2018-08-12

Visa Sistema Supuvusi

Lietuvos kalinių globos draugijos pirmininkas dr. Jonas Stašinskas
teigė šiuo metu atidžiai stebintis situaciją ir sekantis informaciją apie padėtį šalies įkalinimo įstaigose*. Anot jo, problemos įkalinimo įtaigose atsirado ne per dieną, jos augo nuo pat Lietuvos nepriklausomybės atgavimo.

„Anksčiau ši problema buvo kiek kitokios formos, bet ilgainiui įgavo kitą, kur kas blogesnį, pavidalą ir kamuoja iki dabar. Kalbu ne tik apie smurtą, bet ir apie prievartavimą, pinigų reikalavimą. Dabar vis akcentuojama, kad ten tik smurtas, tarpusavyje mušasi ir pjaunasi... Kai paskaitau komentarus internete, matau tik linkėjimus pasipjauti ir susideginti“, – kalbėjo pašnekovas ir pridūrė, kad smurto epizodai – tik savotiška migla, užstojanti tikrąjį vaizdą.

„Įkalinimo įstaigose susiformavusi pinigų reikalavimo sistema. Visos kastos – „gaidžiai“, „bachūrai“, „dūchai“ – yra susijusios. Iš ko jie gyvena? Iš kur vadinamieji „vierchai“ bankuose turi milžiniškas sąskaitas?

Kai žmogus patenka į įkalinimo įstaigas, tuojau nustatoma jo turtinė padėtis ir jam pradedama kelti sąlygas, reikalaujama susimokėti už apsaugą. Tokie mokėjimai atliekami į nurodytas banko sąskaitas“, – kalbėjo pašnekovas ir pridūrė, kad šeimos, kurios negali mokėti už artimųjų apsaugą įkalinimo įstaigose, jaučiasi patekusias į desperatišką situaciją.

„Ateina motinos verkdamos ir pasakoja, kad reikalaujama pinigų, jos jų neturi, todėl svarsto, ką gali parduoti. Žinoma, dabar vyksta tyrimas, bet įsivaizduokite, ką reiškia įkalinimo įstaigoje nusikalstamo susivienijo veikimas. Juk vien už tokios organizacijos įkūrimą gresia rimta baudžiamoji atsakomybė, o kur dar nuveikti darbai?“ – svarstė pašnekovas.


Į klausimą, ar šį kartą valdžia imsis reikalo iš esmės, ar numalšinus neramumus gyvenimas įkalinimo įstaigose vėl tekės sava vaga, pašnekovas atsakė: „Visuomet buvo tokia sistema ir niekuomet nėra buvę, kad kas imtųsi pokyčių. Tai, kas dabar daroma, rodo, kad nei dabartiniam ministrui, nei institucijoms trauktis nėra kur. Jie turi pabaigti, ką pradėję, nes viskas pastatyta ant kortos.“

Anot pašnekovo, tai, kad pasitelkti vidaus kariuomenės daliniai, rodo, jog rimtai nusiteikta spręsti šią įsisenėjusią problemą. „Juk pats premjeras Saulius Skvernelis 
yra sakęs, kad visa sistema supuvusi. Tai žinojo visi, bet niekas nenorėjo ryžtis. Nebūta net kosmetinių bandymų taisyti situaciją“, – aiškino J.Stašinskas.

Štai ta Sistema:

1. Tą kartą naujienų portalas lrytas.lt rašė, kad riaušes pradėjo žemesnei kastai priskiriami nuteistieji, neapsikentę nuolatinių patyčių ir spaudimo, o neramumus pavyko numalšinti tik paryčiais.


2. Pasaulinės krizės proga rekordiškai nukentėjusios Lietuvos 
valdžia guminėmis/plastikinėmis kulkomis sušaudė riaušėmis virtusį profesinių sąjungų mitingą. 
3. Į „turtingiausią pasaulyje kvadratinę mylią" kažkas skraidys mūsų visų sąskaita.

:)))

* Lietuvoje kalėjimai paprastai buvo įrengiami pilies bokštuose ar pilies bokšto rūsiuose. Lietuvos statutas nurodė, kad, nusikaltėliams kalinti visose Didžiojo Kunigaikščio miestuose ir prie pilies esančiose seniūnijose buvo privaloma pastatyti tvirtus bokštus ir gilius (6 sieksnių) rūsius. Tačiau, kaip gyvenime neretai būna, nuostatai neatitikdavo tikrovės. Iš seimo nutarimų žinome, kad būta ir taip, jog dėl kalėjimų stokos savivalaitojų niekas nebausdavo, o miesto gyventojų skundai byloja apie tai, kad teismai dažnai išteisindavo didikus ar skirdavo jiems neadekvačius nuosprendžius.

Grotos – ne kliūtis

Ten, kur vis dėlto kalėjimai būdavo įrengti, iš jų irgi būta mažai naudos. Paprastai juos rengdavo pilies bokštuose, tačiau pačios pilys, net ir esančios pasienio teritorijose, dėl lėšų stokos dažnai buvo neremontuojamos, gerokai apdriskusios, todėl yra išlikę nemažai liūdijimų apie pabėgusius kalinius.

Apie tai galime spręsti ir iš 17 a. Vilniaus miesto sąskaitų budeliui išlaikyti. Beje, jam buvo skiriami ir kiti darbai. Nurodoma pataisyti miesto kalėjimo duris ir užlopyti skyles, pro kurias, išardę mūro sieną, pabėgdavo nuteistieji. Apie kalėjimų būklę sužinome ir iš kitų to meto šaltinių. 1664 m. mūrininkui sumokėtas 1 auksinis už Vilniaus rotušės kalėjimo skylių užmūrijimą. 1668 m. tiek pat pinigų skirta už kalkes, sunaudotas skulei, kurią kalėjimo pamatuose bėgdamas iškasė nusikaltėlis. 1670 m. 20 auksinių ir 18 grašių skirta Rotušės „aukštutinio“ kalėjimo grotoms nukalti, nes, išlaužę senąsias, nusikaltėliai pabėgo. 1673 m. paspruko išlaužę kalėjimų užraktus, o netrukus bandė išsiveržti į laisvę kasdami tunelį po pamatais.

18 a. viduryje Vilniaus vaito teisme už vagystes teisiamas miestietis prisipažino, kad prieš tai jam jau buvo skirti vienri metai kalėjimo, tačiau kartu su kitais kaliniais „atmušę“ sargybą pabėgo.

Miesto kalėjimas

16–17 a. Vilniuje gyvavo keli atskiri teismai. Magistrato teismas nagrinėjo civilines bylas, žydų tarpusavio ginčus spręsdavo Kahalas, žydų ir krikščionių nesutarimus – Miesto vaivada ir pan. Todėl reikėjo atskir kalėjimų. Vilniaus kalėjimas buvo įrengtas Rotušėje. 1670 m. kalėjimo patalpų remontui skirtos išlaidos rodo, kad Rotušės kalėjimas buvo suskirstytas į tris atskiras patalpas: aukštutinį ir žemutinį kalėjimą bei atskirai moterims kalėti skirtas patalpas. Pirmi du buvo skirti vien kriminaliniams nusikaltėliams. Miestiečiai, norėdami apsidrausti, kartais net įrašydavo į savo organizacijų statutus tam tikrą teisę, kad apkaltinti už nekriminalinius nusikaltimus neatsidurtų residivystų draugijoje. Patalpos, skirtos nekriminalinimas nusikaltėliams, to meto šaltiniuose vadinamos „garbinguoju kalėjimu“.

Moterų kalėjimo patalpos buvo pačios prasčiausios. Įgriuvę jų skliautai net užmušė vieną iš tuo metu kalėjusių moterų.

Trečiose patalpose kalėjo užitin sunkius nusikaltimus. Daugumos jų laukė mirties bausmė, kurią įvykdydavo miesto budelis. Tačiau yra liudijimų, kad jau ir tais laikais paisyta moralės. Įdomu tai, kad žymus 16 a. prancūzų filosofas, rašytojas M. Montenis savo esė api naudingumą ir garbingmą mini Didįjį Kunigaikštį Vytautą, pažymėdamas jo įstatymą, pagal kurį nubaustieji mirties bausme nuosprendį turi įvykdyti sau patys, nes kunigaikštis nesutiko, kad niekuo nekalti pašaliniai asmenys būtų įtraukti į egzekuciją ir verčiami žudyti žmogų.

Pilies teismo valdininkai

Teismui nuteisus piktadarį kalėti, kaltininkas turėjo būti suimtas ir tuoj pat uždarytas. Statute nurodoma, kad nusikaltimo vietoje užkluptas žmogus, į kalėjimą turi būti pristatytas sukausytas grandinėmis. To meto dokumentuose iškilę užrašai, apie kalviams išmokėtus pinigus už kalinio sukaustymą ar grandinių nuėmimą. Tuo rūpinosi Pilies teismo valdininkai. Teisminiai seniūnai buvo ir teismo sprendimo vykdytojai. Jų žinioje buvo būrys ginkluotų vyrų ir kitų valdininkų. Pilies teismo valdininkai turėjo pasirūpinti ir mirties bausmių įvykdymu, todėl teisminių seniūnų žinioje buov ir budeliai.

Kalėjimas Dievo namuose

Būta vadinamųjų ir bažnytinių kalėjimų. Tačiau jie buvo skirti tik nsikaltusiems dvasiškiams bausti. Vyskupo ar arkivyskupo sprendimu prasižengę dvasininkai buvo sunčiami atlikti bausmės į vienuolynus. Keliuose iš jų valstybinių kalėjimų pavyzdžiu labiau nusikaltusieji net buvo prirakinami prie sienos.

Bajorai savivaliaudavo

Bajorų bausmės kalėjimu Lietuvos Statute minimos daug rečiau nei piniginės. Jos paprastai netrukdavo ilgiau nei vienerius metus ir šešerius mėnesius. Dėl įstatymo savotiškumo ir teismo proceso painumo bajorai dažniausiai išvengdavo mirties bausmės. Bajorų nusikaltimai, už kuriuos grėsė mirties bausmė, buvo nuolatinis reiškinys, tačiau mažai aptikta žinių apie mirties bausmės įvykdymą bajorui.

Jie net patys turėjo privačius kalėjimus. Įvairiam atsiskaitymui su kaimynais savo rūmų pogrindžiuose bajorai įsirengdavo kalėjimus, kartais net po klėtimis. Teismų aktuose galima rasti ne vieną skundą ir bajormas iškeltų bylų už tai, kad šie, nieko nebijodami, be tesėtų tvarkos sergėtojų žinios kalina ir kankina savo kaimynus ar jų valstiečius. Privatūs kalėjimai tiko ir baudžiauninkams bausti. Teismai, deja, ne visada pasmerkdavo tokį savibaliavimą.

Būta net nutikimų, kai grėsmingas baudžiamasis aparatas ir suteikta valdžia buvo panaudojami didikų pasilinksminimui. Vilniaus vaivada kunigaikštis Karolis Radvila buvo mėgėjas pajuoktauti ir ypač būdamas neblaivus krėsdavo įvairias šunybes. Vieno pobūvio metu susiginčijęs su LDK raštininku Steponu Kristupu Pacu apsimetė, kad yra baisiausiai užsirūstinęs, todėl liepė tuoj pat jį suimti ir įkalinti. Kitą ryta liepta jį aprengti mirtininko drabužiais, išvesti į Rotušės aikštę, lydimą budelio ir kunigo. Visi Paco ir Radvilos aplinkos žmonės, išsigandę to reginio, puolė Radvilai po kojomis paskui Pacą, kuri ašaromis ir maldavimai prašė pasigailėjimo. Radvila suvaidino abejingą ir tik paskubino Pacą, kad tasai klauptųsi po kardu, kurį budelis laikė virš jo galvos. Galiausiai, kai Pacas paprašė dar akimirkos išpažinčiai, Radvila pareiškė, kad tai tik pokštas ir pasiūlė tęsti vakarykštį pobūvį.









Komentarų nėra: