Įkaitai

Kaip QE produktas mums palengvina gyvenimą?

Kad šitą QE šiais laikais centrobankai labai aktyviai praktikuoja, galim pastebėti tiek spaudoj, tiek parduotuvėj.

Tikri centriniai bankai, o ne kokios nors licencijuotos pinigų keityklos.

Šitie tai kiek turi pirmųjų produkcijos savo spalvotiems popierėliams padengti, tiek jų ir leidžia apyvarton.

Mūsų e–litus irgi jų e–pinigais dengia.

Todėl mums palengvėjimas iš užsienio ir ateina, bent keliais kanalais, finansiniais, atiteka.

Kai kas ne tik pastebi palengvinimo atitekėjimą, bet ir nusiraško to palengvinimo vaisius.

Kitiems tai tik kišenės turinys, jų santaupos, dėka to palengvinimo palengvėja.

Betgi kaip visas tas lengvinimas vyksta, koks bendras vaizdas?

Įdomu juk.

Tie nauji pinigai per taip vadinamus finansinius tarpininkus pasiekia mus paskolų pavidalu.

Paskolas imantys tampa įkaitais.

O kaip tie pirmieji, kurie iš centrobanko tiesiai skolinasi?

Aūūū, kur jūs?

Pasipasakokit.

Gal Benas jums taip sau savo pasaulinės svarbos žaliuokių duoda už nulį procentų – imkit mūsų aukštų technologijų produktą, sako, nesidrovėkit, kurkit pridėtinę vertę, naudą, gelbėkit pasaulio ekonomiką?

Gal.

Bet Vikipedija aiškina kad, būk tai, tam centrobankui mainais už jo naujus popierinius ar tai virtualius piningus reikia duot kitus popierius, kurie šiais laikais, žinia, irgi būna virtualūs.

Supraskit, tik tada tie, kurie iš Beno už nulį procentų ar iš kito centrobankininko už gal ir nebe nulį, bet už minimalų procentą, pinigus ima, jų gauna.

Įdomu, tie popieriai, kuriuos centrobankas mainais iš jų gauna, ko nors verti ar nieko neverti?

Jei nieko neverti, turim reikalą su sukčių šutve.

Kuriai paklūstam.

Jei verti, kaip, pvz., Lietuvos Respublikos obligacijos, išsirikiuojam į įkaitų piramidę, įsikeitę vienas kitam, aukščiau įsitaisiusiam, vis piramidės viršun.

Tada paklūstam, nes esam įkaitai.

Ir tie, kurie apsiėjo be paskolų, tampa politikų įkaitais , visi sykiu, vėlgi, pinigų įkaitais.

Tuštybės įkaitai.

Mėmeliai.