2016-12-03

ES komisaro Vytenio Andriukaičio pranešimas Seimui


ES KOMISARO VYTENIO ANDRIUKAIČIO PRANEŠIMAS SEIMUI

Kęstutis K.Urba*

                             ES komisaro V.Andriukaičio kalba, kuri oficialiai vadinosi Europos Komisijos Pirmininko „Pranešimo apie Sąjungos padėtį 2016 m.“ ir Europos Komisijos darbų gairių 2017 metams pristatymas Seime 2016 m. gruodžio 1d. tetruko pusvalandį, o seimūnams pakovojus dėl teisių klausti, žinomas politikas ir oratorius dar 15 minučių atsakinėjo penkiems Seimo nariams.  Dėl ES federalizmo propagavimo įtakos BREXIT, dėl ES struktūrų demokratiškumo, nes Europos Parlamentas, skirtingai nuo ES komisijos neturi įstatymo projekto teikimo teisės, dėl afrikinio kiaulių maro ir dėl infliacinio minimalaus ES BVP augimo.

                             Laikas skirtas tokiam sudėtingam dalykui, turinčiam galybę aspektų buvo juokingai mažas, todėl iš V.Andriukaičio įtaigaus pranešimo ne kažin ką atimsi, tačiau pridėti tikrai yra ką. Pirmiausia, žinoma, būtina pasidžiaugti papilnėjusiu V.Andriukaičio veidu, duodančiu vilties, kad šis padidinto socialinio jautrumo, įtikėjęs demokratija ir teisinių valstybių sąjungos konstitucingumu, europinis politikas nepasidavė sunkiai ligai. Būtent demokratizmo ir ES teisėkūros pabrėžimu pradėjęs savo kalbą, pranešėjas turėtų sukelti rimtą diskusiją dėl šių svarbių ES valdymo ir savivaldos mechanizmų bei ištisų sričių. Šiems ir kitiems svarbesniems dalykams toliau pateiksiu keletą štrichų.

Nei demokratijos, nei atstovavimo

                             Demokratinis atstovavimas yra vienas kertinių europinio ir lietuviško parlamentarizmo sąrangos bei retorikos abstrakčiųjų ramsčių. Pradėjus juos gliaudyti paaiškėja, kad liaudis negali valdyti, nes elementariai nebus kam dirbti – gaminti, teikti paslaugas. Valdymas yra pakankamai sudėtingas procesas, kuriame labiausiai dalyvauja finansiniai ir skirstomieji arba priverčiamieji juridiniai administraciniai aktai, kurie, kaip taisyklė, anaiptol nebūna tinkami didžiumai žmoniųar labiau susieti vieni su kitais. Lemia interesų grupės, klanai, pažintys, žiniasklaidos nuomonės ir mitai, bei neįmanomumas aprėpti tai, kas neaprėpiama – finansų pasaulis tapo išgaubtas, taigi be matomų pasiekiamų horizontų. O ir teisės aktų gausa, kuri vien Lietuvoje viršija du šimtus tūkstančiųkuria gausybę netgi apgailėtinų ir apverktinų situacijų. Nuo seimūnųnesigaudymo, J.Sabatausko ir jo talkininkų pervargimų, aptarnaujant įstatympataisdavystės konvejerį, iki elementarių piliečių teisių į būstą pamynimo: pakėlus neapmokesdinamą minimumą, netgi taip keletu eurų „praturtėję“ invalidai, gavo nurodymus išsikraustyti į gatvęA.Maldeikienės pykčiui.

                             Mitu, kad demokratija veikia – „rinkėjai balsuoja, politikai vykdo priesakus“ tiki vis mažiau žmonių. Kaip taisyklė, mažiau nei pusė turinčių rinkimų teisę. Priesakai būna pakankamai abstraktūs, „išplauti“ nuo konkretesnio turinio, ir kaip taisyklė ne itin stropiai vykdomi, o reformos pakankamai sudėtingos, klampios politinių jėgų lauke su sunkiai matomomis pasekmėmis. Juolab dinamiškas vien sava ekonomika nuo kalniuko iki kito kalniuko kas 8-10 metų skardžiu į naują krizę įpuolantis pasaulis netelpa savais grafikais į jokius politikų pažadus: „didinsime, sieksime, kursime“.

                             Verta dėmesio demokratijos alternatyva – meritokratija, arba geriausiųjų – išmintingiausiųjų vykdomas valdymas propaguojamas ir doc.D.Kirvelio yra žymiai realesnis, apčiuopiamesnis dalykas, nes jau parodė savo veiksmingumą Singapūre per keletą dešimtmečių šoktelėjusiame iš aplinkinių lūšnynų į centre išdygusius dangoraižius.

                             V.Andriukaitis kaip demokratijos pavyzdį seimūnams pateikė „europinio barometro“ tyrimus, rodančius dėl ko labiausiai susirūpinę ES ir Lietuvos gyventojai, pagal kuriuos buvo suformuota „net“ 10 ES politikos prioritetų[1], kai mūsiškiai politikai ne tik šį rudenį,  jų vardina nuo 3 iki 5. Ir dar skirtingai juos pavadina .  Meritokratine alternatyva būtų pačių autoritetingiausių pasaulio mokslininkų, garsiausių universitetų profesorių, susibūrusių į žinomą Davoso pasaulio rizikų – „World risk forum“[2] penkiasdešimties sferų iš penketo sričių (EKONOMINĖ, SOCIALINĖ, APLINKOSAUGINĖ, POLITINĖ-vadybinė ir TECHNOGENINĖ) rizikų išrikiavimui, kurių nei vienos negalima ignoruoti, skiriamas politikų dėmesys.

Kita vertus, kadangi mokslininkų sprendimai irgi visada vertintini, kuriuo laipsniu atitinka daugumos ar saujelės magnatų interesus, tai tobulesnio ES bei Lietuvos valdymo ir savivaldos tvarka glūdi, būtent, demokratijos ir meritokratijos sankirtoje. Tačiau tam būtinas ir intereso, o ne rinkėjų minios atstovavimas, kuris kaip taisyklė būna slepiamas ir mikliai išplaunamas. Gi demokratijos-meritokratijos dilemoje Lietuvos politika atrodo tragikomiškai. Triuškinamo nepritekliais mokslo bendruomenė tik įvaryta į kampą pradėjo pati bandyti kelti viešumoje savo padėtį tiek mokslo atskirtyje nuo valstybės valdymo, kurį pasiėmė viską išmanančiųjų rolėje susireikšminę politikai.

Teisėkūros klampynė Lisabonos gerovės akivaizdoje

Šiaip jau gerą, nors ir stipriai pildytiną pranešimą perskaičiusio V.Andriukaičio buvo visai teisingai pabrėžta Lisabonos sutarties reikšmė visai ES. Juolab tarp joje įtvirtintų vertybių yra pagrindinė universalioji, kurią galima versti dvejopai – tautų arba žmonių gerovė. Jos funkcionalumo požiūriu tuoj pat turėtų sekti ES -  Gerovės valstybių sąjungos koncepcija, kurios esmę nusako pokyčiai šiuose rodikliuose:

BVP, užimtumas, soc.nelygybė, nusikalstamumas, normali gamtinė, urbanistinė ir informacinė aplinka, gyventojų sveikatingumas ir ilgaamžiškumas su visomis socialinėmis, ekonominėmis, politinėmis ir privačiomis žmogaus teisėmis ant dvasingos kultūros ir efektyvios bei tvarios, atsparios kriziniams veiksniams ekonomikos su būtinu dar vienu gerovės sąjungai reikalingu visuotiniu saugumu. Ką mums siūlo liberaliai konservatyvi ES vadovybė? Pirmas prioritetas: Jobs, growthandinvestment – darbas, investicijos ir augimas. Mes, arba kiti investuosime, jūs dirbkite kaip arkliai, o mūsų pelnai asmeninėse sąskaitose nepaliaujamai augs ir pasakiškai didės? Žinomas liberalios propagandos triukas, kuris bendrąjį interesą mitriai pakeičia paskutiniuoju prioritetu – didesne demokratija. Tuo ir pranašesni Davoso forume susibūrę mokslininkai, kad jie neslepia socialinio nestabilumo rizikos, laikydami ją pakankamai reikšminga (žr. 4 psl. raporte - 2016), o štai jos priežastį socialinę nelygybę, matuojamą, kad ir GINI koeficientu, Eurostat knygų leidėjai -  biurokratai kruopščiai ignoruoja. Pagrindinė ekonomikos problema – neregėtas globalaus kapitalo susikoncentravimas saujelės rankose apie kurį rašo ir Paryžiaus profesorius Th.Piketty[3], bei efektyvaus investavimo stoka, nes viskuo pertekę turčiai praranda pelno didinimo azartą, ir parazitiškai tarpsta iš bankinių palūkanų. Pritrūkus piniginių ženklų Europos Centrinis bankas švysteli eilinę daugiamilijardę emisiją, o K.Glaveckas Lietuvos Seimui pasako – „infliacija yra gerai“. Betgi, tik stabili iki 1,5 proc. infliacija yra būtina, kaip alternatyva defliacijai, nes kritus kainoms prasideda bankrotų grandinių stichija. Tokia yra šiuolaikio ekonomikos pasaulio esmė.

Nesinori sutikti su V.Andriukaičio išsakyta mintimi, kad „Briuselis nėra biurokratija“. Apie trisdešimt tūkstančių pareigūnų, kurių tūkstantinė darbuojasi ir jam, kasdien vidutiniškai sugeneruoja po 7 teisės aktus, kurių didžiuma, kaip taisyklė, tėra imperatyvaus pobūdžio – nesusieti su finansinėmis galimybėmis. Dar daugiau, pasižiūrėjus į ES teisės reglamentus darosi silpna – pvz. kainų politikai skirtame apie  100 pakankamo painumo ir abstraktumo skirsnių, kurie apeliuoja dar bent į 20 panašaus pobūdžio juridinių aktų. (Vieno iš aprėpiamų nuoroda yra žemai[4]). Kairesnės valdžios, kaip taisyklė yra linkę labiau viską reglamentuoti, o liberalesni – naikinti ribojimus. Ar yra prasmės klausti - kiek tų teisės aktų galioja, jei nesilaikoma vieno pagrindinių: stabilumo ir augimo pakto[5]? ES vyriausybių skolų bankams krizė niekur nedingo, o po jos priedanga Vokietijos verslas, atstovaujamas A.Merkel,  toliau supirkinėja Graikijos turtą. Nesunkiai galima nustatyti, netgi, kurių ES sutarčių Briuselis, nusunkęs šimtus tūkstančių pačios geriausios mūsų darbo jėgos nesilaiko ne tik Lietuvos atžvilgiu, nes liberalieji sutarčių straipsniai apie laisvą kapitalo, prekių, darbo jėgos (tai, beje, irgi prekė, turinti savo vertę) akivaizdžiai lenkia socialiuosius.

Tuo metu ištisos divizijos teisininkų toliau kurpia trečiaeiles pataisas, didindamos teisės aktų liūną, į šį reikalą įsitraukia ir mūsų seimūnai, ir kiti parlamentarai, kurie vaizduoja, kad demokratiškai valdo, o valdomi, būna ir išeina ne tik į gatves. Nes įvairių krizių rizikos pasaulyje nuolat auga, o globalus klimato atšilimas jau tirpdo arkties ledus.

V.Andriukaitis: „ES parama Lietuvos kaimui“

Ne kaimui nuplaukė ES paramos milijardai, o saujelei – 2-3 proc. vietinių latifundininkų magnatų, kurie tiesiog klesti 5-6 tūkst. stambių ūkių.,Nugirdę apie ES paramą pirmiems 30 ha dar ima ir pasismulkina per dalies atidavimą vaikams. Visų jų tikslas yra vienas – kuo daugiau ir kuo pigiau gaminti, naudojant, netgi, perteklinę chemizaciją. Paskutinis skandalas su neleistinu glifosato kiekiu Dzūkijos grikiuose  tik iliustruoja šią problemą[6]. ES neįgalumas ir vietinių politikų (Kaimo komitetas, ES reikalų komitetas, ŽŪM, FM, ŪM...) bejėgiškumas kovoti su krizėmis geriausiai pasimatė du metus siautusiame pienininkystės kainų kritime. Lietuvos smulkieji ūkininkai nukentėjo labiausiai dar ir nuo Rusijos embargo, vien spalio mėnesį Lietuvoje karvių sumažėjo 5 tūkst., tačiau gauta „kompensacija“ iš ES biurokratų už praėjusius metus tebuvo 13.3 mln. eu, kai nuostolių dydis – 75 mln.eu. Kur nebėgs žmonės iš tokio pakraščio? Apie ES komisaro žemės ūkiui Ph.Chogan demagogijas ir lozungines kalbas Kaune nesinori prisiminti. Beje, kiek premjeras dr.Alg.Butkevičius per Briuselio malonę ir leidimą(!) dotavo pienininkystę, pridėdamas dar vietinius biudžetinius 13 mln.eu, tiek perdirbėjai ir prekybininkai numušė kainas. Problema yra ir neteisingame pelno paskirstyme visoje grandinėje nuo gamintojo iki perdirbėjo, tačiau Seimas, birželio 30d. balsavo atbulomis rankomis, per pusantros minutės atmesdamas antikrizinį projektą. Juolab ir teisininkai „sufušeravo“ argumentacijas, ir mūsų europiniai parlamentarai prasnaudė ES veikimo sutarties straipsnį leidžiantį REGULIUOTI kainas, bet Bendrojoje žemės ūkio politikoje. Kadangi tokia per D.Grybauskaitę, Z.Balčytį, V.Blinkevičiūtę.... G.Kirkilą, Br.Paužą nebuvo įjungta, nežiūrint visų A.Ežerskio bei V.Kamblevičiaus pastangų, tai atsirado pretekstų „neerzinti ES“ ir toliau leisti reketuoti bei žlugdyti smulkiuosius Lietuvos ūkius – beje, demografinį Lietuvos rezervą.

Gerai, kad V.Andriukaitis prabilo apie nesąžiningą prekybą, tačiau nedetalizavus šios temos – oligopolinės Lietuvos ir europinės rinkos kartelizacijos belieka laukti sekančio rinkų susvyravimo, nors pasaulyje pieno poreikis kasmet auga 2 proc. Gerai, kad dar kartą prabilta apie 2020 m., kai baigsis ES lėšų srautas į Lietuvą.

V.Andriukaičio pranešimo kontekstas ir kultūrinė politika

Būdingas ir šios ES komisaro V.Andriukaičio kalbos kontekstas pasirodė jau išvakarėse. Vakar buvoakivaizdžiai „pakylėtas“ Seimo ES reikalų komiteto pirmininkas G.Kirkilasfinalinėje E.Jakilaičio liaupse šiam politikui „Dėmesio centre“ laidoje skirtoje LSDP „skalbimui“ per J.Pagojaus skandaliuką.   Neatsiliko ir  Seimo TV transliavęs ES krizei skirtos konferencijos, įvykusios mėnuo iki BREXIT įrašą, kurioje oracija blykstelėjo G.Kirkilas raginęs atsigręžti į europines vertybes– UmbertoEco, Giunterį Grasą ir nuskynęs patiklios publikėlės aplodismentus.

Kitas  nešabloniško mąstymo, nebijantis naujovių politikas R.Karbauskis, vadovaujantis Seimo Kultūros komitetui, įvykdęs Seimo komitetų reformavimą, kultūrinimo veiklą pradėjo nuo pareiškimo spaudoje, kad „visi darželinukai turi vilkėti tautinius rūbus“, o vakar pratęsė, kad Lietuvos valstybingumo atkūrimo šimtmetis turi būti minimas kiekviename kaime dainomis ir šokiais. Paskirtoji Kultūros ministrė L.Ruokytė-Jonssonprabilo apie kuriamą kultūros politikos modelį ir kultūros perspektyvas, įkandin LVŽS programos. „Pagooglinus“ tuoj pat išlindo „galai“ – toks modelis Lietuvos kultūros tarybos sprendimu 2016 m. vasario mėn. yra kuriamas ... . Lietuvos teatro ir muzikos akademijoje už apvalią, maksimalią 40 tūkst. eurų sumą. Man tokį modelį prieš gražų pusmetį siūliusiam „už ačiū“[7] tuoj pat kilo klausimas: ar bus tame modelyje ir reikalingi teisės aktai, tarp kurių ir per 26 metus nesugebėtas parengti bendrasis kultūros įstatymas? Tas modelis apims vien tautinius rūbus, šventimus, t.y. etninės ir meninės kūrybos elementus ar užgriebs ir aktualias darbo bei verslo kultūrą, darbo jėgos rekreacijos – vaišinimosi kultūrą, teisinę, politinę, žiniasklaidos, jaunimo elgesio ir dar kitas antikultūras ar toliau vadovausis stagnacine persenusia kultūros samprata – filharmonija elitui, o liaudžiai duosime ir garo nuleisti? Antialkoholinė R.Karbauskio politika teikia vilčių platesniam kultūros politikos laukui, tačiau, kodėl nuo svarbaus modelio rengimo nuošalyje liko Kultūros tyrimų institutas, kuriame daug kultūrinius reikalus išmanančių žmonių. Netgi Vyt.Rubavičius nuolat primenantis viso pasaulio suprekinimą. Kada mūsuose, kaip numatyta mano siūlymuose, metų įvykiu taps ne tik prezidento kalba Seimui, bet ir Kultūros bei Mokslo ir švietimo vadovų oracijos Seimui bei visuomenei pristatant Metų Kultūros knygą, kurios parengimui būtina teisingai pajungti turimas intelektines pajėgas – bent septynetą mokslo įstaigų? Nors imk, ir užsiundyk Audito komiteto I.Šimonytę ant tų 40 tūkst. eurų įsisavinimo skaidrumo, pagrįstumo bei tikslingumo: muzikos akademija teisininkais ne itin pasižymi, bet kad valstybėje atvirai vagiama ar švaistoma žymiai daugiau.

Išvados peršasi prastokos. ES komisaro V.Andriukaičio kalba buvo gera savo optimizmu, tikėjimu klasikinėmis politinėmis vertybėmis, kylančių sunkumų apibrėžtimi, tačiau, atrodo, kad tapęs itin svarbiu vykdomosios europinės komisijos pareigūnu, jis neteko galimybės ją aršiai kritikuoti reikiamų ir pribrendusių  reformų vardan. Nežinau, ar patvirtintas Seimo bei Europarlamento politikas gali „pasišakoti“ prieš patį J.C.Junkerą, kuris gal gali bandyti jo atsisakyti[8], tačiau tokiu atveju reformų vėliavą turi paimti jo kolegos bendrapartiečiai ar visa Lietuvos delegacija ES. Deja, pavyzdys su pieno kainų krize rodo, kad nei LSDP, nei Seimas neturi sukūręs iki šiol veikimo mechanizmo bei tradicijos atstovauti žmonių interesą iki paties aukščiausio ES lygmens. Elementariai nesurašyti reglamentai, papildantys statutus, kad ir to paties J.Pagojaus, priklausančio LSDP Etikos ir procedūrų komisijai  rankomis.  Seimas, taip pat, iki šiol nesusiprato, kad turi ES reikalams su ES komisaro dalyvavimu skirti ne apgailėtiną pusvalandį, o visą savaitę konferencijų bei  debatų. Žema politinė bei darbo organizavimo kultūra –ir tiek.




[2] Žr. pvz. 2016 m. pasaulio rizikų raportą http://www3.weforum.org/docs/Media/TheGlobalRisksReport2016.pdf
[6] „Atlikus laboratorinius tyrimus, „Galinta ir partneriai“ pagamintose ekologiškose negarintose grikių kruopose nustatyta 2,0 mg/kg glifosato. Tai 20 kartų daugiau nei įprastiems, o ne ekologiškiems produktams leistina norma.“ http://www.vlmedicina.lt/lt/patikrinimo-rezultatas-ekologinese-kruopose--glifosatas

[8] „duok apšilti kojas“ – Vyt.Andriukaičio žodžiai privačiame pokalbyje

* Kęstutis K.Urba buvo Sąjūdžio iždininku, sovietmečiu dirbome tame pačiame Lietuvos Mokslų Akademijos Matematikos ir informatikos institute
Parašė: ties

Komentarų nėra:

Rašyti komentarą

Užsisakykite: Rašyti komentarus (Atom)