Sekminių sekmadienis

◊ sekmà dienà sekmadienis: Sekmą dieną švęsk J. Lygdavos mergės, ka sẽkmą diẽną nebūtų darbų Krš. Plėšaus sẽkmą diẽną, dirbu, o tas valkiojas pakerčiais DūnŽ. Sekmą dieną turi švęsti Mž388.

Po ko sekma diena savaitės dienų sekoj seka?

Po šabo.

Tuo tarpu mėnesių skirstymas į septynių dienų savaites atėjo iš šumerų, žydų, kinų, babiloniečių. 

Sekminės mūsų EthUWOJ - abraominė šventė.

Ne tokia.

Baltų tikėjime – (Beržų garbinimo šventė) – šventė, švenčiama sekmą (septintą) savaitę po Velykų. Jos metu garbinama gamta – augalija bei naminiai gyvuliai. Sekminių šventės ritualuose didelis dėmesys buvo skiriamas augalams. Gamta gegužės – birželio mėnesiais jau būna sužaliavusi, kupina vegetacinių galių. Kita vertus, jos situacija pavojinga, tarsi kritinė. Žydėjimas – tai kartu ir vaisiaus mezgimosi pradinė stadija. Vaisiui užsimegzti reikia palankių sąlygų. Augaluose glūdinčių vegetacinių potencijų skatinimui, besimezgančio vaisiaus išsaugojimui skirta daugelis Sekminių apeigų. Žmonės lankydavo javus, dainuodami tam skirtas dainas. Javų lauke būdavo rengiamos vaišės, vadintos sambariais. 

sámbaris sm. (1) NdŽ, DŽ¹, Žml, Gsč, Mšk, sambarỹs (3^a) NdŽ; JbL213

1. sėjos baigimo ar derliaus nuėmimo proga daromos sudėtinės vaišės: M. Strijkovskis rašo, kad Žemėpačio garbei lietuviai, nuėmę derlių, darė apeigines vaišės, vadinamąjį sambarį MLTEIII890. Perniai mūsų sodžiuj sámbariai buvo Lnkv. Sambariui bernai susidėję padaro alų, o mergos suneša valgių LTR(Žg). Jis ar sámbariuose grieždavo su smuiku Sk.

2. MLTEIII154, Sk, Mšk piemenų vaišės per sekmines, melstuvės: Su vaikščiojimu parugėmis artimai susijęs ir sambarių paprotys. Sambariai buvo švenčiami dažniausiai sekminių antrą dieną rš. Par sekmines vieni padarė alaus, kiti atnešė mėsos – ir padarėm sámbarį Jnš. Kad ganėm bandą prie viršininko, tai sámbarį taisydavom Žg. Man rodas nueit į tuos sámbarius Lnkv.

3. Pkr, Grž sudėti daiktai ar pinigai: Par sekmines piemeniai supilia sámbarius i valgo, i geria Žml. Sámbarį susipylė Pšl. Piemenys renka sámbarį Jnš.

4. J¹ žr. sambūris.

Tikėta, kad laukų apėjimas atlieka apsauginę funkciją, juos pašventina, o vaišės javų lauke – tai auka žemei.

Ypač didelis dėmesys skiriamas jauniems berželiams, 

kurie senovės baltų tikėjime laikyti žmogaus ir gyvūnijos protėviu. Beržas simbolizavo Visatos amžinumą, gimimą, mirtį ir atgimimą, taip pat ir visą pasaulį 

(šakos – dangų, kamienas – žemę, šaknys – požemį). Dėl to per Sekmines namai ir kiemas būdavo apkaišomi sužaliavusiais berželiais. 

Taip pat būdavo pinami vainikai iš beržų ir jais puošiamos karvės, kad duotų daugiau pieno. 

Šeimininkės už apvainikuotas karves atsilygindavo piemenėliams „melstuvėmis“ (:)): 

kiaušiniais, sviestu, sūriu, pyragu. 

Po to piemenys suruošdavo šventę, vadinamą 

piemenų pautienę.