Kriminalas

kriminalinis

kriminãlin‖is [lot. criminalis]:
1. baudžiamasis, pvz.: ~ė byla;

Lošiam krepšinį, kamuolio netekęs šaukia:

- Bauda, per rankas kirto!

Kitas, iš kitos komandos, šaiposi:

- Ar tai tau per nagus duot - bauda?

bylà sf. (4)
1. R, K kalba, kalbėjimas, šneka: Aiškios bylõs jis, t. y. gerai išbylo, iškalba J. Kokia čia tavo byla Tršk. Bet motinos jau negirdžiu raminančios bylos S.Nėr. Visi išsižioję klausės tos bylos ir įtikėjo M.Valanč. Glaudomis ir palaidūne bylà ... nusidėjo DP272. Būk toli nug piktų bylų BB2Moz23,7. | prk.: Bet toji meno paminklų byla yra visiškai ypatinga ir savita rš. ^ Tyla gera byla Sim. Geriaus tyla, nekaip byla B. ║ prakalba, oracija: Ilgai bylą bylojo J.Jabl. Trumpas aprašymas teip gražios ir išmintingos bylos A.Baran. ║ pasakojimas, istorija: Sena byla, labai daug sakymo Krs. Sena bylà – nebeatmenu Rd. ║ garsas, balsas: Vis kitoki balseliai, vis kitokios bỹlos A.Baran. Ir šiandien gerai atmenu miško ramią bylą A.Vien.
2. teis. teismo procesas: Civilinė byla TTŽ. Ginti bỹlą K.Būg. Tiesos, bylos bajorų SD317. Pabaigt bylą SD326. Jis iškėlė jam bylą rš. Bylos raštai N. Pralošiau teisme bylą Š. Ogi tos baudžiamosios bylos! Koki tai baisūs, tamsūs gyvenimo pakampiai! Ašb. Vesk tu mano bylą ir išvaduok mane BBPs119,153. Tu darai sūdą ir bylą mano Mž520. Tomus bylomùs pragaro aprištu gema kiekvienas žmogus DP199. ^ Pinigų neturėsi – bylą pralaimėsi PPr299.
3. reikalas, dalykas: Iš tų liekanų galima spręsti, kurie įrankiai vartota medžioklėje ir kurie naminėje byloje J.Jabl. Ir tada jau visa gydymo byla stabdoma, trukdoma Vd. Terminai svarstyti, ypač taisyti ir nauji daryti, yra labai gaišli byla Vr. O jis byloja: nevalgysiu net pirm apie bylą mano perkalbėjęs (pasakęs, ko aš čia atėjau) BB1Moz24,33. ^ Savo laukas – namų bylà (arti, pažįstama) Ad. ║ tema, siužetas: Byla tos dainos yra tokia: jauna marti keliaudama baras ant girtų kraitvežių S.Stan.
4. buvimas, laikas, metas: Veselijos bylõ[je] dainuoja, t. y. čėse veselijos kalba, šneka, ūtur J. Vestuvių bylõj gera ir pasigerti Š. Nakties bylõj visaip atsitinka Kp. Patamsio bylõj apivogė Ds. Tada šilas nubunda, visa ỹra tyla, prasideda pamažu šventa dienos byla A.Baran.
5. aplinkybės, paprotys: Sodžiaus byloj daug kambarių nėra Ul. Prie tai bažnyčiai, kaip miesto bylà, yra sargas Rm. Žinai, miestelio bylõj – prisirinko visokių žmonių Pg.
6. vieno asmens ar vienos rūšies raštų rinkinys: Viršininkas liepė suieškoti bylą Kn.

2. susijęs su nusikaltimu;

Keista.

Lietuvių kalbos žodyne tokio žodžio - nusikaltimas - nėra.

Kaip tai?

Nusikaltimas – yra viena pagrindinių Baudžiamosios teisės sąvokų, o taip pat ir kasdienėje kalboje vartojamas terminas, siejamas su kalte, atsakomybe.

O šitas žodis - kaltė - lietuvių kalbos žodyne yra.

kaltė̃ sf. (4) K, kal̃tė (2) J, J.Jabl; S.Dauk, MP5, BPII292
1. nusikaltimas, nusižengimas, nuodėmė; kaltinimas, atsakomumas: Bet fabrikantai nemoka darbininkams net darbo užmokesčio, kada darbas sustoja ne dėl darbininkų kaltės rš. Kas paėmė, o mums kaltė̃ Skr. Tai mano kaltė̃ BŽ106. Čia daug kaltės ir mūsų pačių rš. Maža, lengva kaltė SD287. Yra kal̃tė, nėra kaltininko Dkš. Jis ant manęs verčia kaltę Lš. Aš kol gyvas kaltę nešiosiu CII496. Pasakymas kaltės SD213. Impuolu kaltėn SD69. Kur buvo didesnė kaltė DP153. Ižgelbėki mane nuogi kraujo kaltės Mž539.
2. skola, prievolė: Atiduok kal̃tę Mrc. Mūsų yra kal̃tės pas Šėmylą šešiasdešimt rublių (Šėmylas kaltas 60 rublių) Mrc.

Esu kaltas, esu kaltas, esu labai kaltas.

Užtat nusikaltėlis lietuvių kalbos žodyne yra.

nusikal̃tėlis, -ė smob. (1) kas padaro nusikaltimą (suprask, kaltės prisidirba): Sulaikius nusikaltėlį, milicijos organai surašo protokolą (first glue:)) rš. Ginkluota sargyba įveda keturis nusikaltėlius J.Marc. Nusikaltėlį tieson šaukė J.Jabl.


3. aprašantis nusikaltimus, pvz.: kriminalinis romanas.

criminal
early 15c. (adj.), from M.Fr. criminel (11c.), from L. criminalis "pertaining to crime," from crimen (gen. criminis); see crime. Preserves the Latin -n-. As a noun, from 1620s. Criminal law (or criminal justice) distinguished from civil in English at least since late 15c.

crime
mid-13c., "sinfulness," from O.Fr. crimne (12c., Mod.Fr. crime), from L. crimen (gen. criminis) "charge, indictment, accusation; crime, fault, offense," perhaps from cernere "to decide, to sift" (see crisis). But Klein (citing Brugmann) rejects this and suggests *cri-men, which originally would have been "cry of distress" (Tucker also suggests a root in "cry" words and refers to English plaint, plaintiff, etc.). Meaning "offense punishable by law" is from late 14c. The Latin word is glossed in O.E. by facen, also "deceit, fraud, treachery." Crime wave first attested 1893, Amer.Eng.

Nuspręsti, persijoti?

Verkti iš nelaimės?

Šiukštu!

inkriminuoti

inkrimin|uoti, inkriminuoja, inkriminavo primesti kaltę, įtarti nusikaltus, apkaltinti. inkriminavimas.