padėti.
Tačiau neturiu leidimo nei gyventi Lietuvoje, nei dirbti.
– Ar dėl šių leidimų kur nors kreipėtės?
– Man atrodo, kreipiausi visur, kur tik įmanoma. Bet niekas nepaaiškina, ką turėčiau daryti.
Probacijos tarnybos viršininkė sakė, kad aš savo laiką atsėdėjau, jie dabar tik kontroliuoja mane. Sako, kai nuimsime apykoję, jei norėsi, galėsi išvažiuoti, bet kai grįši kada nors į ES, tave paprasčiausiai sulaikys.
Ne kartą ėjau į Migracijos tarnybą prašyti leidimo gyventi Lietuvoje. Tokio jie neduoda, nes esu nuteistas, o bausmė dar neatlikta.
Sakau, juk atvažiuoja ukrainiečiai, baltarusiai, duodate leidimus dirbti.
Atsako – bet jie juk nesėdėjo. O jei rasiu darbdavį, kuris sutiks įdarbinti nuteistąjį, ar duosite leidimą? Nežino. Nieko nesuprantu.
Niekas nežino, ką man daryti.
Tai – visiškas mano teisių pažeidinėjimas. Aš pažeidžiau įstatymą, mane pasodino už grotų, o kai valstybė pažeidžia įstatymus, tai lyg ir normalu.
– Rašiau, klausiau, gal galėčiau būti Rusijoje, kol baigsis lygtinis teistumas. Paaiškino, kad tokiu atveju būtų pažeisti Lietuvos teisingumo principai, mat už tokį pažeidimą kaip mano Rusijoje nebaudžiama.
– Lietuvoje esate ketverius metus. Jau buvote patekęs į panašią situaciją?
– Kai vyko ikiteisminis tyrimas, mane penkis mėnesius išlaikė Šiaulių tardymo izoliatoriuje ir paleido iki teismo, kuris baigėsi daugiau kaip po pusmečio.
Neturėjau jokio dokumento. Jokio pažįstamo.
Net gyvenau palapinėje Neringoje. Vis keisdavau vietą, kad nepastebėtų ir nenubaustų.
Varsčiau visokių instancijų duris, prašiau bet kokio darbo. Nieko negavau. Iš pradžių artimieji ir draugai atsiųsdavo pinigų, bet kiek galima... Paskui tėvai surado savo draugų pažįstamus, gyvenančius Klaipėdoje. Jie priglaudė savo bute. Ir dabar ten gyvenu.
– Rengti dokumentus teismams ir gintis reikėjo advokatų paslaugų. Iš kokių pinigų jam mokėjote?
– Skurdžiai gyvenantiems Lietuvos piliečiams garantuojama valstybės teisinė pagalba. Man ji nepriklausė.
Nežinau, ką būčiau daręs, jei ne Klaipėdos advokatas Osvaldas Martinkus. Jis visą laiką nuo pat pradžių man padeda nemokamai. Iki šiol.
– Ar per tuos ketverius metus buvote susitikęs su šeima?
– Deja, su jais nesimačiau nė karto. Jiems sudėtinga atvažiuoti į Lietuvą, labai brangu. Anksčiau aš finansiškai išlaikydavau ir savo šeimą, ir tėvus.
Dabar tėvai kiek galėdami paremia žmoną ir dukrą.
Kai mačiau pastarąjį kartą, ji buvo dar vaikas, o dabar – jai jau dvylika. Pravieniškėse galėdavau su artimaisiais penkiolika minučių per savaitę pasikalbėti telefonu. Dukra iš pradžių tik verkdavo, dabar apsiramino.
Dabar labiausiai laukiu šeštadienių. Tuomet pagal su Probacijos tarnybos suderintą tvarkaraštį galiu nueiti į „Akropolį“. Ten nemokamas internetas, per „Skype“ pasikalbu su žmona ir dukra.
Bausmės terminas man baigiasi 2017-ųjų sausio 28 dieną. Tenoriu vieno – iki tol gyventi ir dirbti Lietuvoje pagal įstatymus.
...
Probacija - sąlyginė alternatyva paskirtos laisvės atėmimo bausmės atlikimui, taikant nusikalstamas veikas padariusiems asmenims jų integracijos į visuomenę poreikius atitinkančias, racionalias ir humaniškas socialinio, edukacinio, teisinio poveikio priemones.
The concept of probation, from the Latin, probatio, "testing," has historical roots in the practice of judicial reprieve. In English common law, prior to the advent of democratic rule, the courts could temporarily suspend the execution of a sentence to allow a criminal defendant to appeal to the monarch for a pardon. Probation first developed in the United States when John Augustus, a Boston cobbler, persuaded a judge in the Boston Police Court in 1841 to give him custody of a convicted offender, a "drunkard," for a brief period and then helped the man to appear rehabilitated by the time of sentencing.
CEP, the Confederation of European Probation.
Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2007 m. vasario 21 d. nutarimas Nr. 220 „Dėl Probacijos sistemos Lietuvoje koncepcijos ir Probacijos sistemos Lietuvoje koncepcijos įgyvendinimo priemonių plano patvirtinimo“
Na, Rusija...
O Lietuva gi - Valstybė, tiesa?
Pranešimai
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą