Prieš dvidešimt metų maniau, kad Rusiją, o vėliau TSRS, valdė rusai.
Prieš dvidešimt metų nežinojau, kad politikai virto statista.
Prieš dvidešimt metų nežinojau, kad tikroji valdžia – pinigų valdytojų rankose.
Prieš dvidešimt metų nežinojau, kad pinigai tėra valdymo įrankis.
Prieš dvidešimt metų nežinojau, kad mūsų protėviai visą laiką kovojo prieš tuos, kurie šiuo įrankiu pavergia ištisas tautas.
Prieš dvidešimt metų maniau, kad Lietuvos valdovą paskelbti karaliumi tegali Romos popiežius.
Prieš dvidešimt metų maniau, kad Lietuva atsirado senai senai, net prieš tūkstantį metų.
Dabar žinau, kad daug seniau.
Bet ir prieš dvidešimt metų maniau, ir dabar tebemanau, kad Laisvė žmogui ir visuomenei – svarbiausia.
Žinau, kad toks buvo mūsų protėvių siekis.
Žinau, kad dabar mūsų Lietuva nėra laisva.
Bet žinau, kad ir dabar jinai nepasiduos, kaip nepasidavė niekada.
Nes žinau, kad Lietuva turi piliečių.
Žinau, kad Lietuva atgims.
Žinau, kad joje žmonės bus tiesūs, savarankiški, kūrybingi ir išdidūs, gerbiantys kitų orumą ir apsisprendimą.
Žinau, kad Laisvė nėra kitų užvaldymas.
Žinau, kad Lietuvos žmonės save valdys patys, ne taip, kaip yra dabar.
Visas Pasaulis save valdys pats.
Pranešimai
8 komentarai:
tebemanau, kad Laisvė žmogui ir visuomenei – svarbiausia. Žinau, kad toks buvo mūsų protėvių siekis.
Ne, ne šita sąvoka protėviams buvo pamatinė. Nors taip, ir per dvidešimt metų nelengva perprasti tokios prieštaringos, nelogiškos, bet patrauklios miglos klastą. Pirmesnės ir už pinigų (finansų) sąvokos klastą.
Vienuoliui: pasiūlykit ką nors vietoj Laisvės. Yra toks matematinis uždavinys: sušukuokit plaukais apaugusią sferą. Vienintelė įmanoma "nekonfliktiška" šukuosena - "ežiukas". Laisvė.
Siūlyti, išsigalvoti nieko nereikia, jei kalbam apie tikrovę, nepaverčiam praeities moksline politikų istorija, ekonomistų ideologinių apkalbų pasaka. Tas žodis nepaslėptas, aiškus, paprastas ir nesunkiai patikrinamas. Suprantamas ir be laisvės-lygybės-brolybės, be demokratijos tolerastinių užkeikimų. Bet to žodžio inteligentų leksikoje nėra. Kaip daltonikui. O parodžius — kaip buliui raudonas skuduras, kaip velniui kryžius.
Inteligentas niekada nesutiks, kad nuosavybė gali būti ir teisybė, jis skelbs aukštesnį — socialinį teisingumą. Rašys kalnus teisės aktų, juos taisys dar teisingesniais įstatymais, kurs ir netrukus tobulins sudėtingiausias politinio valdymo santvarkas, painiausias ekonomikos ir finansų schemas, moksliškiausias statistikos, kontrolės ir apskaitos taisykles, kad tik išvengtų paprastos ir aiškios nuosavybės.
Po to visą dievo dovanotą gyvenimą murkdysis intrigose ir rietenose, kovos už teisingumą, prieš piktnaudžiavimus, skelbs laisvės, gėrio ir grožio idealus, prisiekinės ištikimybę rinkėjams, tarnavimą Lietuvai ar bet kokiai kitai valstybei. Nes inteligentas — valstybės tarnautojas, pareigūnas, išlaikytinis. Bijantis tos savo skelbiamos laisvės, nepasitikintis savimi ir savo žiniomis, netikintis savo reikalingumu — kad be prievartos ir mokesčių jam kas nors mokėtų, kad natūraliame gyvenime jis būtų gerbiamas, vertinamas ir turtingas.
Nesutinku. Savybė svarbiau už nuosavybę. Net pati žodžių konstrukcija tai sako. Savybė svarbiau, nes pasaulis - judesys. O šitai, kaip ir pasaulio dualizmą, mūsų protėviai suprato ne prasčiau už šiuolaikinius fizikus. Štai kiek pasako laidojimo papročiai, cituoju iš Vikipedijos:
Baltų pasaulėžiūroje egzistavo atvirkštinio pasaulio modelis, kurį aiškiai atspindi įkapės. Anapusinių taisyklių dar neperpratęs mirusysis turėjo būti atitinkamai joms paruošiamas. Į kapą dedami indai buvo specialiai sudaužomi – jei kitame pasaulyje viskas atvirkščiai, tai sudaužytas indas „anoje pusėje bus sveikas“. Ši nuo senų laikų gyva tradicija išsilaikė pakankamai ilgai. Dar XVI a., kaip liudija kapai Vilniaus katedroje, lietuvių didikams į kapą dedamos taurės buvo specialiai daužomos. Dievams gali būti aukojamas prastas, ligotas gyvulys, tačiau anapus jis taps sveiku. Keičiasi ir kairės dešinės simetrija. Kardas, turįs būti prie kairiojo šono, dedamas prie dešiniojo - aname pasaulyje vyrauja veidrodinė orientacija. Atsekamas dar vienas „atvirkštinio“ pasaulio požymis. Lietuvoje tarp įkapių randami miniatiūriniai juostų vijimo įrankiai, dalgeliai, keramikos dirbiniai ir pan. Matyt, miniatiūrinės įkapės aname pasaulyje turėtų virsti tikrais, natūralaus dydžio įrankiais. Buvo būdinga ir laiko samprata. Laikas eina ta pačia kryptimi, kaip ir žemiškasis, tačiau jo santykis su pasauliu ypatingas - dangiškoji diena prilygsta žemiškajam šimtmečiui ar tūkstantmečiui.
Tokie žmonės nesiekia nuosavybę gausinti, o stengiasi patys optimizuotis. O tuo, ką savinasi - rūpinasi. Tuo labiau, ant svetimo sprando nelipa, kaip tas netarnaujantis valstybės tarnautojas, pareigų nevykdantis pareigūnas, išlaikytinis, kurių kiekvieną kažkodėl vadinat inteligentu.
inteligent|as, ~ė dkt. (2) protinio darbo žmogus; mokytas, apsišvietęs žmogus, šviesuolis.
Ką turit prieš šviesuolį? Aš - nieko prieš jį neturiu. Prieš šviesuolį rasit, matyt, tik tamsuolį.
argument = argue + ment = šviesus protas, šviesi mintis.
Kalbėkim lietuviškai. Svetimais žodžiais dangstomas melas. Svetimi žodžiai iškraipo sąvokas. Svetimus žodžius primetė tie, kurie kadaise atnešė mums vergiją. Kuri vis kito, kol pavirto finansine, pinigų, vergija.
Laisvas žmogus nei yra išlaikytinis, nei ką nors engia.
Apie 1020 m. pastarieji (danai) laimėjo mūšį Semboje, bet jau po 50 metų jų karalius Svenas pripažįsta: "Sembai nepakenčia jokių ponų".
Atsirašinėjimas, išsisukinėjimas. Būtų grakštus, pripažįstu. Jei nebūtų žaidimas nusigyvenimo tragedijos akivaizdoje. Dėl kurios ir iškelta antraštė.
Kam ta ilga ištrauka apie įkapes, kokia jos reikšmė bylai? Jei rūpėtų, tikrai — įkapėse rastum itin svarbų faktą, atsakymą ginčijamu klausimu. Išvystum dabartiniam žmogui nebesuvokiamą protėvių pagarbą nuosavybei: žmogaus tvariniai neatsiejami nuo kūrėjo, lieka asmenine nuosavybe ir po mirties, o ne tampa niekieno, mūsų, paveldėjimo, mokesčių ir kitokių teisių grobiu.
Laisvas žmogus nei yra išlaikytinis, nei ką nors engia.
Vėl pavogtas žodis ir jo vieton pakišta chimera „laisvas“ žmogus. Laisvas tarnas, valstybės pareigūnas?
Sembai nepakenčia jokių ponų
Ne tik sembai, ir apie jotvingius (getuvininkus) tokie pat „laisvų“ svetimšalių iš Rytų, Pietų ir Vakarų feodalinių kraštų demokratų atsiliepimai. Šitokie žmonių santykiai įmanomi tik savininkų visuomenėje, kur kiekvienas pats sau ponas. Tik miškai, vandenys ir pilis buvo lauko pilėnų prižiūrima bendrai, visa kita buvo nuosavybė. Žmonės gyveno paskirais sodžiais. Namai būstas, namai mokykla, namai įmonė — sodyba iš daugybės pastatų, įvairiai pramonei. Kaip vadinami namai senesnėse tautos dainose? — „Ant tėvulio dvaro“.
Tokie žmonės nesiekia nuosavybę gausinti, o stengiasi patys optimizuotis.
Žaliųjų ir kitokių spalvų socialistų apkalbos, Abelio užkeikimai. Nekurti turto, negausinti gėrybių? O reikalauti teisingo aprūpinimo iš mokesčių? Prigimtinių žmogaus teisių gyventi pasiturimai? Gamtoje žmogui išgyventi sąlygų tiek pat, kiek ir kitiems gyvuliams, neauga kompiuteriai ant medžių. Bet žmogui duota dovana suvokti objektyvius dėsnius ir galimybes, perprasti sutvėrėjo sumanymus — dievas laukia iš mūsų bendradarbiavimo, kuriant gėrybes, gausinant turtą ir gražinant žemę.
Kalbėkim lietuviškai. Svetimais žodžiais dangstomas melas.
Sutinku, nesugebėjau visai aiškiai suvokti, ką reiškia dualizmas ir kaip turėčiau optimizuotis, bet tikiu, kad tai ne apgavystė. O man „tarptautiniai“ svetimžodžiai dažnai puikiai tinka vietoj keiksmažodžių. Inteligentais vadinu tik nenaudėlius, kurie patys save taip vadina. Išradėjai, ką nors naudingo dirbantys ir išmanantys meistrai inteligentais, net intelektualais savęs kažkodėl nevadina.
Ištrauką apie įkapes įdėjau siekdamas parodyti protėvių Pasaulio dualizmo suvokimą.
"Dualizmas yra požiūris, kad sąmonėje vykstantys procesai kai kuriais aspektais nėra fiziniai. Dažniausiai naudojamas argumentas už dualizmą yra daugelio žmonių intuicija, kad jų asmenybė, siela ir protas yra kažkas daugiau nei vien smegenys." (Vikipedija)
„Ant tėvulio dvaro“?
Įdomių dalykų pastebėsit beversdami tą "dvaras" su Google Vertėju į Europos kalbas.
Ir aplamai, dvaras - ar tik ne slavų atgalios parneštas žodis?
Pažiūrėkit www.lkz.lt, šalia dvaro - dvarininkas, dvarysta - baudžiava, dvarbernis ir kiti nekokie žodžiai. Ten rasit ir apie dainas.
"Anie (žemaičiai) dainėse savo numus visados dvarais vadina."
Irgi pažiūrėkit žodynan, pamatysit, kad ir anapus - namai.
Apie sembus citatą įdėjau todėl, kad tinkama pasirodė. Žinoma, kad ir jotvingiai priespaudos nepakentė lygiai taip pat. Ir priešinosi jai.
Mūsiškiai istorikai priėmė iš Vakarų primestą tezę: valstybės nebuvo, jei nebuvo piramidinės struktūros. Todėl ir pradeda mūsų istoriją nuo Mindaugo, gavusio vasališką karūną iš tuometės piramidės viršūnės - Romos. Tuo tarpu mūsų senoji, tūkstančius metų siekianti santvarka (civilizacija), išsaugojusi seniausią kalbą, neturėjo piramidinės struktūros ir jai priešinosi.
Kryžiuočiai buvo anos piramidės kariauna, su kuria nuo XII amžiaus kovėsi mūsų "neturintys valstybės" protėviai.
Beje, pats sakot, kad miškai, vandenys ir pilis buvo lauko pilėnų (piliečių :)) prižiūrima bendrai.
Tai va: tie, kurie išsidalino miškus (Europa), jų nebeturi (mačiau, žr. 2007-08-30 įrašą "Europos miškai"), o mūsų protėviai mums juos išsaugojo.
Dabartinių laikų piramidė pastatyta iš pinigų=skolų.
Kai sakau - laisvė, būtent tai ir turiu omeny - nereikia piramidės.
Reikia susitarimo, savitarpio pagarbos, paramos ir darnos pagrindais sukurtos santvarkos.
Nuosavybės reikia tiek, kiek jos būtina turėti.
Matematikoj yra tinkama sąvoka - būtina ir pakankama.
Sutinku, kad tarptautiniai žodžiai dažnai slepia apgaulę, kurią tegalima išsklaidyti įvardinus tą savoką lietuviškai.
Tai ir inteligentą pavadinkim išsilavinusiu ar netgi šviesuoliu, jei, žinoma, jis toks yra. O jei toks nėra - nevadinkim, ir nebebus dėl ko ginčytis.
Mūsiškiai istorikai priėmė iš Vakarų primestą tezę: valstybės nebuvo, jei nebuvo piramidinės struktūros. Todėl ir pradeda mūsų istoriją nuo Mindaugo, gavusio vasališką karūną iš tuometės piramidės viršūnės - Romos. Tuo tarpu mūsų senoji, tūkstančius metų siekianti santvarka (civilizacija), išsaugojusi seniausią kalbą, neturėjo piramidinės struktūros ir jai priešinosi.
Itin svarbus faktas. Kurį nutyli ir netgi apverčia „pilietinės visuomenės“ politikai.
miškai, vandenys ir pilis buvo lauko pilėnų (piliečių :)) prižiūrima bendrai.
Priesaga -iečiai man svetima, tarsi būtų nelietuviška — mano gimtojoj kalboj tokios nėra. Iš kur atėjusi mada kinus vadinti kiniečiais? Prasmė tai aišku ta pati: piliečiai yra tie, kurie savarankiški, save išlaikantys (senovine lietuvių kalba — geri žmonės), pakaitomis pilies valdovai. Matyt, tokius turi omeny politikai, ragindami balsuotojus jaustis sąmoningais, iniciatyviais, atsakingais ir šeimininkiškais pilietinės visuomenės nariais.
Gal atrodys smulkmena, bet esminė: protėvių miškai nebuvo „visų“, „visaliaudiniai“, „valstybiniai“, o konkretaus lauko (net ne žemės, ne valsčiaus) nuosavybė — tokių žmonių nebuvo per daug, vieni kitus jie puikiai pažinojo. Ir švenčių, ir darbo talkose jie susitikdavo ir sutikdavo.
Kai sakau - laisvė, būtent tai ir turiu omeny - nereikia piramidės.
Gerai, aš ne prieš patį žodį „laisvė“. Tik prieš mėginimus juo pakeisti nuosavybę.
Reikia susitarimo, savitarpio pagarbos, paramos ir darnos pagrindais sukurtos santvarkos.
Tai gražūs žodžiai ir siekiai, kurie tačiau neišplaukia iš neapibrėžiamos sąvokos - miglos „laisvė“. Tačiau kurių savaime prispiria laikytis nuosavybė, savininkiški tarpusavio santykiai.
Atrodo, ginčijamės daugiau dėl to paties vadinimo skirtingais žodžiais, o ne dėl esminių skirtumų.
Kai sakot, kad "piliečiai yra tie, kurie savarankiški, save išlaikantys (senovine lietuvių kalba — geri žmonės)", tai aš sakau - laisvi. Savarankiškas ir yra laisvas. Žodį "piliečiai" aname komentare šalia Jūsų "pilėnų" parašiau tik norėdamas parodyti dabartinių žodžių "pilietis", "pilietybė" tvirtumą ir kilmę. Kokia dar kalba, be lietuvių, žodis "pilietis" taip skamba? Kam dar už pilies sienų grėsė "Anapilis"?
Kad miškai buvo "a la tarybiniai", visų, ir nesakiau, gal ir neturėtų taip būti. Gal ir pakaktų jėgų vietinėms bendruomenėms rūpintis jais ir prižiūrėti. Bet grybauti miškan ir maudytis ežeran įsileisti turėtų visus, ne taip, kaip yra dabar.
Dėl nuosavybės. Pasilieku prie savo nuomonės - asmeninės nuosavybės gausinimas ir atvedė į pinigų=skolų piramidės įsigalėjimą ir į dabartinę Pasaulinę krizę, kuri baigsis pinigų sistemos reforma.
Nuosavybę privalu gretinti su atsakomybe už tai, ką saviniesi. Šalia asmeninės turi būti įvairių lygių bendruomeninė nuosavybė, kaip kad buvo kadaise.
O svarbiausia, nereikia jokios piramidinės struktūros, vietoj jos turi būti bendruomenių savivaldos principu grindžiama santvarka.
Kaip, beje, yra daroma Kinijoje dabar - kai kas sako, kad tai - pagrindinė kinų sėkmės priežastis (žr. 2009-10-15 įrašą Savivalda). Savivalda išliko stipri ir Skandinavijoje.
O sovietinę piramidę statė tie, kas žinojo slavų kilmę. Ir pasinaudojo tuo.
O vakariečiams "geraimanams" tie patys valdytojai pastatė pinigų piramidę. Ir ideologinę piramidę, kurios viršūnė Vatikane.
Ir sovietiniai žmonės, ir vakariečiai nebuvo ir nėra nei laisvi, nei savarankiški.
Nes gyveno/gyvena piramidėj.
Rašyti komentarą