Paskutinis Prioritetas

Reaguodami į šiuo metu viešoje erdvėje ir žiniasklaidoje sklindančią informaciją apie planuojamą 2018 m. valstybės biudžetą, akademinės bendruomenės nariai reikalauja atsakingų valstybės institucijų nebepermetinėti atsakomybės už šio mokslo ir studijų sektoriaus būklę vien tik pačioms mokslo institucijoms, bet imtis ryžtingų veiksmų užtikrinant jai adekvatų finansavimą ir tam reikalingas sąlygas.

Lietuvos dėstytojų ir mokslininkų algos jau seniai nebevadintinos net mažomis. Jos buvo sumažintos prasidėjus krizei, neindeksuojamos atsižvelgiant į infliaciją, nebuvo keltos jau beveik dešimt metų, yra vienos mažiausių Europos Sąjungoje. Jaunųjų mokslininkų atlyginimai nuolatos bando susilyginti su minimalia alga. Bendras finansavimas švietimui ir mokslui nėra didinamas, o dažnai net mažinamas: 2017 m. buvo skiriama 4,7 % nuo BVP, o 2018 m. numatyta tik 4,5 %. Šie skaičiai labai toli nuo tarptautinių organizacijų rekomenduojamų 6 % nuo BVP.

Kas rodo politinės atsakomybės bei valios stoką? Tokie pareiškimai kaip „bus papildomai investuojama į dėstytojų ir mokslo darbuotojų darbą“, vengiant įvardinti, kiek, tikėtina, kils dėstytojų atlyginimai; prisidengiant tuo, kad atlyginimų problema yra mokslo institucijų tik vidinė problema ar nukeliant įsisenėjusios problemos sprendimą iki dar vienos reformos įgyvendinimo, „garantuosiančios“ mokslo ar studijų kokybę. Tuo pačiu metu iš politikų lūpų girdimi reikalavimai kelti mokslo ir studijų kokybę, didinti tarptautiškumą, būti inovatyviems, primena reikalavimus dyzeliniu dešimties metų senumo „golfu“ pustuščiu kuro baku laimėti „Formulės 1“ varžybas.

Tuo metu atsirandančios keistos studijų programų akreditacijos taisyklės, nenuoseklūs mokslo kokybės vertinimo pokyčiai ir kiti žingsniai kelia klausimų apie atsakingų asmenų kompetencijos stoką ar įtarimus apie paslėptus interesus. Pabrėžiame, kad Švietimo ir mokslo ministerija, Vyriausybė, Seimas ir jų vadovai atsakingi už tai, kas (ne)vyksta mokslo ir studijų sektoriuje, taip pat ir už bendrą neadekvatų dėstytojų bei mokslo darbuotojų atlyginimų lygį.

Mes, dėstytojai ir mokslininkai, pripažįstame savo pareigą kokybiškai atlikti savo darbą – vykdyti tyrimus ir ugdyti studentus. Nesame nusiteikę šių pareigų mesti ir ieškoti lengvesnio uždarbio vien tik dėl valdžių apsileidimo, tačiau esame stumiami į beviltišką padėtį. Todėl reikalaujame, kad valdžią turintys asmenys taip pat deramai vykdytų savo pareigas:

1. Liautųsi dangstytis tuščiomis frazėmis ir deklaracijomis, o imtųsi atsakomybės ir realiai vykdytų reformas, kurios turėtų pagrįstai prognozuojamų konstruktyvių pasekmių mokslo ir studijų sektoriui, pagaliau sudarytų sąlygas šio sektoriaus darbuotojams dirbti savo darbą, be kurio neįmanoma visuomenės gerovė ir tvari raida.

2. Galų gale pripažintų, kad esminė mokslo ir studijų sistemos problema – katastrofiškai mažas finansavimas. Ir tokios viešai eskaluojamos problemos kaip „kokybės trūkumas“, „neefektyvus lėšų panaudojimas“, „bendras žemas viešojo sektoriaus darbuotojų atlyginimų lygis“ ir kt. jos nepridengs bei nepanaikins.

3. Ne procentais, o kartais keltų mokslo ir studijų srityje dirbančių dėstytojų ir mokslininkų atlyginimus jau dabar. Esminė aukštojo mokslo kokybės sąlyga – savo darbui galintys atsidėti (o ne apie papildomus uždarbius, reikalingus išgyventi, galvojantys) mokslininkai ir dėstytojai. Aukštojo mokslo ir studijų sektorius jau senai pralaimi konkurencinę kovą dėl talentų ne tik su kitų valstybių mokslo sektoriumi, bet ir su kitais Lietuvos darbdaviais.

Politikai negali tikėtis išvengti tiesioginės atsakomybės už nesėkmingos švietimo ir mokslo politikos sukurtas problemas, jiems vadovaujant nuosekliai vykstantį šalies mokslo ir studijų sektoriaus naikinimą. Krizė aukštajame moksle pasiekė kritinį lygį. Pasipiktinimo ir nepasitenkinimo lygis tarp dėstytojų ir mokslo darbuotojų šiuo metu yra daugiau negu pakankamas masiniams protesto veiksmams. Tad įsisenėjusios problemos turi būti sprendžiamos neatidėliotinai, t. y. svarstant 2018 m. valstybės biudžetą.

Dėstytojų akcija „Paskutinis prioritetas“

Daugiau apie akciją „Paskutinis prioritetas“ rasite: https://www.facebook.com/PaskutinisPrioritetas/

Ką tik įvykusios

akcijos vaizdai.

Akcija surengta Seimo nariams siekiant perduoti žinią – nesiėmus veiksmų, aukštąjį mokslą teks laidoti. Šiuo metu jaunų dėstytojų atlyginimai siekia vos 450-500 eurų, o bendras vidutinis prestižinių Lietuvos aukštųjų mokyklų darbuotojų atlyginimas gerokai atsilieka nuo kai kurių prekybos centrų darbuotojų vidutinio atlyginimo.

Švietimo ir mokslo ministerijos žadamos „investicijos“ iš esmės netaiso šios padėties. Nepaisant to, kad aukštasis mokslas dažnai vadinamas vienu svarbiausių valstybės prioritetų, lyginant su kitomis panašios ekonominės padėties kaimyninėmis valstybėmis atrodome labai prastai. Toje pačioje Estijoje vidutinis dėstytojų ir mokslininkų atlyginimas yra 2-2,5 karto aukštesnis nei Lietuvoje. 

Deja, mūsų valstybėje aukštasis mokslas ir toliau tėra tik PASKUTINIS PRIORITETAS.

Ši pirmadienį organizuojama įvykusi gedulo akcija yra priminimas kitą dieną posėdžiausiantiems Seimo nariams, kad jie turi paskutinį šansą atsižvelgti į padėtį aukštajame moksle ir priimti valstybės biudžeto pataisas, užtikrinančias labiau adekvatų šios srities finansavimą.

„Paskutinio prioriteto“ judėjimo konkretūs reikalavimai:

• Bent 50% didinti dėstytojų ir mokslininkų atlyginimus 2018 metais ir nuosekliai didinti juos toliau, kad jie bent priartėtų prie kaimyninių šalių lygio;

• Pradėti iš esmės finansuoti mokslinius tyrimus, o ne tik studijas;

• Baigti nuolatos reformuoti, o galų gale užbaigti neryžtingume ir interesų liūne vėl klimpstančią aukštojo mokslo reformą.