Pereinamasis dvaras

Kalnaberžė pirmą kartą paminėta 1371 m. H. Vartbergės Livonijos kronikoje. Kalnaberžės dvarą XVII–XVIII a. valdė Radvilos, 

XIX a. jis atiteko Čapskiams, įvedusiems sunkią baudžiavą ir garsėjusiems žiaurumu. Po 1863 m. sukilimo dvaras (kartu su Vyžuonų dvaru) iš Eduardo Čapskio 

konfiskuotas už sukilimo rėmimą.

Jis buvo pigiai parduotas generolui Košelevskiui, kuris dvarą pardavė rusų generolui A. Stolypinui, kuris XIX a. 2-ojoje pusėje pastatydino dvaro rūmus, kurie iki šiol išlikę. Juose savo vaikystę nuo 1869 m. praleido ryškiausias Rusijos Imperijos reformatorius Piotras Stolypinas. 

Šiame dvare jis leido daugumą savo atostogų ir čia gimė penki iš šešių jo vaikų. 1910 m. Kalnaberžės dvaro rūmuose buvo įvestas telefonas ir telegrafas. Stolypinų šeimai dvaras priklausė iki 1914 m.

Tarpukariu dvaro žemės išdalintos. 1924 m. dvaro centrą su 9 pastatais ir 70 ha žemės nusipirko rašytojas Kazys Binkis, 

tačiau neįstengė išmokėti skolų ir perleido dvarą Teisingumo ministerijai. 1925 m. dvare buvo įkurta nepilnamečių berniukų kolonija. 1940 m. dvaras buvo nacionalizuotas, o karo metu sunaikintas, daiktai išgrobstyti. 1949–1959 m. čia buvo vaikų namai, o nuo 1959 m. – internatinė mokykla. Vėliau čia įsikūrė „Žiburio“ kolūkio administracija.

2001 m. dvarą už 12 tūkst. litų nupirko bendrovė „Lukta“, tuo metu valdoma politiko Viktoro Uspaskicho. 

2012 m. pabaigoje Panevėžio apygardos teismo sprendimu dvaras perimtas valstybės žinion. Šiuo metu tiek Kalnaberžės rūmai, tiek ir išlikę ūkiniai pastatai yra apgriuvę ir nuniokoti, parkas laukėja.

Užkeikti

dvarai.